Taip pat skaitykite: Įspūdinga: daug žadantis receptas testosterono trūkumui kompensuoti
Žirgas, jis ir ėsti daug nereikalauja, jokių atsarginių detalių (na, nebent pasagas kartais pakeisti), o svarbiausia - visą kelionę tyli. Gi mūsų žigulys nuo pat pirmų metrų ėmė inkšti, žviegti, barškėti, kaukti ir netgi riaumoti.
Maskvoje nutarėme, kad laikas sutvarkyti kuro padavimo sistemą. Priimant šį istorinį sprendimą subyrėjo kardanas. Tai visą dieną praleidome auto servise atlikdami šiuos remonto darbus, plius pakeisdami uždegimą elektroniniu, nes tas irgi ožiavosi it pakyšos negavęs Seimo narys.
Dabar jau tarsi viskas gerai, riedame Rusijos keliais ir keikiamės, kad toji šalis per tiek metų nesugebėjo nei kelių, nei transporto priemonių jomis riedėti padoriai sukurti.
Koks šio pasakojimo moralas? Jeigu reikės rinktis arklį ar žigulį, visad imkit arklį. Blogiausiu atveju, jeigu jums įkiš šlubą, aklą ir kurčią, bent jau dešrų pasidarysit.
Antroji filosofinė išvada: viskas priklauso nuo vardo. Matyt, Čingio (suprask, malonybinio Čingischano varianto) karmą sugadinta. Arba paties karfvedžio kraugeriškų darbų, arba Vakarų Vokietijos pop grupės chaltūrinių hitų devintajame praeito amžiaus dešimtmetyje.
Todėl perkrištyjom Čingį į Bėrį, ypač po to, kai jis nustojo gesti – nulėkėm nuo Maskvos iki Toljačio be jokių sustojimų (tik Syzranėje veltui ieškojome šv. Mikalojaus abrozdėlio, mat tenykščiai tautodailininkai jais garsūs, tačiau, ar žanro krizė, ar visus išpirko, nieko negavome).
Toljatyje apsilankėme technikos muziejuje, tikėjomės kažko wow, o gavome didelį šnipštą. Privaryta visokios karinės technikos, kuri nuo nepriežiūros baigia sulįsti į žemę. Kai kurie eksponatai, aišku, tikrai įspūdingi, pvz. povandeninis laivas, kaip jie jį Volga atbuksyravo iš kokios nors jūros dar suprantame, bet kaip jį iškėlė ir kilometrą atvilko krantu iki dabartinės vietos, na, nebent garsieji Volgos burliokai padėjo.
Labiausiai patiko dakarinis Lada Samara automobilis su „Porsche“ agregatais: kėbulas Lados, o vis kita Poršo. Ir pagamintas Prancūzijoje.
O labiausiai prajuokino patriotizmu persisunkęs kažkoks „Lada“ zavodo darbininkas, kuris pabandė prisidėti prie intelektualaus mūsų tarpusavio pokalbio, pareiškęs kad budet piz** etoj amierike jesli eto orudije chot raz strielniot. Mol, išvertus, chana bus Amerikai (čia, matyt ne apie žemyną, o apie JAV), jeigu toji puška iššaus.
Tik noriu pasakyti, kad jis tą pasakė prie kažkokio 60 tonu sveriančio samochodo kuris negali plaukti ir gali šauti tik 45 km. Žodžiu, nereikia mūsų gąsdinti, o tuo labiu amerikiečių.
Pravažiavome Ufą. Iš pokalbių su vietiniais supratome, kad jiems vyriška viduramžio krizė yra dar neatrastas dalykas. Nejaučia jie jos, nors tu ką. Arba jeigu jaučia, tai apsimeta, kad jiems tai nė motais.
Panašiai, kaip ir tam kiemsargiui, kuris yra, manding, vienintelis kiemsargis, kuris nusipelnė sau paminklo. Suprask, myli čia žmones, dirbančius žemiausios grandies miesto higienos vadibininkais, myli ir gerbia.
Riedame šiuo metu per Altajų, o jau ir Mongolija nebetoli. Pradedame tikėti, kad Ulan Batorą tikrai pasieksime.
Mūsų maršrutą galima stebėti realiu laiku.