Taip pat skaitykite: Lietuvių kelionė autostopu po Centrinę Europą
Pradžia psichologiškai buvo sunki – pradžioje niekas nestojo. Nusprendėme su iškeltu nykščiu judėti į priekį. Galiausiai po kelių valandų strigimo mums sustojo maždaug 40 metų vyras. Šis mus pameta iki Marijampolės, to pasekoje išlipę tranzuojame su mintimis, kad su kitu žmogumi kirsime Lenkijos sieną.
Sustoja Jacik, linksmas, draugiškas, norintis bendrauti Lenkijos pilietis, kuris nepabūgo ir į furą mus pasisodino visus tris. Ties Lenkijos siena esame priversti išlipti, kadangi čia egzistuoja sunkvežimių vairuotojų kontrolė, o vežti 3 asmenis yra neleistina.
Atsidėkojame Jacikui ir bandome stabdyti automobilius toliau. Pradėjus kauptis lietaus debesims ir strigus dar valandai, šioje vietoje pradėjau galvoti apie grįžimą į namus, nes pasirodė, kad tranzuoti trise yra kur kas sunkiau. Turėjome tik du variantus – man grįžti ir pasiimti draugą arba tiesiog toliau tranzuoti ir Veneciją pasiekti trise.
Bekalbant sustojo jaunas vyras, todėl pasirinkome antrą variantą! Čia mums sustojo Antic, kuris grįžta iš Vilniaus, jame turėjo susitikimą. Jis važiavo į Varšuvą, tačiau Suvalkuose turėjo dar vieną verslo susitikimą.
Bevažiuodami šnekėjomės įvairiomis temomis, nors pašnekovo anglų kalba ir nebuvo ideali, tačiau vienas kitą supratome puikiai. Paleidęs mus Suvalkų pabaigoje, naujasis draugas pasiūlo tranzuoti, jei niekas nestos, jis mus paims, po susitikimo, važiuojant į Varšuvą. Toks variantas mus tenkino.
Ilgai laukti tikrai neteko, kada prie mūsų sustojo ganėtinai įsibėgėjęs jaunuolis. Šis pasiūlo mus pavežti reikiama kryptimi ganėtinai daug kilometrų, todėl net negalvoję sutinkame ir dar labiau artėjame savo tikslo link. Šis vaikinas puikiai kalbėjo angliškai, todėl visą kelią šnekėjomės apie Lenkiją, Lietuvą, taip pat apie darbus.
Jei gerai supratau, jo darbas paliepus direktoriui yra važinėti po miestus, taip perduodant siuntinius ar kitus svarbius dalykus. Dėl to mūsų naujasis draugas mėgdavo paspausti greičio pedalą. Sakė, kad turi vos 40 minučių nusigauti iki miesto, kuriame turi darbo susitikimą.
Iš esmės jis buvo nelabai patenkintas savo darbu, mat gauna atlyginimą tikrai mažesnį, negu norėtų, o ir jo darbo sutartyje parašyta, kad jei jis sirgtų, ar dėl kitų priežasčių negalėtų vykti į darbą, jo direktoriui būtų neįdomu ir jis privalėtų būti darbe. Įskaitant ir tai, kad jokių atostogų šis jaunuolis dar neturėjo.
Po įdomios pažinties, šis mus paleidžia, atsisveikiname, palinkime vienas kitam sėkmės ir stojame tranzuoti toliau. Čia ilgai laukti tikrai nereikėjo. Vos po kelių minučių mums sustoja lenkas su ganėtinai prabangiu automobiliu. Šis pasisiūlo mus pavežti reikiama kryptimi kelis šimtus kilometrų. Tikrai neatsisakome ir jau po akimirkos bandome užmegzti pokalbį. Gaila, bet šis vairuotojas kalba tik lenkų ir rusų kalbomis. Todėl susišnekėti buvo tikrai labai sunku. Pavyko atsakyti tik į paprasčiausius klausimus – iš kur esame, kur vykstame, kiek dienų keliausime ir pan. Todėl po 15 minučių jau nebeturėjome apie ką kalbėti. Dėl to dar ir buvau pavargęs, tad netrukus užmigau.
Dėl kalbos barjero beveik visą kelią važiavome tyloje, tačiau mus paleidus, šiam žmogui pasakėme didelį ačiū, su juo įveikėme tikrai ne mažą atstumą. Sustoję tranzuoti toliau, sulaukėme antrojo sunkvežimio vairuotojo. Šis vėl gi buvo lenkas, kuris pasiūlė su juo įveikti keliasdešimt kilometrų. Kadangi jis laisvai siūlėsi paimti mus tris, neatsisakėme.
