Sekite Perpasaulį.lt naujienas Facebooke! Tapkite mūsų gerbėju ir naudingas žinias keliaujantiesiems bei naujausius keliautojams aktualius įvykius sužinokite pirmi!

Dabar uolos fasade, kur kadaise stovėjo milžiniškos Bamijano Budos, žiojėja tuščios nišos. Tai tylus šauksmas, įprasminantis 1500 metų senumo lobių – kadaise šiame legendiniame slėnyje buvusių didžiausių pasaulyje stovinčių Budos statulų – sunaikinimą.

Buvo 2001 metų kovas, kai talibai kartu su savo rėmėjais iš „Al Qaedos“ buvo pasiekę savo galios viršūnę Afganistane ir buvo nuspręsta nugriauti „stabmeldžių dievus“. Tada po dviem Budomis buvo padėti sprogmenys, tačiau supratus, kad jais statulų sunaikinti nepavyks, į pagalbą buvo pasitelktos prieštankinės minos ir priešlėktuvinė artilerija. Galiausiai, po to, kai į vieną iš nišų buvo paleista didelės galios raketa žemė-žemė, pranešta, kad abi statulos subyrėjo į gabalus.

Pasipiktinusiam pasauliui tai įkūnijo Islamo fundamentalistų keliamą siaubą. Net Čingischanas, siaubęs šio slėnio miestus ir gyventojus XIII amžiuje, Budų nepalietė.

Praėjus penkeriems metams po talibų nuvertimo nuo valdžios Bamijano budistų relikvijos vėl atsidūrė dėmesio centre – pradėtas kelti klausimas, ar įmanoma Budas atkurti? O jeigu taip, ar tokios milžiniškos investicijos būtų pateisinamos šalyje, prislėgtoje skurdo ir toliau purtomoje talibų pasipriešinimo pietuose ir kurioje, galų gale, daugiausiai gyvena musulmonai?

Šis slėnis yra nutolęs apie 225 kilometrus į šiaurės vakarus nuo Kabulo. Šeštajame dešimtmetyje dešimtys tūkstančių piligrimų plūdo garbinti čia esančių šventyklų ir vienuolynų, medituoti uolos urvuose. Dabar ši vieta vėl tapo tarptautinio susidomėjimo objektu.

2003 metais Jungtinės Tautos paskelbė Bamijano griuvėsius Pasaulio paveldo objektu, tačiau dėl jų trapios būklės ir marodierių taip pat įtraukė jas į nykstančių sąrašą. Buvo imtasi intensyvių pastangų, siekiant stabilizuoti uolų skulptūrų ir freskų liekanas.

Tuo tarpu archeologai naudojasi galimybe, kad sunaikinus statulas jiems leista intensyviau čia dirbti – daryti naujus atradimus ir toliau gvildenti senuosius pasakojimus apie trečią milžinišką Budos skulptūrą, kuri galimai palaidota po kitomis dviem sugriautomis. Šiandien jau žinome, kad apie galima jos atradimą paskelbta dar 2008-aisiais.

„Pirmą kartą pradedama atskleisti Bamijano istoriją, konkrečia prasme, ir atliekant archeologinių liekanų konservacijos, ir kasinėjimų darbus“, – sakė japonų istorikas Kasaku Maeda, tyrinėjęs Bamijano istoriją daugiau nei keturis dešimtmečius.

UNESCO pastaraisiais metais prižiūrėjo būtinus nišų taisymo darbus. Tam iš viso pasaulio čia buvo sušauktos archeologų ir konservacijos specialistų komandos. „Ši vieta yra pavojuje“, – sakė kultūros programos specialistas Masanori Nagaoka iš UNESCO atstovybės Kabule.

Tunelių inžinierius Gedeone Tonoli iš Italijos prižiūrėjo labiausiai neatidėliotiną užduotį – teko sustiprinti įskilusį uolos fasadą. Vieną rytą du Italijos alpinistai ant nišos viršaus, laikiusio rytinę Budos statulą (jos aukštis siekė 38 metrus, nors ji buvo mažesnioji iš nugriautų) užkabino virves. Galinė nišos siena buvo padengta vielos tinklais, mat nuo jos kartkartėmis vis dar byrėdavo uolų atplaišos ir akmenys. Vidinėje kairėje sienoje, kur sprogimo metu buvo išdraskyta nišos pusė, likusi didelė skylė, kelianti grėsmę visai uolai.

