Taip pat skaitykite: Dviračiais Kuržemės pajūriu - tai šauniau nei galvojote!
Sekite Perpasaulį.lt naujienas Facebooke! Tapkite mūsų gerbėju ir naudingas žinias keliaujantiesiems bei naujausius keliautojams aktualius įvykius sužinokite pirmi!
„Keliaujant tiesiog pavyksta atitrūkti nuo kasdienių problemų, mintys būna užimtos kitkuo ir taip pavyksta susivokti kurios iš ramybės neduodančių problemų yra iš tikrųjų svarbios, o į kurias net neverta kreipti dėmesio. Kiekvienas iššūkis padeda atrasti savo ribas ir jas stumti kuo toliau“, - tarsi naują tikėjimą reklamuoja vaikinas. Beje, labai paprastas, nuoširdus ir atviras. Su juo šnekamės apie vieną po kitos sekančias keliones ir... perskaitysite patys.
- Peržvelgus tavo kelionių grafikus aišku viena, tu tikrai daug keliauji. Ir ne visada įprastai. Štai viena iš tavo kelionių – dviračiais.
Kaip jau kažkur minėjo, keliavau iš Kauno į Krokuvą... apminant kone visus balkanus. Pradėjau kelionę su vienu draugu, įpusėjau su kitu, o užbaigiau vienas. Per du mėnesius trunkantį pasivažinėjimą teko pabūti keturiolikoje šalių: Lenkijoje, Ukrainoje, Rumunijoje, Moldovoje, Bulgarijoje, Turkijoje, Graikijoje, Makedonijoje, Albanijoje, Juodkalnijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Serbijoje, Vengrijoje ir Slovakijoje. Dabar labai smagu sutikti naujus žmones, paklausti iš kur jie kilę ir nustebinti pasakius jog pramyniau jų atokiausius miestelius.
- O kaip planavai tokią kelionę?
Likus dar keliems mėnesiams iki kelionės jau buvau sugalvojęs, kad kažkodėl noriu nukeliauti į Turkiją. Galbūt, taip pasirinkau, nes norėjau pagaliau išžengti iš Europos, bet to vis tiek nepavyko padaryti (juokiasi vaikinas – aut. past.). Ieškojau žmonių, kurie norėtų nusigauti iki ten su mašina, nelabai pavyko atrasti, tad susigalvojau iššūkį: leisiu pasireikšti savo ištvermei ir iki ten numinsiu.
Galutinai viską planuoti pradėjau likus vos dviems savaitėms. Tada dar liko pabandyti susirasti bendrapakeleivių ir patį dviratį. Paieškos buvo tikrai labai sėkmingos, nes dviračių forumuose atradau žmogų, kuris kaip tik keliavo į tą patį tikslą, labai panašiu maršrutu ir netgi labai panašiomis dienomis.
Su tokia sėkme toliau ieškojau dviračio, kurį irgi atradau gerą, padėvėtą, bet atrodantį tvarkingai ir tvirtai: atlaikė mano 25 kilogramų mantą be didesnių problemų. Aišku niekas niekad neslysta kaip per sviestą, tad paskutinėms dienoms nesugebėjau gauti Baltarusijos vizos. Šį kartą pozityvumas ir vėl neapleido, draugas pasisiūlė keliauti su manimi per Lenkiją ir aplenkti Baltarusiją. Iki kelionės nė iš vieno žmogaus nebuvau išgirdęs teigiamo žodžio apie šią kelionę, tikrai niekas nemanė jog pavyks.
- Bet kelionę vis tiek pradėjai ir baigei. Kokie įspūdžiai ryškiausi?
Kiekviena pravažiuota šalis vis tik įsiminė kuo nors. Lenkijos pakelėse matėme daug kryželių, Ukraina nustebino labai prastais keliais, kurie atrodė buvo nutiesti prieš daug metų ir niekad netaisyti, bet tai atpirko labai pigūs ir saldūs arbūzai. Rumunijos miesteliuose daug žmonių tiesiog laiką leidžia sėdėdami prie kelio ar eidami į bažnyčią su tautiniais rūbais.