Nors šis kalbėjo tik lenkų ir rusų kalbomis, su juo pavyko susišnekėti. Šis linksmas ir įdomus žmogus klausinėja mūsų apie kelionę, apie mus. Jei kažko nesuprantame, bando kitais žodžiais paaiškinti, tačiau pokalbio tikrai neketina nutraukti. Pavežęs iki artimiausios degalinės, šis palinki mums sėkmės ir nurodo kelią iki Varšuvos.
Iki Lenkijos sostinės mums liko tikrai mažai! Pasiekę pagrindinę autostradą, vedančią į Varšuvą, stojame į kelią ir bandome tranzuoti. Nuotaikas truputi apgadino ir tai, kad pradėjo kauptis lietaus debesys, o netrukus pradėjo lyti.
Tačiau mums ir vėl nusišypso laimė. Prie mūsų sustoja jaunas vaikinas vardu Pau. Šis taip pat gerai kalba angliškai, todėl iškart pradedame pokalbį. Jis pasiūlė mus pamėtėti keliasdešimt kilometrų Varšuvos kryptimi. Tad šią atkarpą šnekamės apie jį, jo darbą.
Jis nebaigęs jokių studijų, tačiau dirba savo mėgiamą darbą. Tai dar vienas įrodymas, kad šiais laikais galbūt darbdaviai labiau vertina praktiką ir žinias, nei popierių, kuris dažniausiai guli stalčiuje. Greit prabėgęs pokalbis ir mes jau išlipame autostrados viduryje. Iki Varšuvos mums lieka tikrai mažas atstumas, todėl su didžiausiu entuziazmu tranzuojame toliau.
Šioje vietoje mums sustoja Marcin, arba tiesiog Ami. Jis važiuoja iki Varšuvos, jo anglų kalba ideali, todėl su šypsenomis sėdame į automobilį ir riedame pirmojo tikslo link. Atsisėdęs priekyje pradedu su Ami pokalbį. Ami – jaunas, linksmas ir įdomus vaikinas, kuris yra menininkas. Pradėjęs nuo „Graffiti“ piešimo, dabar susikoncentravęs ties kompoziciniais piešiniais. Iš karto randame bendrą kalbą, nes turime bendrų pomėgių.
Kalbamės apie mano grafinio dizaino veiklą, apie jo projektus ir šiuo metu tobulinamą internetinį portfolio. Laikas prabėgo labai greitai, atrodo, jog merginoms net nepavyko įsiterpti į mūsų pokalbį, nes su šiuo žmogumi pakalbėti buvo tikrai įdomu ir naudinga.
Pasiekę Varšuvos miestą, jis mus paleidžia. Išlipęs iš automobilio, dar pasiima žemėlapį, nurodo, kokia kryptimi mums reikėtų judėti, norint rytojaus rytą pajudėti Krokuvos link. Atsisveikinę apsikeičiame kontaktais ir palinkime vienas kitam sėkmės. Su šiuo žmogumi bendrauju iki šiol, o jeigu ir jums įdomu ką jis kuria laisvalaikiu, siūlau pažiūrėti čia. Kadangi tikslių koordinačių kaip pervažiuoti Varšuvą jis neturėjo, klausiame vietinių ir gauname aiškius nurodymus, kaip nusigauti ant kelio, vedančio link Krokuvos.
Pirmoji nakvynė. Varšuvoje apsilankiau jau antrąjį kartą. Šį kartą ji pasirodė dar gražesnė. Didelis miestas, kuriame tikrai verda gyvenimas. Atsisėdę į autobusą pajudame centro link. Iš jo šokame į tramvajų ir jau po keliasdešimt minučių pravažiuojame didžiąją Varšuvos dalį. Išlipame paskutinėje stotelėje ir matome plačią gatvę, vedančią Krokuvos link. Dar kartą pasinaudoję viešojo transporto paslaugomis, autobusu važiuojame link paskutinės stotelės, nuo čia galima jau puikiai tranzuoti Krokuvos link.
Ir tik pasiekę šią vietą suprantame, kad jau naktis ir tranzuoti yra beviltiška. Turime tik kelis pasirinkimus – bandyti statyti palapinę čia arba tranzuoti ir pabandyti pasistūmėti nors kelis kilometrus Krokuvos link. Galbūt ten rasime geresnę vietą palapinei.
Iškart pabandau ištiesti nykštį ir čia pat iš automobilių gausos sustoja vienas automobilis. Jo savininkas lenkas, kuris visiškai nešneka nei rusų, nei anglų kalba. Kaip supratome, jis mus pasiūlė pavežti keliasdešimt kilometrų Krokuvos link, o išleisti degalinėje. Šis variantas man pasirodė tikrai tinkamas – būtent to ir norėjome. Su juo lėkėme beveik 160 kilometrų per valandą greičiu, o jo vieninteliai žodžiai buvo „New Engine“ ir velniškas juokas.
