Taip pat skaitykite: Kur keliaujant, dėl ko ir nuo kokių ligų reikia skiepytis
Sekite Perpasaulį.lt naujienas Facebooke! Tapkite mūsų gerbėju ir naudingas žinias keliaujantiesiems bei naujausius keliautojams aktualius įvykius sužinokite pirmi!
Erika Šalčiūtė – Vilniaus Universiteto medicinos fakulteto anesteziologijos - reanimatologijos rezidentė vasarą lankėsi Albanijoje. Kaip suprantate tai nebus istorija apie gražų kraštovaizdį ir karštį.
Kelionė prasidėjo ir tęsėsi smagiai: „Džiaugėmės saule ir šiluma, kalnais, serpentinais, žydra sūria Adrijos jūra, keista augmenija, stebėjomės ten vis dar dažnai sutinkamais piemenimis, pakelėmis ganančiais būrius ožkų, miestų gatvėmis ir sankryžomis be šviesoforų, bet su eismą reguliuojančiais policininkais“, - vardino mergina.
Keliauninkams miegoti teko daug kur: pradedant pigiais kempingais, baigiant taip pat pigiais, bet gana prabangiais viešbučiais. Žinoma, didžiausias kelionės nuotykis prasidėjo kempinge. Jo šeimininkas – visus mielai vaišinantis Albaniška sake bei organizuojantis ekskursijas į turistų dažniausiai aplenkiamas vietas.
„Dušai ir kriauklės ten, kaip tikroje stovyklavietėje, stovi po atviru dangumi, o vanduo atkeliauja garsiai ūžiančių siurblių pagalba. Iš kur – nežinia, koks ten vanduo, kokiais vamzdžiais teka – taip pat nežinia“, - pečiais gūžteli Erika.
„Na, plaukai mums nenuslinko, plaunami nuo sūraus vandens maudymosi kostiumėliai nenubluko, tačiau štai vieną vakarą, patingėjus nueiti iki tolėliau pastatytos mašinos, kurioje turėjome butelį pirkto vandens, sprendimas atsigerti stovyklavietės vandens buvo didelė klaida“, - tarsi įžangą į siaubo filmą pradeda E. Šalčiūtė.
Išgėrus lemtinguosius gurkšnius vandens iš kempingo praustuvių – nieko neatsitiko. Tiek Erika, tiek jos draugas jautėsi žvaliai, papusryčiavo ir... „Jei kada esate persivalgę, žinote tą jausmą, kuomet atrodo sprogs skrandis. Tačiau turbūt taip pat žinote, kad tas jausmas ilgainiui praeina. Man praėjo. Mano draugui – ne.
Ateinančias dvidešimt keturias valandas keliavau įjungusi gydytojos režimą ir intensyviai stebėjau savo naująjį pacientą, kuris, praėjus maždaug penkioms valandoms nuo pusryčių, kalnuose sustabdė mūsų ekipažą ir atsikratė dėl nežinomų priežasčių nesuvirškintais pusryčiais“, - pasakojo mergina. Vėliau viskas tik dar blogėjo.
Vaikinas pradėjo karščiuoti, dar daugiau vėmė, išbalo, rankos drebėjo. O ir situacija nebuvo palanki: kaip tik tuo metu ekipažas keliavo serpentinais, kur vienintelė galimybė važiuoti – arba į priekį arba atgal, o vidutinis greitis – 30 km/h. „Šiaip ne taip privažiavome miestelį, radome kavinę su visa gelbėjančiu WiFi ir puolėme į paieškas – ligoninę tame miestelyje atradome, bet Google paieškos sistemoje surastas pirmas rezultatas publikacija pavadinimu: „Tai vieta, kurioje žmonės bijo susirgti“ – į tą ligoninę vykti nesuviliojo“, - prisiminusi makabrišką situaciją dabar jau juokiasi Erika.
Ką merginos vietoje darytumėte jūs? Žinoma vykčiau į vaistinę! – sakytumėte. Atsiminkite, kad Albanijoje siesta tęsiasi nuo 11 iki 17 val. ką tuo metu daryti blogai besijaučiantiems? Ilsėtis, tikriausiai. „Apvažinėjome bene visas miestelio vaistines, klausėme žmonių patarimų kur galima rasti dirbančią vaistinę, sugebėjome įvažiuoti į vienpusio eismo gatvę ir važiuoti prieš eismą, buvome pastebėti policininkų, kurie, sužinoję, kad ieškome ligoninės, mums atleido. Galų gale, šiaip ne taip radome ko ieškojome“, - apie varginančią dirbančios vaistinės paiešką pasakojo E. Šalčiūtė.
Mergina teigia, kad užėjus į ventiliatoriais, pučiančiais karštą orą, apstatytą vaistinę ir pamačius farmacininkę, dingo bet kokia viltis susikalbėti angliškai – už prekystalio buvo pensinio amžiaus moterytė. Tačiau čia, anot Erikos, pasitvirtino pora taisyklių: pirmoji – albanai yra labai draugiški žmonės, antroji – kai žmogus nori padėti, jokie kalbos barjerai netrukdo.
„Anglų, lotynų bei gestų kalba išsiaiškinome ir nusipirkome, ko mums reikia, pasijuokėme iš mūsų bendravimo rezultato, padėkojome ir grįžome pas mano draugą, kurį vis dar reguliariai pykino“, - toliau tęsia mergina.
Long story short – vis dėlto nepavyko aplenkti ligoninės. „Mano draugą paguldė į seną, metalinę, girgždančių spiralių pilną lovą. Patalpoje lovų buvo pora, kampe stovėjo geležiniai neštuvai, sienos – išklotos melsvomis suskilusiomis plytelėmis. Slaugytojai pamatavo spaudimą, pamaigė pilvą, o tuomet bandė išsiaiškinti, kas gi čia nutiko. Vėlgi – angliškai, rusiškai ar vokiškai jie nekalbėjo, tačiau mokėjo italų kalbą. Nepavykus atrasti bendrų lingvistinių gebėjimų, teko grįžti prie gestų kalbos ir lotyniškų medicininių terminų, vėliau jau angliškai teko kalbėtis telefonu su mergina, kuri padėjo vertėjauti – tik nežinia, kokią dalį informacijos ji pati suprato“, - tarsi situacijų komediją atpasakoja Erika.
Kai buvo nuspręsti statyti ligoniui lašelinę ir tą akimirką, kai į veną turėjo būti duriama adata – miestelyje dingo šviesa. „Gydytojas nepasimetė – iš kišenės išsitraukė žibintuvėlį ir pradėjo šviesti į būsimą dūrio vietą. Niekada nepamiršiu, kaip mano draugas atsisuko į mane išpūstomis akimis – tuomet net nespėjau nieko pagalvoti, bet dabar prisiminus sunku nesijuokti“, - šypsosi mergina.
Po kiek laiko vaikinui sveikata pradėjo gerėti, karščiavimas nuslūgo. Kaip teigia E. Šalčiūtė, žmonių draugiškumas ir nuoširdumas padėjo išsikapstyti iš visokių situacijų, net ir esant visiškam kalbos barjerui. Tačiau kitą kartą mergina pataria nerizikuoti ir geriau gerti tik pirktą vandenį. Nors... kelionėje buvo draugų, kurie visą laiką gėrė minėto kempingo vandenį ir jiems nieko neatsitiko.