Moldovoje atradom gatvę, pilną valiutų keitimo kioskelių, kas tikrai nepriminė skurdžiausios Europos šalies. Padniestrė priminė Rusiją ar Lietuvą po Sovietų sąjungos: valiuta rubliai, kalba rusų, o mieste – Lenino paminklai ir pasiruošimo darbai laukiant atvažiuojančio patriarcho.
Bulgarijoje jau nuo pirmų metrų sutikome pakeleivingas mašinas stabdančius žmones. Turkija niekad nepasimirš ne tik kaitria saule, mašinų pypsinimu, bet ir žmonių dosnumu: nemokamai pavyko gauti dviračio ratą, padangų klijų, pomidorų ir t.t. Taip pat pirmas atpažinęs prie mano dviračio prikabintą vėliavą buvo... turkas, šnekantis lietuviškai.
Niekada nepamiršiu Makedonijos sostinės, kurioje kopijuojamos visos garsiausios sostinės: nuo dviaukščių Londono autobusų, iki triumfo arkų. Albanijoje gausu senų „Mercedes“ automobilių ir kas antrame kieme įkurtų mašinų plovyklų.
Juodkalnija pilna labai gražių kalnų, tik problema atsiranda, kai juos reikia įveikti skubant su dviračiu ir dar prieš vėją. Štai Bosnija ir Hercogovina nepaliko gero įspūdžio, bet tik dėl to jog myniau į Sarajevą 170 kilometrų tam, kad pasižiūrėčiau Europos krepšinio čempionato finalą tarp Lietuvos ir Prancūzijos.
- Viskas skamba labai žaviai! Bet tikiu, kad buvo ir sunkių akimirkų?
Iškart į galvą šauna nervų protrūkis, kai Turkijoje per vieną dieną padanga prakiuro septynis kartus ir vis tiek jos nepavyko susitvarkyti. Dar ne vieną kartą garsiai keikiausi, kai paskutinius kilometrus iki Krokuvos teko įveikti per nesibaigiančius kalnelius.
Sunkios akimirkos tikrai palieka gilią žymę atmintyje, kai tenka daugiau nei valandą ar net dvi minti į gan stačius kalnus, bet dabar labai smagu prisiminti jog visa tai įveikiau. Kaip ne keista kelionės pabaigoje (Krokuvoje – aut past.) labai didelių emocijų nebuvo. Tiesiog puoliau ieškoti daug skanaus maisto ir kaip nors bandyti nusipirkti bilietus į Kauną.
- Po tokios kelionės, atrodo norėtųsi ilsėtis ilgai. Tačiau per Kalėdų atostogas tu vėl išvykai?
Per dvi savaites penkiese nuvažiavom virš 2000 kilometrų, nuo Porto per visą pakrantę iki Valencijos. Kaip ir kiekvienoje kelionėje, taip ir šioje buvo nesklandumų. Gan ilgai užtruko išsiaiškinti kaip nusigauti į tikslą išvengiant automagistralių, nes GPS, kaip sakoma, „pjovė grybą“.
Taip prie vienos gražiausių Europos pakrančių buvom visiškai sutemus, bet niekad nereikia nusimiti! Vietoje to pamatėm nuostabiai gražų mėnulio patekėjimą. Toliau sekė: bastymasis po Lisaboną su nemokamu vaikščiojimo turu, grožėjimasis į uolas dūžtančiomis bangomis, maudymasis karštam Atlanto vandenyne, kol aplinkiniai vaikšto apsirengę šiltomis striukėmis ir žiūri kaip į kvailius, fotosesija vienoje iš padangėje įsitaisiusių Sintros pilių; klaidžiojimas po Coimbrą, kur turėtų būti pilna studentų su apsiaustais, primenančiais Hario Poterio herojus.
Kūčias šventėme Porto, bet mūsų vaišių stalas tikrai nenusileido tradiciniam. Sugebėjom pasigaminti visus dvylika patiekalų: prireikė daug improvizacijos, bet tiko ir vaisių salotos, bei acte kepti blynai. Beje, šioje kelionėje laukė man pati svarbiausia dalis – Camino del Rey takas.