Vis dėlto dešinioji nišos pusė dvejus metus buvo stabili – jį sutvirtinta plieno strypais ir į įtrūkimus pripumpuotomis tonomis betono. Prie uolos pritvirtintos plono stiklo plokštės bei prie kompiuterio prijungti jutikliai, kurie gali užfiksuoti net menkiausią uolos fasado suvirpėjimą. Prieš tai, G. Tonoli teigimu, „čia galima buvo matyti dangų, čia įskrisdavo paukščiai“.

Ten, kur stovėjo didesnioji Budos skulptūra, darbininkai ilgai valė po sprogimų likusias nuolaužas. Vokietijos restauratoriai iš Tarptautinės paminklų ir lankytinų vietų tarybos dvejus metus kruopščiai rūšiavo po dviejų skulptūrų susprogdinimo likusias nuolaužas, didžiausios jų dalys buvo iškeltos kranais – vienos svėrė 70 tonų, kai kurios net 90 tonų – ir buvo uždengtos, mat minkštas akmuo nuo lietaus ir sniego byra. Mažesni fragmentai ir dulkių kalnai buvo sukrauti šone.

Restauratorius Edmundas Melzlas teigia, kad pranešimai apie tai, kad talibai išvežė 40 sunkvežimių statulų nuolaužų pardavimui, yra netiesa. „Sprendžiant pagal apimtį, manome, kad turime viską“, – sakė specialistas. Jis pridūrė, kad tik 60 procentų viso to yra akmuo, visa kita sprogimo metu virto dulkėmis.

Paradoksalu, tačiau Budų sunaikinimas tam tikra prasme padėjo archeologams atlikti tyrimus. Pavyzdžiui, atlikus Budų paviršiaus tinko fragmentų amžiaus nustatymą paaiškėjo, kad mažesnioji skulptūra iškilo 507, o didesnioji – 554 metais. Ankstesnieji vertinimai varijavo daugiau nei 200 metų.

Budos buvo grubiai išraižytos iš uolos, o paskui padengtos tinku, į kurį primaišyta šiaudų ir ašutų. Būtent iš šios masės ir buvo suformuotos Budų drabužių klostės, o vėliau viskas nudažyta ryškiomis spalvomis. Darbininkai surinko apie tris tūkstančius paviršiaus tinko gabalų, ant kai kurių jų dar likę dažų pėdsakai, taip pat rasta mediniai kaiščiai bei virvė, kuriais tinkas buvo pritvirtintas prie statulų. Afganistano klimatui būdingas sausumas ir nišų gylis padėjo apsaugoti statulas ir taip ilgai išlikti medinėms detalėms bei virvei.

E. Melzlo teigimu, didesnioji statula buvo nudažyta karmino (tamsi sodri raudona) spalva, o mažesnioji – keliomis spalvomis.

Restauratorius pasakoja, kad įdomiausias radinys buvo relikvijorius, kuriame buvo trys moliniai rožiniai, lapas, moliniai antspaudai ir ant žievės užrašytas budistų tekstas. Manoma, kad visa tai skulptūrų statymo metu buvo padėta didžiosios Budos krūtinėje ir pritvirtinta.
Visi šie fragmentai buvo kruopščiai saugomi, mat pagrindinė užduotis lieka ta pati – surinkti visas nuolaužas, kad Afganistano vyriausybė kartu su ekspertais galėtų nuspręsti, ką su visu tuo daryti toliau.

Būta raginimų Budas atstatyti, dažniausiai jos girdisi iš pačių šalies gyventojų lūpų, mat jie tikisi, kad tai pritrauktų daugiau turistų. UNESCO įspėjo, kad Bamijanas išsaugos Pasaulio paveldo statusą tuo atveju, jeigu nebus naujų statybų, tik išsaugota tai, kas likę. Tarptautinės paminklų ir lankytinų vietų tarybos prezidentas M. Petzetas tvirtina, kad alternatyva eksponuoti 200 tonų nuolaužų kokiame nors muziejuje neatrodo įmanoma.

