Tiesa, tai buvo laikai, kai net į Everestą žmonės kopdavo ryšėdami kaklaraiščius, o „Louis Vuitton“ standartinį kelioninių lagaminų rinkinį sudarė dvylika dėžių (įskaičiuojant ir talpą moteriškoms skrybėlaitėms), o be to, ir niekam nerūpėjo, kiek miligramų dantų pastos įsinešate į lėktuvą.

Tačiau su masinio vartojimo era tokie keliautojų skrupulai nunyko. Kaip išnyko ir kelionių flagmanai – „Titanikas“ nuskendo, „Concorde“ lėktuvas amžiams nutūpė ant žemės, net kosminėse stotyse, anot Holivudo filmų, rusų kosmonautai pradėjo vilkėti šimtasiūles ir nešioti kailines triauses kepures su raudona žvaigždute.

„Ritz“ viešbučių kainos tapo prieinamos bet kuriam civilizuoto pasaulio žmogui, o ir pati egzaltuota tų viešbučių prabanga pradėjo kelti lengvą pašaipą ar bereikalingų nepatogumų. Lėktuvai pavirto studentų ir emigrantų transportu. Nunyko ir tai, kas buvo vadinama „Jet Set“ – lengvabūdiška keliaujančių pasaulinių žvaigždžių elegancija bei glamūras, kadaise taip žavėjęs ir įkvėpęs mases.

Šefų-virėjų išmones, skirtas keliautojams oru dabar galima teišvysti tik kai kuriose arabų arba Pietryčių Azijos lėktuvuose, o ir kam jie reikalingi? Atšildytas maistas irgi pasirodė esąs puiki laiko praleidimo priemonė, o verslo klase šiandien daugiausiai skraido daugiausiai valstybės tarnautojai, už bilietą susimokėję mokesčių mokėtojų pinigais.

Tačiau žmonija visada geruoju mena praeitį, ypač tuos laikus, kai gyvenimas atrodė ne toks pavojingas ir grėsmingas. Ir, tikiu, pritarsite man, teigiančiam, kad kadaise gyvenimas išties buvo paprastesnis ir smagesnis. Ir galbūt iš tos praeities tik tarpkontinentiniai traukiniai bei kruiziniai laineriai, matyt, liko vienintelės susisiekimo priemonės, išlaikiusios „Jet Set“ glamūro likučius, tą senovinę etiketo ir aprangos kodo dvasią, cigarų kambarius ir juodaodžius nešikus „raudonomis kamizelėmis“, anot Mato Šalčiaus.

Kaip rodo praktika, žmonėms viso to vis tiek norisi. Taip, šiais laikais katastrofą ištikusio lainerio kapitonas vienas pirmųjų šoka į gelbėjimo šliupką, o traukinių vagonuose-restoranuose neberūkoma, tačiau į juos dar galima (o ir būtina) pasiimti ne vieną lagaminą drabužių – visiems aktyvaus gyvenimo atvejams.

Su tokia nuotaika ir teko krautis savo lagaminus. „West Express“ kelionių agentūroje mus bandė nuraminti – renkitės taip, kad laive jaustumėtės patogiai, taip kaip atostogose, nors „vakarui“, girdi, turėkite elegantiškesnių drabužių „eilutę“. O jei mėgstate puoštis – tai nesukit galvos – pasipuošti progų bus.

Tai štai Jums ir pirmas mano patarimas – negailėkite aprėdų ir imkite viską, ką tik turite geriausio. Kruizas – puikiausia proga pademonstruoti viską, ir tam sudarytos visos sąlygos. Kiekvieną vakarą į kajutę mūsų kambarinis, geraširdis indonezietis Ibrahimas atneša lainerio laikraštį, kuris, be kita ko, informuoja, koks aprangos kodas privalomas rytoj per vakarienę, ir jei pasakyta apsirėdyti padoriai, ką gi, smagu taip ir apsirengti.

Žinoma, galima ateiti vakarieniauti ir mūvint šortus ar vilkint palaikius marškinėlius – metrdotelis prie laivo restorano durų nesustabdys ir niekas Jūsų neišvarys atsisėdusio (pats tai išbandžiau vieną vakarą), tačiau atrodysite, o ir jausitės kaip sako Prancūzijos bei Rusijos aristokratija, ne „comme il faut“.

Kaip ir nejaukiai jausitės bare su gyva muzika ar bibliotekoje, kai aplink zuja moterys vakarinėmis suknelėmis su briliantų koljė (tiesa, ją galima nusipirkti tiesiog laive, jei jau ką). Aplinka įpareigoja, nes padorūs padoriai apsirengę žmonės ir elgiasi padoriai, o tada ir visas pasaulis atrodo padoriai. Kurgi kitur tuo įsitikinsi, jei ne kruiziniame laive?