Tai gero metro pločio takas pastatytas 50-100 metrų virš žemės iš plytų, kuriuo prieš šimtą metų žmonės ėjo į darbą hidroelektrinėje. Ne vieną naktį buvo sunku užmigti galvojant ar pavyks man jį įveikti dėl aukščio baimės ir kelių sunkumų, nes tas kelias vietomis yra įgriuvęs ir dėl žmonių mirčių buvo uždarytas. Bet pačio žygio metu jis neatrodė toks sunkus kaip sapnuose ar nuotraukose ir supratau, kad saugumo burbulas yra tikrai per daug išpūstas.
- Spėju ir Velykų atostogas nepraleidai tradiciškai?
Man tikrai reikėjo kokio nors iššūkio Velykų atostogoms. Supratau jog su mašina jau atsikeliavau, dviračio jau irgi užteko, tad nusprendžiau – reikia kur nors žygiuoti. Atradau savaitę trunkantį žygį, kurio metu žygiavom apie 180 kilometrų su visa manta (13-17 kilogramų – aut past.), nuo bene vakariausio Maljorkos taško iki pačio šiauriausio.
Visas žygis truko šešias dienas, per kurias, kaip visad, turėjau begalę nuotykių. Viskas prasidėjo tuo, kad niekaip neatradome tako pradžios, tad tiesiog nusprendėme judėti betkokiu keliu, tinkama linkme. Per visą kelionę pasiklydome daug kartų, nes kelias ne visur buvo gerai sužymėtas.
Lipom į kalnus be jokių takų, nes tiesiog principai neleido suktis atgal ir atsirasti tikrą kelią. Teko ir tranzuoti, nes atsiradom ne ant to kalno, kurio reikėjo. Net tris naktis miegojoma paplūdimiuose. Kiekvienas kelionės žingsnis širdį džiugino gražia gamta, bet taip pat ir kėlė didelį skausmą, nes jau po kelių dienų prisitrynėm daug puslių.
Sustoti taip pat norėjosi gal kokį šimtą kartų, nes toliau eiti kojos tiesiog nepajėgė. Nepraleidome progos užsiriogti ir ant aukščiausio pasiekiamo Maljorkos kalno, gaila, bet pati aukščiausia viršūnė yra okupuota kariuomenės.
- Kol kas paskutinė tavo kelionė – į Kiniją. Ką atradai ten?
Jau nuo pat metų pradžios užsibrėžiau tikslą praleisti tris savaites už Europos ribų ir tai padariau Kinijoje. Tai dar viena kelionė su visiškai kitokiais potyriais nei bet kokia kelionė iki tol. Tikrai labai keista būti kažkur, kur supranti tik kelis hieroglifus, moki pasakyti penkiolika žodžių, o vietiniai beveik nemoka kalbėti angliškai.
Aplankėme didžiausius ir svarbiausius miestus: Pekiną, Šanchajų, Ningbo, Suzhou, Hohhot, Cheng Du, Shian. Nakvojome mongolų jurtoje ir tibetiečių name. Pamatėme nuostabios gamtos: vieną iš penkių šventųjų kalnų-Huashan, spėjom užlipti į visas penkias viršūnes, ten pat nepraleidom progos praeiti taip vadinamu lentų taku, kuris kaba kokius 500 metrų virš nieko.
Šioje vietoje taip pat pamatėme kinų prekybos ypatumus, kai jie atsigabeno net spauzdintuvą į kažkokį urvelį, kad galėtų vietoje spauzdinti ir pardavinėti nuotraukas. Beje, palyginus su pasivaikščiojimu po „Camino del Rey“ pramintą kelią, lentų takas man pasirodė per trumpas.
Buvo labai smagu savo akimis išvysti Terakotos karius, kuriuos jau atkasinėja ne vieną dešimtmetį, ar pavaikščioti po didžiulį Uždraustąjį miestą (angl. Forbidden city). Pandos tikrai yra bene dar tingesnės negu visuose pasakojimuose. Jos tiesiog atsikelia, tada kelias valandas valgo joms padėtą maistą, po to apsisukusios ant kito šono vėl miega.