UNESCO ir kai kurie ekspertai mano, kad tinkamiausias restauravimo metodas yra anastilozė (anastylosis), kuri dažnai naudojama graikų ir romėnų šventyklose – originalios statinio dalys vėl surenkamos ir suklijuojamos naudojant minimalų naujų medžiagų kiekį. Kelno universiteto geologas Michaelas Urbatas ištyrinėjo didžiosios statulos fragmentus ir pagal akmens sluoksnius galėjo nustatyti, iš kurios skulptūros dalies jos yra.

Tačiau iš naujo sudėlioti skulptūrų gabalus, kurie gali sverti iki 90 tonų, būtų labai sudėtinga. E. Melzlo teigimu, Afganistanas net neturi tokio krano, kuris galėtų jas pakelti. Rekonstrukcijos projektas, kurį Bamijano provincijos vadovė įvertino 50 milijonų dolerių (138 milijonai litų), šioje skurdžioje musulmoniškoje šalyje, kur daugiau nei 10 procentų gyventojų neįstengia nusipirkti net maisto, veikiausiai taptų ir politiniu klausimu.

Nepaisant visko, provincijos gubernatorė Habiba Sarabi pritaria Budų atstatymui naudojant analistozės metodą. Ji pareiškė pasiūlysianti centrinei valdžiai pateikti formalų užklausimą UNESCO. Japonų istorikas K. Maeda remia idėją vieną iš skulptūrų atstatyti, o kitą palikti sugriautą, tarsi nusikaltimo testamentą.

Net paprastas skulptūrų nuolaužų saugojimas yra nelengvas darbas. Profesorius K. Maeda pasakoja, kad kadaise nišas, grotas ir urvus dengė freskos, tačiau 80 procentų jų sunaikino talibai. Nemažai žalos padarė ir meno vagys, kurie pasinaudoję virvėmis įsiropštė į daugiau kaip 30 metrų aukštį ir nuo uolos fasado pagrobė neįkainojamus medalionus, vaizduojančius sėdinčias Budas. Vienas medalionų atsirado Tokijuje, kur meno dirbinių prekiautojui kilo įtarimas dėl neteisėtos jo kilmės, tad jis parodė jį profesoriui K. Maedai. Jam pavyko atgauti daugiau kaip keturias dešimtis pavogtų meno dirbinių.

„Tikiuosi, kad vieną dieną mes grąžinsime juos į Afganistaną“, – sakė K. Maeda.

Jis ir toliau naršo po urvus ir randa šį bei tą vertingo. Vienas urvas, kurį jis pirmą kartą aptiko per savo pirmąją kelionę čia 1964 metais, buvo taip pajuodęs nuo laužo dūmų, kad talibai ir marodieriai tiesiog praėjo pro šalį, nepastebėję puikių paveikslų. Čia išpiešti liūtas ir šernas, beždžionė, jautis ir grifas – tai retenybė budizmo mene, tačiau būdinga Bamijanui, kur susilieja Indijos, Irano ir Gandharos įtaka.
Nors dabar visas dėmesys sutelktas į konservaciją, ekspertai žino, kad čia dar daug ką galima atrasti. Mažiausiai dvi archeologų komandos ilgai varžėsi, kurie ras trečiąją Budą, kuri kadaise turėjo gulėti tiksliai tarp dviejų stovinčių Budų.

Bamijane 632 metais apsilankęs kinų vienuolis Xuanas Zangas papasakojo ne tik apie dvi stovinčias Budų skulptūras, tačiau ir apie kiek toliau nuo karališkųjų rūmų, kuriuose buvo ir pusiau sėdomis gulinti maždaug 300 metrų ilgio Buda, stovinčią šventyklą. Dauguma ekspertų mano, kad ši šventykla seniai buvo sunaikinta ir gali gulėti ant žemės paviršiaus. Tai patvirtino ir neseniai pasirodę pranešimai, patvirtinantys prielaidas, kad trečioji, sunkiai iki mūsų dienų išsilaikiusi, maždaug 300 m. ilgio Budos statula, iš tikrųjų atrasta netoliese nuo dviejų Didžiųjų Budų.