Sekite Perpasaulį.lt naujienas Facebooke! Tapkite mūsų gerbėju ir naudingas žinias keliaujantiesiems bei naujausius keliautojams aktualius įvykius sužinokite pirmi!

Slaptos požeminės gyvenvietės, kurių bunkerius jungia tuneliai, egzistuoja daugelyje pasaulio valstybių, bet net ir vienoje ar kitoje šalyje pasikeitus vadovybei, jų kažkodėl neskubama rodyti plačiajai visuomenei.

Garsiuosius požemius Irake (kurie driekiasi šimtus kilometrų) Saddamui Husseinui 1982–1991 m. įrenginėjo Jugoslavijos įmonė „Aeroengineering“, Vokietijos Demokratinės Respublikos įmonė „Freundschaft“ ir Prancūzijos „At PZ“. Irako specialistų nuomone, faktiškai tai buvo didžiuliai gyvenamieji kompleksai su penkiaaukščiais namais, stūksančiais iki 40 metrų gylyje (!). Juos jungiantys tuneliai gudriai užmaskuoti – vienodų katakombų tinkle prašalaitis galėjo pasiklysti ir niekada nebegrįžti į paviršių gyvas.

Požemių paslaptys

– Šiuos miestus statė dalimis, – tvirtina Saddamo Husseino biografas Saidas Aburishas. – Kiekviena užsienio bendrovė savo dalį projektavo atskirai, nežinodama apie kitas. Buvo tik vienas bendro visų komunikacijų plano egzempliorius, ir jį turėjo vienintelis Saddamas Husseinas. 2003 m. kovo mėn. jo bunkerio sienos atlaikė net į jas tiesiogiai pataikius „Tomahawk“ raketoms. Gali būti, kad „urvas“, kuriame buvo suimtas S. Husseinas, buvo šių katakombų dalis, nes labai keista, kad jis buvo išraustas tiesiog plyname lauke – amerikiečiai sąmoningai neskelbia šios informacijos, kad galėtų ištirti komunikacijas.

Ne paslaptis, kad „Aeroengineering“ statė požemines patalpas, kopijuodama Jugoslavijos diktatoriaus Josipo Brozo Tito bunkerių sistemą. J. Tito laikais pastatytame požeminiame mieste, kuris prasideda Bora miestelyje, esančiame už 40 km nuo pasienio, nuo NATO bombų slėpėsi ir buvęs Jugoslavijos prezidentas Slobodanas Miločevičius. Jo vyresnysis brolis Borislavas (buvęs Jugoslavijos ambasadorius Rusijoje) užsiminė, kad požemio gyvenvietės komunikacijos driekėsi iki Adrijos jūros pakrantės, kur buvo įrengtas net povandeninių laivų angaras.

Karalienės bunkeris 

– Požeminius miestus įvairios šalys pradėjo statyti dar ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, – aiškina britų istorikas Jeremy Kerbernas. – O penktojo dešimtmečio pradžioje tai jau tapo masiniu reiškiniu. Faktiškai visos patalpos įrengtos taip, kad kilus branduoliniam karui būtų galima išgelbėti šalies vadovybę.

Ilgainiui požeminės gyvenvietės buvo plečiamos ir tobulinamos: pavyzdžiui, slaptuose Didžiosios Britanijos bunkeriuose įrengti kambariai ne tik karalienei ir ministrui pirmininkui, bet ir jų šunims, o karalienės bunkeris išklijuotas mėgstamiausios Jos Didenybės spalvos tapetais ir yra kasmet remontuojamas, nors ji ten paskutinį kartą buvo nusileidusi per 1944 m. vokiečių surengtą bombardavimą, kai ji dar buvo princesė.

Ypatingą pasaulio žvalgybos susidomėjimą kelia Šiaurės Korėjos požemiai. Aukštas pareigas Šiaurės Korėjoje ėjęs pareigūnas, 1985 m. pabėgęs į Seulą, atskleidė didžiulius Kim Ir Seno požeminių miestų statybos užmojus. Faktiškai, „didysis vadas“ perspjovė savo kolegas diktatorius – jo požeminių gyvenviečių tinklas siekia visus Šiaurės Korėjos kampelius. Šiaurės Korėjos valdininko teigimu, ten įrengti marmuru dekoruoti rūmai, eršketų ir putpelių ūkiai – kad tik prezidentas nepatirtų nė mažiausio diskomforto.

Kalbama, kad panorėjęs Kim Jong Ilas galėdavo iš savo rūmų Pchenjane patekti net į Seulą. Amerikiečiai ir Pietų Korėjos atstovai pripažįsta, kad iš Šiaurės Korėjos teritorijos iki jų veda apie 20 slaptų tunelių tinklas, iš kurių kol kas aptikti tik trys. Beje, šį požeminį tinklą pradėjo statyti sovietų inžinieriai.