Visai patiko ir Kinijos Venecija vadinamas Sudžou miestas, kuriame zoologijos sodas įkurtas mažose salose, o senamiestis pilnas lūšnų, nors kažkur toli horizonte matosi galingi daugiaaukščiai. Čia daug ir labai įspūdingos gamtos, bet ji nesijaučia tokia pati kaip Europoje, dėl neįtikėtinai didelio turistų skaičiaus.
Tikrai nemaniau, kad kada susižavėsiu didmiesčiais, bet Šanchajus šią nuomonę pakeitė. Galėčiau valandų valandas sėdėti ir gėrėtis Pudong rajono vaizdu iš kito kranto arba šiaip naktinių, lemputėmis nusidabinusių daugiaaukščių virtine. Viena iš paskutinių, bet tikrai ne prasčiausių, aplankytų vietų – nakvynė Vidinėje Mongolijoje.
Buvo nepaprastai gera pabėgti nuo smogo, begalės žmonių, ramiai pavaikščioti po stepes, išbandyti lanko šaudymo gabumus, pavaikyti karves, pažaisti mongolišką avies kauliukų žaidimą. Paskutines dienos praleidome Pekino apylinkėse, kur jau pirmą vakarą nustebino Tiananmenio aikštė, kurią saugojo virš šešiasdešimt policininkų, nesuskaičiuojama galybė kamerų, nors aplink vaikščiojo vos keli žmonės.
Viską nupasakoti yra tikrai per sunku, bet galiu patvirtinti vieną - kad Kinija tikrai yra magiška šalis. Tik čia įmanoma per tris valandas nusileisti nuo kalno viršūnės ir suspėti į už daugiau nei šimto kilometrų esančią traukinių stotį, tranzuoti nuo Didžiosios kinų sienos ar esant be pinigų paskutiniu metro suspėti į lėktuvą.
Apibendrinant, tikrai nenorėčiau gyventi Kinijoje, nes man trūktų gamtos, būtų per daug šurmulio, bet aplankyti kitą kultūrą, kur žmonės tave stengiasi nufotografuoti „slapta“, tikrai verta. Nors tuo pačiu ir gaila, kad pasaulyje egzistuoja toks smogas ar netvarka.
- Tu tikrai nemažai esi keliavęs. Kaip planuoji savo keliones, gal turi kokią jau susikūręs „kelionių planavimo techniką“?
Dažniausiai kelionės variklis būna iššūkio susigalvojimas, po kurio galima rinktis pigesnes ar įdomesnes šalis, derinti laikus pagal bilietų pigumą. Labai ypatingų technikų nežinau, tiesiog stengiuosi išnaudoti akcijas ir daug laiko praleidžiu ieškant tinkamos transporto priemonės į tinkamą vietą, tinkamu laiku už prieinamą kainą.
Kartais dėl to tikrai praleidžiu per daug laiko, palyginus su tuo, kiek sutaupau. Aš visad taupau ieškodamas pigiausių skrydžių bilietų, stengiuosi už juos nepermokėti, neišlaidauju daug maistui ar alkoholiniams gėrimams ir taip manau jog sugebu sutaupyti nemažai.
Niekad negyvenu viešbučiuose, man atrodo beprasmiška tai daryti, kai tereikia stogo virš galvos ir dušo, o tai suteikia ir pigūs hosteliai. Juose irgi nesu labai dažnas svečias, stengiuosi juos pakeisti nakvyne pas draugus, palapinėje, mašinoje ar tiesiog miegmaišyje. Net ir suoliukas Milano parke nebuvo taip blogai.
- Koks dabar tavo artimiausias kelionės planas?
Artėja žiema, artėja ir atostogos, tad vėl bandau susigalvoti kokį nors iššūkį. Kol kas esu prisižadėjęs, kad šiais metais išsilaikysiu nardymo licenziją, tad kelionę planuoju su šia intensija. Pigiausi bilietai reikiamomis dienomis greičiausiai bus į Maltą arba Tunisą, į ten šiuo metu ir krypsta mintys.
Išsilaikius licenziją dar liktų ir kelios dienos pakeliauti viešuoju transportu ar tranzavimu. Kiek tolimiau dar laukia konferencija Kolumbijoje, po kurios labai patiktų dar pasiimti bent savaitę atostogų pakeliavimui.
Ačiū už pokalbį.