Ir iš tiesų, mūsų vestibiuliarinis aparatas juk nėra pritaikytas bangų supimui, ir tai mus greitai supykina, mes negalime kvėpuoti vandenyje, o ir išbūti vandenyje ilgai negalime. Ir per visą žmonijos istoriją, jos pastatyti laivai dužo, jūrininkai bei lobiai skendo, cunamiai siaubė kruopščiausiai įdirbtus laukus ir griovė gražiausius pastatus. Žmogus iš principo yra žemės kirminas, ir kadaise išties atrodė, kad tik ant žemės mums lemta gyventi.
Tačiau laivas išgelbėjo Nojų ir visą pasaulio fauną. Laivu tas pats Kolumbas atrado Ameriką, o Magelanas apiplaukė pasaulį. Prie viso to, mes pasiekėme Marianų įdubos dugną (o taip pat dar pakilome į orą ir kosmosą), o pats Kristus pademonstravo, kad įmanoma vaikščioti vandens paviršiumi. Galų gale taip ir atėjo laikas, kai kelionė vandeniu tapo visiems geriems žmonėms prieinama pramoga.
Žinoma, mūsų spaudoje būta nemažai straipsnių apie lietuvius, dirbančius tokiuose laivuose indų plovėjais ar operos solistais, vienas kitas vis patekdavo į tokius laivus net ir keleivio teisėmis, tačiau Lietuvos kelionių agentūros kažkodėl kruizines keliones siūlydavo neypatingai aktyviai. Gal tai lėmė sudėtinga logistika (iki artimiausio uosto vis tiek dar reikia skristi lėktuvu, o ypač tolima kelionė į Karibų jūros baseiną). Gal žmonėms atrodė, kad tokios kelionės yra ypatingai brangios, ypač pažvelgus į tuos retus prabangius kruizinius gigantus, užsukančius į Klaipėdos uostą.
Galbūt kaltas stereotipas, kad kruizinis laivas – tai pensininkų domenas (o ir parodykite man išlaidaujantį Lietuvos pensininką). O gal tiesiog... baisu plaukti? Keliolika kartų peržiūrėjus filmą „Titanikas“, o ir dar prisiminus visai neseną „Costa Concordia“ laivo tragediją, žmogui su lakia vaizduote išties gali pasidaryti nejauku suptis ant bangų, žinant, kad po Tavimi - keli kilometrai paslaptingos vandenyno gelmės, o aplink – cunamiai, bangos-žudikės, pikti kašalotai ir Poseidono netikėtas rūstus atpildas už nuorūką, išmestą už borto.
Tačiau geriau vieną kartą išvysti nei šimtą kartų išgirsti. Ir kiek gi galima slėptis savo kiaute ar riboti polėkį kelionėmis į Bulgariją? Šiųmetinių mano atostogų tikslas – kruizas Viduržemio jūra.
Mat, kruizas jūroje – tai ne keltas iš Klaipėdos į Kylį ir net ne iškyla laiveliu Galvės ežere. Kruizinis laineris – net ne susisiekimo priemonė. Tai visas mikropasaulis ant vandens, su savo laikraščiu, prekybos sistema (gryni pinigai ten necirkuliuoja), policija ir teatru. Ir MSC kompanijos laivas romantišku pavadinimu „Musica“ – štai tinkamas pasirinkimas tokios poetiškos sielos turistui kaip aš. Beje, net jo atsisveikinimo signalas, išplaukiant iš bet kurio uosto, yra ne banalus griausmingas mykimas, o italų kompozitoriaus G.Verdi muzikos fragmentas, girdimas visame mieste.
Lainerio maršrutas driekiasi ratu po Viduržemio jūrą: Genuja-Roma-Palermas (Sicilija) – Tunisas-Palma de Maljorka-Valensija-Marselis-Genuja. Įlipti į laivą šiam maršrutiniam ratui galima bet kuriame uoste, bet mes pasirenkame dar lig šiol neaplankytą miestą - Genują – Kristupo Kolumbo gimtinę.
Pasirodo, kad į ją patektumėme, teko išbandyti visas transporto priemones. Mes skridome (Vilnius-Milanas), važiavome autobusu (Milano oro uostas-traukinių stotis) bei traukiniu (Milanas-Genuja), o pabaigai – dar ir taksi (viešbutis-jūrų uostas). Trūko tik žirgais pakinkytos karietos bei dirižablio, tačiau kelionė neprailgo, nes guodė viltis, kad laive laukia tikras poilsis. Nors pasirodė, kad kruizinis laineris - tai irgi aktyvus keliavimo būdas, ne tik teikiantis galimybę nors ir trumpam aplankyti širdžiai mielas ar niekada nematytas vietas, bet ir save parodyti bei į kitus pažiūrėti.
Vis dėlto mane kaip žurnalistą labiausiai masino galimybė patekti ant milžiniško šiuolaikinio lainerio denio ir persikelti į tą pasaulį, apie kurį kadaise rašė Jules Vernes, Louis Stevensonas, ar kurį tapė Aivazovskis. Kaip žinia, tame pasaulyje net egzistuoja sava terminologija: laive ne „kambariai“, o kajutės, ne „tualetas“, o galjūnas, ne „virtuvė“, o kambuzas, ne „virėjas“, o kokas.