Kartais paskelbiama ir teminių vakarų apranga – tarkime, Italijos vėliavos spalvų (raudona, balta, žalia) arba vien tik balta. Žinoma, mes, lietuviai, skirtingai nei italai neturime akstino turėti daug baltų drabužių savo garderobe (juk ne kasdien Lietuvos gatvėse išvysi baltą kostiumą vilkintį ar baltą skrybėlę nešiojantį džentelmeną!), tačiau baltus marškinius turime visi.

Juoba kad ir italams, patenkantiems į laivą praktiškai perėjus gatvę, yra lengviau įsinešti į laivą keletą lagaminų drapanų (ar kiek tik jų telpa į tuos miniatiūrinius „Fiat Punto“), skirtingai nuo mūsų, atvykstančių „mažų kaštų bendrovių“ lėktuvais. Žinoma, niekam nebūtina vežtis deimantais nusagstyto Elvis Presley kostiumo, tačiau vis dėlto atminkite – kruizinis laivas – ne žygis „su palapinėmis“ ar medinis slidininkų namelis Slovakijos kalnuose.

Esama niuansų ir su gėrimais, tiek alkoholiniais, tiek gaiviaisiais. Kaip jau buvo minėta, grynieji pinigai laineryje necirkuliuoja (kiekvienas keleivis turi savo identifikacinę kortelę su pinigų limitu/kreditinės kortelės autorizacija leisti joje esančius pinigus), bet užsisakant kelionę, rekomenduojama, nors ir neprivaloma įsigyti taip vadinamąjį „gėrimų paketą“, už kurį atsiskaitoma specialiais išduodamais kuponais.

O štai už norimus papildomus alkoholinius kokteilius ir kitus gėrimus reikia mokėti atskirai (nuskaičiuojama nuo kreditinės kortelės), o jie kainuoja nuo penkių iki 20 eurų. Tas pats taikoma ir papildomiems valgiams, nors bilieto kainoje įskaičiuojamas maitinimas tris kartus per dieną, o ir visą parą veikianti nemokama picerija maisto klausimą sprendžia efektyviai (bet maža ką – netikėtą pažintį galima įprasminti ir atskiruose suši ar žuvies restoranėliuose).

Maisto gausa išvis stebina ir kartais net rodos, kad MSC „Musica“ laivo triumuose ne teliūškuoja cisternos su degalais, o mekena ištisos kaimenės avių, karvių ar kitų nenusakomų formų galvijų, ištisą parą veikia ridikų ir paprikų šiltnamiai ir dar sukasi koks nedidelis malūnas...

Taigi sotiems žmonėms nuolat rūpi, ar vežtis į kelionę savo gėrimus, ir ar įmanoma juos įsinešti iš miestų, kuriuose laineris sustoja (grįžtant iš miesto, laivo apsauga peršviečia visus įsinešamus daiktus). Atsakymas paprastas – viskas įmanoma, tik nereikia tuo piktnaudžiauti. Juk ne prisigerti čia atvykote, ar ne? Šiaip ar taip, troškulio jausti neteks. Visą parą veikiančiame restorane galima gauti nemokamai vandens, kavos ir arbatos.

Visus laivo keleivius galima suskirstyti į dvi grupes. Pirmoji - tai tie, kas rusų literatūroje buvo vadinama „oblomovais“, o neapsiskaičiusiems – tinginiais. Jie nuo pat ankstaus ryto iki vėlaus vakaro drybso prie baseinų (jų laive – du, neskaičiuojant Spa salono talpų), nesvarbu, ar laivas plaukia, ar prisišvartavęs uoste. Jie santūriau reiškia emocijas ir ilgiau mėgaujasi maistu.

Dažniausiai tai irgi italai, tik jau pagyvenę. Tradiciškai tai jau būna keliavę ir pasaulio matę asmenys, kuriems tokios kruizinės kelionės – tai galimybė bent kiek pasišalinti iš įkyrėjusios žemės ir pasidžiaugti visiškai kitu sociumu – be didelio gyvenimo tempo, įkyrėjusių peizažų ar taip vadinamųjų „draugų“ veidų.

Antroji grupė – tai „skruzdėliukai“, kuriems viskas įdomu ir siektina. Jie nuolat zuja visuose lainerio deniuose, anksčiausiai išbėga į ekskursijas ir vėliausiai grįžta iš jų, jie daugiausiai viską fotografuoja, užima pirmas eiles laivo „La Scala“ teatro salėje, pirmieji prisikrauna kupinas lėkštes maisto, pirmieji puola formuoti „traukinuką“ per bet kurį masinį susibūrimą ar šokius (viena didžiausių pramogų visame kruize – šokiai, kurių pamokos – nuo linijinių iki „Gangnam Style“ vyksta nuolat).

