Taip pat skaitykite: Lietuvių kelionė aplink pasaulį: Javos sala nepaliko abejingų
Sekite Perpasaulį.lt naujienas Facebooke! Tapkite mūsų gerbėju ir naudingas žinias keliaujantiesiems bei naujausius keliautojams aktualius įvykius sužinokite pirmi!
- Kambodžoje jau esi daugiau nei mėnesį. Kokių tikslų vedama atvykai čia?
Kaip ir visur pasaulyje – ieškau laimės. Atrodo tiek skirtingų šalių esu gyvenusi, bet vis dar nerandu tos vienintelės. Jeigu atvirai, tai būdama kiekvienoje šalyje galvoju apie galimybę ten apsistoti, bet tada kažkas nutinka (nebūtinai mano noru). Tenka vėl pakuotis ir keliauti toliau..
Baigiau mokslus Italijoje ir reikėjo rinktis vietą kur atlikti praktiką. Kadangi mokslai mus skatino rinktis nestabilias pasaulio valstybes ir pokonfliktines situacijas, tad ir pradėjau dairytis į Pietryčių Aziją. Šio regiono dar nebuvau aplankiusi, tad viduje kirbėjo noras pagaliau tai padaryti. Pradėjau vis daugiau domėtis šiuo kraštu ir galų gale atvykau.
- Kodėl stažuotei atlikti pasirinkai būtent Kambodžą? Kuo ši šalis Tau pasirodė patraukli?
Nebuvo lengva pasirinkti šalį.. Galvojant kur praleisti ateinančius mėnesius ne tik keliaujant, bet ir semiantis profesinės patirties, reikia priimti labai rimtus sprendimus. Šiaip jau nuo pat pradžių, kai reikėjo pasirinkti vietą stažuotei, žinojau, kad noriu vykti į Pietryčių Aziją.
Mokydamasi Italijoje, atlikau nemažai tyrimų apie Birmą, žmonių teises ir taikos procesus šalyje. Maža dalis žmonių žino apie ten įvykusius karus, šalies etninių tautų gausybę, jos gamtos grožį. Birma tik neseniai atidarė sienas užsieniui ir vyriausybė vis dar bando pasirašyti plataus masto valstybės taikos sutartį. Norėjau būti įtraukta į tą procesą, pamatyti kaip šalis keičiasi ir „taikėja“. Deja, kaip praktikantei ten vykti buvo per brangu.
Toliau tęsiant stažuotės paieškas atradau organizaciją Kambodžoje - Center for Peace and Conflict Studies. (Taikos ir konflikto studijų centras) Jie seka taikos procesus Birmoje, organizuoja mokymus valstybės tarnautojams, karinėms grupėms, vietinėms organizacijoms. Nusprendžiau vykti į Kambodžą ir prisidėti prie Birmos taikos procesų būnant kitoje šalyje.
Apie Kambodžą žinojau tik iš studijų apie jos istoriją ir tarptautinę situaciją. Neįsivaizdavau, ko turėčiau laukti. Pagyvenusi Siemreabe galiu drąsiai teigti, kad įsimylėjau šią šalį. Patrauklumo galima atrasti kiekviename žingsnyje: žmonių šypsenose, vaisių įvairovėje, chaose, tropinėse audrose, užtvindytoje virtuvėje kiekvieną kartą po lietaus, namuose lakstančių skirtingų driežų įvairovėje, rytiniame budistų maldos šnabždesyje, sklindančiame iš pagodų (šventyklų).
- Nupasakok savo kasdieninius darbus. Kuo užsiimi šiuo metu ir kaip prisitaikai prie vietinio ritmo?