Tačiau tikrovė neigia visus literatūrinius štampus ir „tualetas“ čia vis tiek yra „tualetas“. MSC „Musica“ laineris, į kurį oriai žengiame, net neturi „šonų“, nes tris ketvirčius jo borto užima keleivinių kajučių balkonai, it kokios Druskininkų sanatorijos devynaukštyje (paties 15 denių laivo aukštis – 60 metrų).
Laivas, tiesa, „baltas“, nors teko uostuose matyti tokio pat dydžio gigantų, išpaišytų milžiniškais personažais, pavyzdžiui, „Looney Tunes“ animacinių filmų herojais (kruizinius laivus turi netgi „Disney“ korporacija). „Bangų skrosti“ nėra kur, nes Viduržemio jūra yra gana rami (nors ir nėra lygi „it veidrodis“).
„Krykštaujančios“ žuvėdros riebios ir tingios, be to, ne visuose uostuose jas ir išvysi. „Margaspalvę įgulą“ sudaro beveik vieni moteris žavintys italai švariomis baltomis uniformomis (ir nė vieno jų raiščiu perrišta akimi). Tiesą sakant, ir pačios įgulos nėra daug galimybių išvysti – kilus kiek didesnėms bangelėms, nepradeda blaškytis po denį išsigandę matrosai, nes laivas valdomas praktiškai vien kompiuterio pele.
O „jūrų vilkas“ kapitonas pasirodo besąs rubuilis šiek tiek padažytais plaukais ir į šonus šaudančiomis žvitriomis akutėmis. Kaip ir dera stilingam italui, trys viršutinės jo marškinių sagutės atsagstytos, dėl ko jis kur kas labiau primena ne kapitoną Nemo, o tiesiog Kazanovą... Likimo ironija, net ir vardas jo toks pat – Giacomo.
Pasinaudojęs progą klausiu jo, kas kelionės metu labiausiai kvaršina galvą tokio modernaus 300 metrų ilgio lainerio kapitonui?
Kompiuterių ir satelitų programinės įrangos gedimais? Piratai? Jūrų pabaisos? Skrajojantis olandas? Kapitonas juokiasi. Pasaulio metalurgijos ir chemijos pramonė jau seniai išnaikino visas jūrų pabaisas, tvirtina jis. „Labiausiai galvą skauda dėl vėluojančių keleivių“, - galiausiai informuoja. Išties proziškos problemos – laive beveik trys tūkstančiai keleivių ir kiekvienas su savo pretenzijomis bei istorija...
Ir dar beveik pusantro tūkstančio žmonių, sudarančių aptarnaujantį personalą bei įgulą. Akylas žurnalisto žvilgsnis lengvai įvertina dabartinį geopolitinės pasaulio sandaros pjūvį. Keleiviai – praktiškai vien europiečiai.
Daugumoje italai, kuriems kruizas – lengvai pasiekiamas ir įprastas atostogų leidimo būdas, be to, dažnai kartu keliauja visos trys kartos – seneliai, brandūs tėvai ir mažamečiai vaikai (vien mūsų denio koridoriuje suskaičiavau apie 20 vaikiškų vežimėlių) – ir visoms amžiaus grupėms, beje, yra ką veikti (senukams - bingo, restorane nuolat veikia karšto pieno čiaupas kūdikiams, o nuolat besipiktinančius ir nuobodžiaujančius paauglius į „tarptautinę“ diskoteką ar prie linksmybėms prie baseino kviečia „Teen Club“ animatoriai).
Nemažai prancūzų ir ispanų. Rusų beveik nėra, jei tai kam rūpi, nors tai visai nereiškia, kad italai rusų nemėgsta (rusų turistai per metus Italijoje išleidžia milijardą eurų) – tiesiog rusakalbiams būna organizuojami atskiri kruiziniai reisai.
Ir visai nemažai naujųjų civilizuoto pasaulio piliečių – kinų. Jų tarpe taip pat dominuoja šeimos su mažamečiais vaikais ir nebūtinai kinai keliauja grupėmis, kaip tai buvo įprasta dar visai neseniai. Pasaulis keičiasi, ir bent jau šiame laive teko matyti vos keletą kinų-padavėjų, valytojų ar nešikų. Absoliučią daugumą aptarnaujančio personalo sudaro Indonezijos piliečiai, pastebimi ir filipiniečiai.
Lietuvių ar kitų Baltijos šalių atstovų tarp aptarnaujančio personalo neteko sutikti, nors matėsi rusų, ukrainiečių ir lenkų, tiesa, dauguma jų dirba atsakingose srityse – pramogų sektoriuje, kazino, brangiuose baruose.
Ir, kas keisčiausia, nesutinkame nė vieno lietuvio, išskyrus tos pačios „West Express“ agentūros inspektorę Juliją, tikrinančią šio maršruto kokybę. Niekas laive manęs nepažįsta, ir savo vertę tenka įrodinėti iš naujo.
