Rytais aš beprotiškai mėgstu kavą. Bet ne per saldžią. Su vienu šaukšteliu cukraus. Ir ne daugiau. Ji visad puikiai pažadina, o tada jau galiu pradėti ruoštis į darbą.

Įsėdęs į automobilį ir įsijungęs grotuvą klausau radijo, tačiau nieko negirdžiu. Mintys plaukia sau, o ryto laidą vedantis vedėjas kažką neaiškiai burbuliuoja. Tada negalvoju apie nieką. Darbo diena prabėga nuobodžiai kaip visada. Nieko ypatingo. Štai tik grįžęs namo pagaliau galiu atsipalaiduoti ir lengviau atsipūsti. Tačiau užgožusi rutina manęs neapleidžia jau nemažai laiko.

Rytas. Vėl viskas iš naujo. Čirškiantis žadintuvas, išsiropštimas iš lovos, rytinė kava, automobilis, burbuliuojantis radijo laidos vedėjas ir darbas... kiekviena diena tokia pati. Tokia pati nuobodybė.
Tikriausiai jau numanote, kodėl man reikia atostogų. Noriu išlipęs iš lovos plačiai šypsotis, gerti kavą ne dėl to, kad atsibusčiau, o tik dėl to, kad ją dievinu.

Noriu keliauti ir patirti naujų nuotykių, kurių mano gyvenime taip trūksta ir susipažinti su naujais, gal mano požiūrį į gyvenimą, o gal ir mane patį pakeisiančiais žmonėmis. Būsiu sąžiningas, per gyvenimą esu aplankęs nemažai miestų, tačiau pakeliauti po kaimynines šalis man niekada neteko...

Noriu ištrūkti iš savo tarp keturių sienų esančio nuobodaus pasaulio. Veržiuosi ieškodamas naujų netikėtumų ir galimybės pakeliauti: klausytis vėjo, kuris kartais savo jėga priverčia susigūžti, matyti jūros bangas, kurios gąsdina, tačiau yra beprotiškai tobulos ir matyti gamtą, kuri yra tokia paprasta, bet didinga.

Taip, man tikrai reikia atostogų...

Antanas R.

**************************

Ši istorija yra konkurso „Prasitęsk savo atostogas“ dalis. Kviečiame dalyvauti ir Jus!