Diena prasideda su puodeliu kavos. Ji man visur prasideda vienodai - nesvarbu kokioje šalyje bebūčiau. Tada sėdu ant dviračio ir minu į ofisą. Netoli namų visada stovi tuk tuk (motoroleris su priekaba) vairuotojai. Matydami mane kiekvieną rytą minant dviratį. vairuotojai jau spėjo suprasti, kad čia gyvenu, tačiau vistiek kas kart klausia „tuk tuk lady?“. Po įnirtingos gestikuliacijos kokiu būdu mano dviratį galima būtų uždėti ant transporto priemonės aš pradedu juoktis. Jie taip pat pradedi kvatotis ir palinki geros dienos.
Didesnę dienos dalį praleidžiu ofise. Šiuo metu kuriu metodologiją, kurią nevyriausybinės organizacijos galėtų panaudoti santarvės kūrimo ir konfliktų valdymo procese (angl. peace building and conflict transformation). Organizacija jau yra įgyvendinusi kelis projektus pagal šią metodologiją, tačiau ji niekada nebuvo parašyta ant popieriaus lapo.
Tad mano darbas – sulipdyti puzlę į vieną dalį, ir iš jų patirties parašyti teorinę dalį. Tikiuosi, kad kažkada ir Lietuvoje pristatysime šią metodologiją. Vėliau padėsiu organizuoti taikos darbuotojų konferenciją ir kursus studentams (organizacija turi magistro programą).
Kambodžoje temsta labai anksti – apie 17.30, tad darbo dienomis laiko sau nelieka daug. Po darbo dažnai nuvykstu į jogos užsiėmimus arba einu leidžiu laiką trekindama bei kopinėdama (angl. climbing). Vienas mėgstamiausių užsiėmimų – pasivaikščiojimas turguje.
Tiek kvapų, žmonių, spalvų aplinkui. Dienos pabaigoje, ypač mėsos ar žuvies skyriuose, nepratusius žmones galėtų ir suvimdyti, nes kvapas tikrai stiprus. Aš tai tik truputėlį prisidengiu nosį (šypsosi). O kiek čia masažo vietų..
Už 4-5 dolerius gali gauti vienos valandos viso kūno tradicinį Khmer masažą. Nuostabu. Bent kartą per savaitę pasilepinu save. Kartą daro man vietinė mergaitė masažą, aš sau guliu ant nugaros ir kad pradėjo ji rėkt „lady, lady, I am sorry“ – atsimerkiu, žiūriu didžiulis tarakonas ant mano pilvo. Mergaitė supanikavo, man labai juokinga pasidarė. Manau, kad čia, negalima tikėtis visur nuostabios higienos ar tobulų visam kam sąlygų. Reikia prisitaikyti. Ir gyventi su šypsena.
- Egzotinėse šalyse turistai yra dažnas reiškinys, tačiau kaip yra su gyvenančių užsieniečių bendruomene čia? Kuo jie daugiausia užsiima? Papasakok.
Gyvenančių užsieniečių bendruomenė čia tikrai didelė. Po karo Kambodža gavo vieną didžiausių tarptautinių humanitarinių pagalbų, todėl daugybė tarptautinių ir nevyriausybinių organizacijų atidarė savo duris. Dauguma užsieniečių ir dirba šioje srityje. Didžiausia yra prancūzų bendruomenė.
Kambodža yra buvusi Prancūzų kolonija, todėl, matyt, kaip ir jaučia, kad turėtų paremti, paskatinti, palaikyti. Tik kartais aš dvejoju, ar tai į gerą. Jie sukuria darbo vietas vietiniams, suteikia jiems nemokamą mokslą, tačiau tas pačias pareigas einantys vietiniai gauna trigubai mažesnius atlyginimus nei į šalį atvykę užsieniečiai.
Kita didelė užsieniečių bendruomenė - australai. Nemaža dalis Kambodžos pabėgėlių po karo ieškoti geresnio gyvenimo vyko į Australiją. Visai neseniai šių šalių vyriausybės pasirašė susitarimą, kuriuo visi pabėgėliai bus grąžinti atgal į Kambodžą. Šalis tam nėra pasirengus, todėl nenustebčiau jeigu daugiau australų atvyktų čia gyventi ir „gelbėti“ šalį.