– Svarbiausia KGB paslaptis neatskleista iki šiol, – interviu „AiF“ pareiškė buvęs Sovietų Sąjungos valstybės saugumo pulkininkas Olegas Gordijevskis, kuris 1985 m. pabėgo į Londoną. – Aš žinau, kad Komitetas po žeme turėjo didžiulių statinių, ištisus miestus, kuriems lygių nėra niekur, nei Irake, nei Šiaurės Korėjoje. Šios sovietinių, o dabar jau Rusijos specialiųjų tarnybų požeminės komunikacijos tiesiog unikalios.

„Metro–2“

„Požeminis KGB miestas“ Maskvoje pirmą kartą buvo paminėtas 1991 m., per kasmetinę Pentagono ataskaitą. Ataskaitoje taip pat buvo pateiktas apytikris po Kremliumi įrengtų komunikacijų, pavadintų „Metro–2“, planas. Valstybės saugumo tuneliais važinėdavo traukiniai.

Schemą pavyko užfiksuoti fotografuojant žvalgybos palydovu, kuris sugeba užfiksuoti dirvoje esančias ertmes. Manoma, kad bunkerių sistema driekiasi 100 km. Ji apima požeminį miestelį 15-iai tūkst. gyventojų po pietvakarine Maskvos dalimi, jungia vyriausybinį oro uostą „Vnukovo–2“, FST pastatą, Kremlių, Lenino biblioteką, Generalinio štabo akademiją ir net Didįjį teatrą. 

Pentagono duomenimis, iš viso yra trys linijos, kurių kiekviena driekiasi 24–27 km. Kaip bebūtų keista, Rusijos valdininkai praktiškai nesinaudoja „Metro–2“ linija – ji įrengta skubios evakuacijos atvejui.

Požeminiai JAV miestai taip pat įslaptinti ir apie juos mažai žinoma. Vienas buvęs britų žvalgas savo memuaruose rašo, kad JAV požemių mastas pribloškiantis – panorėjęs, šalies prezidentas galėtų greituoju traukiniu po žeme nuvažiuoti iš Vašingtono iki Niujorko. Buvusio britų žvalgo nuomone, požeminėmis komunikacijomis JAV daugiausiai naudojasi slaptos laboratorijos, kuriančios biologinius virusus.

– Bet iš esmės požeminės specialiųjų tarnybų komunikacijos – jau praeitis, – mano S. Husseino biografas. – S. Husseinas planavo įsteigti povandeninę bazę, kurioje tikrai niekam neateitų į galvą jo ieškoti. 

Tai ne jo išrasta idėja – kaip yra žinoma, povandeninę gyvenvietę 1944 m. planavo statyti ir Adolfas Hitleris, bet nespėjo. Tad egzistuoja tikimybė, kad greitai jūros dugne atsiras naujausi slapti miestai, panašūs į tuos, kurie yra po žeme...

Nuomonės

Pirmojo Rusijos prezidento patarėjas V. Ševčenka:

– Duomenys apie požemines komunikacijas gerokai perdėti. Stalino, kuris labai bijojo pasikėsinimų, laikais, iš tiesų veikė požeminio metro linija nuo Kremliaus iki vadinamojo artimiausio vasarnamio. Šiandien niekas nebesinaudoja nei minėtu vasarnamiu, nei slapta metro linija.

Be to, egzistuoja požeminės transporto komunikacijos, jungiančios Generalinį štabą ir kelis kitus vyriausybinius objektus. 1991 m. buvo pastatytas požeminis pneumopaštas, jungiantis Senąją aikštę, kurioje buvo Centrinis Komunistų partijos komitetas, ir Kremlių.

Maskvos metropoliteno vadovas Dmitrijus Gajevas, paklaustas apie slaptas metro linijas, atsakė, kad yra atsakingas tik už oficialų Maskvos metro linijų tinklą, kuris visiškai nėra slaptas.

Beje, Turkijoje, Kapadokijoje, iki šiol galima pamatyti vienus iš pirmųjų požeminių miestų, kurie buvo pastatyti II mūsų eros amžiuje. Šiuose miestuose buvo šulinių, oro cirkuliaciją ir šviesą užtikrinančių kaminų, nedidelių šventyklų, grūdų ir miltų saugyklų, patalpų naminiams gyvūnams, kapinių. Įėjimai į šį miestą buvo uždaromi pusantro metro skersmens akmeniniais diskais. Istorikų vertinimu, tais laikais požeminiuose miestuose galėjo gyventi keli tūkstančiai žmonių.