Daugiausiai tai - italai, bet jų aktyvume nėra nieko smerktino ar nenatūralaus – tiesiog žmonės mielai mėgaujasi gyvenimu ir nevengia reikšti savo emocijas. Kaip jau buvo minėta, gyvenimas taip pat neigia mitą, kad viskas kruiziniuose laivuose yra skirta tik pensininkams. Net ir prie dviejų baseinų viršutiniuose laivo deniuose vaikams skirta žaidimų zona yra ne ką mažesnė nei senjorams ar porelėms.

Veiklioms moterims skirta ištisas Spa ir grožio procedūrų skyrius ar nuolat rengiamos kvepalų ar gyvenimo būdo reikmenų prezentacijos. Susireikšminusiems entrepreneriams (tokiems kaip aš) skirti cigarų ir viskio salė (italai, žinia, nevengia nei taurelės, nei cigaretės, todėl laive rūkomų vietų nemažai), kazino (atsidarantis tik išplaukus iš uosto į tarptautinius vandenis) ar biblioteka (knygų asortimentą sudaro beveik vien meilės romanai).

Romantikų porelėms – promenadas laivo deniais. Paaugliams – diskoteka ir kompiuterinių žaidimų „arkada“. Tėčiui ir dukrai – mini golfo laukas. Mamai ir kūdikiui – vaikų žaidimų aikštelės. Senjorams – bingo ir teatras su kiekvieną vakarą vykstančia šou programa.

Šiaip jau laivo šou programa, kaip sakoma, „komsi-komsa“ ir dažniausiai net ne visai „košer“. Pirmas vakaras skirtas Frankui Sinatrai, tačiau jį vaidinantis jaunuolis, nelabai jausmingai dainuojantis „New York, New York“ vilki juodus marškinius ir blizgantį kostiumą (sunku net įsivaizduoti F.Sinatrą vilkintį tokią banalią XX amžiaus pabaigos aprėdų kombinaciją).

Antras vakaras – šou Džeimso Bondo filmų motyvais, pavadintas „Iš Rusijos su meile“. Sovietinius kariškius vaidina juodaodžiai, net paties Džeimso Bondo oda šiek tiek kakavinio atspalvio, tačiau publika patenkinta. Ir ypač ji entuziastingai ploja, kai šokėjų grupė smagiai šoka tryptinį pagal „Kalinka malinka“ melodiją. Italai sieloje, matyt, vis tiek yra komunistai, o ir jiems Rusija visada smagu žavėtis, kai ji toli...

Trečias vakaras skirtas Šerlokui Holmsui, vėl su juodaodžiais XIX amžiaus Londono policininkais, o pats Šerlokas Holmsas garbanotus plaukus susirišęs į uodegėlę. Vienas vakaras skirtas italų liaudies dainoms (kurias jau esame girdėję dainuojant net Radžį), tačiau kažkodėl nenuskamba ugningas „Avanti, popolo!“ maršas – gal keleiviai-komunistai tą vakarą ilsėjosi?

Samurajų šou, romantikos vakaras – programų sudarytojai išties padirbėjo iš peties. Tiesa, sumaišties į siužetą įnešdavo kiekvieną vakarą pasirodanti rusų akrobatų trio, demonstruojanti tuos pačius triukus tiek dainuojant Šerlokui Holmsui, tiek samurajams... Gal tai buvo režisieriaus užgaidos, gal kontrakto sąlygos, šito išsiaiškinti nepavyko. Bet teisybės dėlei būtina pridurti, kad publika juos visada sutikdavo ovacijomis.

Na, o jei nesinori išvis „eiti į žmones“, kajutėje yra televizorius, rozetės su 220 V įtampa kompiuteriui. Tiesa, būtina įspėti iš karto – laive „Wi-Fi“ ryšys beprotiškai brangus (pusvalandis kainuoja 15 eurų), tad savo pašto dėžutę geriausia tikrinti išlipus į krantą (dauguma kavinių prie uosto ir masina turistus būtent „nemokamu Wi-Fi ryšiu“). Iš principo laive norint išleisti sunkiai uždirbtus pinigus, vietų yra nemažai – nuo keliolikos barų iki ištiso denio parduotuvių.

Tačiau, kaip žinia, patys geriausi dalykai šiame pasaulyje yra visiškai nemokami. Tai žvaigždėtas dangus virš galvos. Monotoniška raminanti bangų mūša. Saulė, besileidžianti už horizonto. Delfinų šeimynėlė, kurį laiką sekanti mūsų laivą. Teigiamos emocijos galvoje. Šypsenos bendrakeleivių, o ir Jūsų veiduose. Grynas jūros oras. Ir, žinoma, romantiškas pasivaikščiojimas su mylimu žmogumi kruizinio lainerio deniu. La Dolce Vita, kaip sakoma...

Bus tęsinys

Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (42)