- Esi patyrusi keliautoja. Ilgą laiką gyvenai ne vienoje šalyje. Kuo Kambodža išskirtinė? Kas Tave čia labiausiai žavi?
Mane visos šalys žavi vis kitaip, kiekvieną iš jų turi kažką tokio stipriai kerinčio. Kambodžoje keri žmonių šypsenos ir jų humoro jausmas. Būdama apsupta vietinių negaliu nesišypsoti. Kiekviena diena pilna paslapčių. Kartais pabundu ryte ir girdžiu kažkokias keistai pypsinčias sirenas – jau kažką pardavinėja arba šiukšles renka.
Kartais pabundu nuo baisingai garsios muzikos – vadinasi arba kažkas mirė, arba kažkas apsiženyjo (abiem atvejais tai tęsiasi tris dienas). Būna, kad nueinu į pagodą, o ten tokia tyla. Atrodo, kad atsidūriau visai kitoje realybėje.
Žavi mane labai stipriai vaisių gausa. Mėsos nevalgau, tad vaisiai man tikras išsigelbėjimas. Nors, jeigu atvirai, tai būdama čia ragauju ir keistenybių, nes ir tai žavi. Noriu išbandyti viską, jeigu vietiniai tai valgo, tad kodėl aš negaliu?
Šalis turi keistų patiekalų. Vienas iš jų - virtas ančiuko embrionas. Skamba nekaip. Ragaudama pirmą kartą nežiūrėjau, antrą kartą – jau buvau drasesnė. Dar ką tikrai planuoju paragauti ateityje – tai kepti tarantulai. Irgi gal neskamba labai smagiai, tačiau čia jie yra tikras delikatesas, o delikatesus reikia vertinti. Gal ir mėsą vieną dieną pradėsiu valgyti. Bet ne čia. Čia šunis gaudo dėl mėsos. O jie man šiaip patinka gyvi.
- Kambodžoje gyveni dar pakankamai neilgai, tačiau jau turėjai pastebėti didžiausius šalies pliusus ir minusus. Su kokiomis problemomis ir kultūriniais skirtumais susiduri labiausiai?
Negaliu kategoriškai nurodyti šalies pliusų ir minusų. Tiesiog gyvenu čia, priimu viską, kaip yra, stengiuosi nematyti minusų, ir priimti viską, kas nutinka, labai gyvenimiškai. Gal kartais, kai pamatau maišelį su negyvom žiurkėm vidury gatvės, ar šiukšlių kalnus, kurių nesurenka kelias savaites, pagalvoju, kad man tai nėra priimtina, bet tada pagalvoju ir apie jų padėtį, šalies kultūrą ir istoriją.
Viskas čia buvo ir yra kitaip. Būdami iš vakarų negalime savo principų primesti visam pasauliui. Reikia stengtis juos mokyti, bet pagal jų kultūrą ir tradicijas. Truputėlį kitaip, lėčiau, su ramybe ir susikaupimu.
Asmeninis minusas, su kuriuo susiduriu – kalbos nemokėjimas. Pradėjau mokytis, bet deja pavyko išmokti tik pagrindus. Kol nekalbu gerai khmer kalba, tol visad už viską turėsiu daugiau mokėti, nes vietiniuose (ne turistiniuose) turguose, mažai kas kalba angliškai.
Man čia patinka, aš bandau gyventi kaip visi čia gyvena. Jeigu pasitaiko kokių keistesnių situacijų, bandau daug šypsotis. Jeigu kiekvieną dieną ieškosiu kultūrinių skirtumų, ar gi turėsiu tada laiko džiaugtis visais mažais stebuklėliais, kurie čia yra kerintys?
- Kambodža - šalis, ilgus metus išgyvenusi kolonizaciją, pilietinius karus ir genocidą. Ar tai jaučiama čia šiandienos kontekste?
Apie tai yra nekalbama. Toks pokalbis yra tabu. Tuo labiau, kad nėra pripažinta, kad Kambodžoje buvo genocidas. Kas įvyko Pol Poto režimo metu netelpa į tarptautiškai pripažintą genocido apibrėžimą, todėl tai nėra laikoma genocidu. O juk taip sunku pakeisti tarptautinius terminus ir tikrai pripažinti, kad genocidas čia buvo, o tarptautinė bendruomenė pabėgo..
Daug tarptautinių nevyriausybinių organizacijų dirba švietimo srityje. Nors mokslas šalyje yra nemokamas, tačiau vietiniai nepajėgia sumokėti už knygas ir kitus reikmenis, reikalingus, kad vaikai galėtų mokytis. O tikiu, kad švietimas yra pirmas žingsnis - būtinybė, norint, kad vėliau pati šalis galėtų save išsilaikyti.
Skaudžią praeiti labiausiai galima pajusti žmonių veiduose ir fiziniuose bruožuose. Ypatingai mažose gyvenvietėse ir kaimuose. Kambodžoje yra likę labai daug minų ir nesusprogusių karinių liekanų (numanoma, kad tarp 4 ir 8 mln.). Važiuojant į užmiesčius pastebėjau nemažai sužalotų žmonių, kurie, dirbdami laukuose, tiesiog tampa karo pasekmių aukomis.
- Tai viena skurdžiausių šalių pasaulyje. Ten kur daug skurdo galima sutikti ir daug smurto. Ar šalyje saugu?
Siemreabe yra labai saugu. Nežinau kaip yra kituose miestuose. Tikriausiai sostinėje situacija yra kiek kitokia. Aišku, aš nesimosikuoju pinigais rankose, nerodau telefonų ir nesikabinu aukso ant kaklo.
Manau, kad tiesiog prie visko visada reikia prisitaikyti. Ir tuo labiau, jeigu gerbsi kitus ir tave jie gerbs. Tad, sakau, kad saugu, jeigu esi apdairus. O jeigu ne, visko pasitaikyti gali.
Kas tikrai yra nesaugu – tai eismas. Kasdieną galima pamatyti daug avarijų. Taisyklės čia neegzistuoja. Reikia būti labai apdairiam ir nežiopsoti. Kiek esu girdėjusi, eismo avarijose yra žuvę nemažai užsieniečių. Bet kaip ir sakiau – viskas priklauso nuo apdairumo.
- Minėjai, kad Kambodžoje esi šiek tiek keliavus. Papasakok apie labiausiai įsiminusius keliavimo įspūdžius? Ko labiausiai reikėtų saugotis keliaujant po šalį? Koks keliavimo būdas yra čia priimtiniausias.
Pamenu, kai su keliais kolegomis važiavome į Batambango miestą. Nusprendėme vykti su taksi. Vairuotojui atvažiavus jis sudėjo mūsų kuprines į bagažinę, o tuo tarpu mes pliurpėme pakelėje. Kelionė buvo juokinga. Klausėmės khmerų tradicinės muzikos, bandėme su vairuotoju kalbėti maišyta gestų ir anglų kalba, matėme karvės, kiaules, viščiukus kitose mašinose ar pririštus kažkokiu tai būdu ant motorolerių.
Važiuodami gavome gerą dozę adrenalino, bet kaip vėliau supratome toks vairavimas prieš eismą ten yra normalus. Atvažiavus į Batambangą sustojome prie viešbučio išsikrauti savo daiktus. Mano kuprinė, kuri pagal idėją turėjo būti bagažinėje, stebuklingai dingo. Aš puoliau į paniką, vairuotojas irgi.
Jis pradėjo skambinėti. Galvojome, kad jis tiesiog mano kuprinės neįdėjo į mašiną. Perkraustėme visą mašiną – nieko. Taip gal kokias dešimt minučių bandėme surasti. Aš jau spėjau susitaikyti su likimu ir kažkaip nusiteikiau pozityviai. O tada – išeina vyrukas iš viešbučio, ir klausia, ar kuprinės ieškome.
Jis, pasirodo kažkokiu būdu, kai mes tik atvažiavome, išėmė mano kuprinę iš bagažinės ir jau įnešė į viešbutį. Visi labai daug juokėmes po šio nuotykio. Čia niekada negali nieko prognozuoti. Tiesiog reikia plaukti pasroviui ir šypsotis, kad ir kas nutiktų.
Miestuose geriausia transporto priemonė yra tuk tuk. Ja važiuoja tiek žmonių, kiek fiziškai gali tilpti. Jeigu esi vienas, tai daug pigiau važiuoti tiesiog motoroleriu (tarkim nuo mano namų iki centro gali nusiderėti iki pusės dolerio, o tuk tuk būtų 1,5 – 2 doleriai). Motoroleriu važiuoti yra pakankamai pavojinga, nes, akivaizdu, kad šalmai neegzistuoja, o taisyklių jokių nėra. Tad jeigu jau kas numuštų – tai ir numuštų. Dažnai vairuotojai apsimeta, kad jie žino vietą, kur tau reikia nuvykti, tačiau transporto priemonei sustojus supranti, kad atsidūrei visai kitoje miesto pusėje.
Tarp miestų susisiekimas yra pakankamai geras. Ta prasme geras, kad yra pasirinkimas kaip keliauti. Mano nuomone geriausia ir saugiausia transporto priemonė – taksi. Pasiima nuo vietos ir nuveža į vietą. Autobusai yra labai pigūs, tačiau su jais kelionė trunka labai ilgai. Tarkim nuo Siemreabo iki sostinės Pnompenio važiuoja mažiausiai 7 valandas, tačiau niekada negali žinoti, kiek iš tiesų užtruks. Šiaip yra labai daug skirtingų autobusų firmų, tad reikia apdairiai rinktis pačia saugiausią, patogiausią ir su oro kondicionierium, nes kitaip galima ir nepasiekti tikslo.
Praėjusią dieną pasakojau savo vietinei bendradarbei, kad planuoju į Sianukvilį vykti naktiniu autobusu. Ji kreivokai į mane pažiūrėjo ir atrėžė: nerekomenduoju imti jokių naktinių autobusų, jeigu nori gyva pasiekti pajūrį. Dauguma avarijų įvyksta nakties metu. Prieš vykstant reikės pagalvoti..
Iš kai kurių miestų, esančių aplink Tonlesapo ežerą, galima parplaukti laivu. Iš Batambango mes taip ir darėme. Kelionė buvo gan ilga (truko 7 valandas) ir dvigubai brangesnė negu taksi, nors laivas ir vadinosi „Express Boat“. Bet kartą gyvenime verta tai patirti. Išvykome 7 valandą ryto. Surinkome visus vietinius plaukiančius iš vieno kaimelio į kitą, su jų kroviniais, kiaušinių ir alaus dėžėmis, pervežančius krovinius iš vienos parduotuvėlės ant vandens į kitą.
Aš prasėdėjau daug valandų ant laivo stogo besigrožėdama vaizdais aplinkui. Tonlesapo ežeras yra pats didžiausias gėlo vandens šaltinis Pietryčių Azijoje. Lietingu sezonu jis labai patvinsta, todėl namai/mokyklos/parduotuvės ten pastatyti tokiu principu, kad kai vandens lygis pakyla, atrodo, kad jie tiesiog plūdurioja ant vandens paviršiaus. Gyvenimas ten atrodė labai ramus – visi turi savo mažus laivelius, daug žvejoja. Atrodo, kad tik ir laukia parplaukiančio laivo, kad galėtų pasiimti savo krovinį.
Daug yra būdų keliauti čia. Reikia tik rinktis pagal kiekvieno norus ir pageidavimus. Esant labai išrankiam, norint visko greitai ir patogiai, galima ir skrist iš Siemreabo į Pnompenį. Kol kas manes tokie skrydžiai dar nevilioja.