Viena kelionių draugė jau pradėjo nerimauti ir norėjo išlipti, tačiau nuraminus, pasakiau, kad taip judėsime greičiau ir jau po akimirkos mus paleidžia didelėje degalinėje. Čia pat susirandame puikią vietelę palapinei, ją pasistatome, atsigeriame šiltos arbatos ir einame miegoti. Atsikėlus nusiprausiame degalinėje, papusryčiaujame ir stojame į kelią.
Šiandieną norėjome pasiekti Slovakijos sieną. Praleidus kelyje vos 5 minutes, mums sustoja pirmasis autobusas. Šį autobusą vairuoja be galo linksmas ir draugiškas vyriškis – Juzik. Pagyvenęs vyras su šiuo autobusu važiuoja į Krokuvos oro uostą, iš kurio turi pasiimti didelę kompaniją turistų iš tolimojo Majamio. Važiuodami bandome susikalbėti rusų kalba.
Eiliniai klausimai iš kur esame, kur keliaujame, kiek laiko keliausime ir panašiai. Taip pat šis vyriškis noriai mokosi anglų kalbos ir žino tikrai daug žodžių. Norėdamas sužinoti jų daugiau, pradeda mūsų klausinėti, o mūsų pareiga jam juos išversti. Patiko ir tai, jog Juzik pamatęs, kad mes nesuprantame tam tikrų žodžių rusiškai, stengiasi kitais žodžiais arba gestais mums tai paaiškinti.
Ši kelionė su Juziku tikrai neprailgo, tačiau jam reikėjo stoti pailsėti vienoje degalinėje, todėl net negalvoję ir nešvaistę laiko nusprendžiame stoti tranzuoti toliau. Atsisveikinę su Juzik, stojame į kelią. Net neprabėgus 10 minučių mums jau sustoja automobilis.
Mums sustoja kokių 40-50 metų vyriškis, paklausus kur jis vyksta, gauname konkretų atsakymą – į Krokuvą. Toks variantas mums buvo idealus, todėl net negalvodami sutinkame palaikyti jam kompaniją. Jis vardu Šemek. Na, o įveikęs visą kelionę galiu drąsiai teigti, jog šis žmogus buvo pats įsimintiniausias, įdomiausias ir geriausias žmogus sutiktas visoje kelionėje.
Nuo pat pažinties pradžios pradedame kalbėti įvairiomis temomis. Jis puikiai kalbėjo angliškai, todėl supratome vienas kitą kuo puikiausiai. Pradėjus šnekėti apie gyvenimo veiklą, darbą, mes sužinome, jog Šemek dirba dviejuose didžiausiose Lenkijos radijo stotyse, taip pat penkiuose televizijos kanaluose. Jis yra aktorius, tačiau tas aktorius, kuris naudoja savo balsą. Jis įgarsina daugelį reklamų, filmų premjerų, radijo džinglus ir t.t.
Bevažiuodami per radiją išgirstame jo įgarsintus intarpus, o pasitaikius progai paprašome ir realiai pašnekėti. Šią ilgą kelionę praleidžiame tikrai smagiai, kalbėjome apie viską. Galbūt truputi nuotaikos pablogėjo tada, kai pamatėme pakeliui didelę avariją, kurioje du automobiliai buvo visiškai suniokoti, žmonės leisgyviai, o kad jiems būtų suteikta greita medicininė pagalba, buvo atskridęs sraigtasparnis. Vaizdas buvo tikrai kraupus.
Dar po geros valandėles įvažiuojame į Krokuvą ir mūsų naujasis draugas mums pasako : „Welcome to Krakow!“. Pradėjus klausinėti kur geriausia mus paleisti, Šemek atsako tik tiek, kad jis dar galvoja. Galiausiai pravažiavus ne mažą Krokuvos dalį, jis sustoja didelėje autobusų stotyje. Nors išlipęs iš automobilio jau pradėjau dėkoti, šis man sako, kad dar per anksti atsisveikinti ir dėkoti. Šemek primygtinai liepia sekti jį.
Čia pat jis nuperka mums firminių Krokuvos „baronkų“. Jos didelės, sūrios ir tikrai skanios. Sužinome, kad būtent tik Krokuvoje jų ir galime įsigyti. Pavaišinęs šiomis skaniomis „baronkomis“ jis toliau liepia sekti jį. Galiausiai pasiekęs kasą jis nuperka mums autobusų bilietus į nuostabųjį Zakopanės miestą, kuris yra prie pat Slovakijos sienos. Pradėjęs klausinėti kiek aš jums skolingas, Šemek duoda man 50 zlotų grynais ir pasako – vakar buvo mano gimtadienis, atšvęskite ir nusipirkite ko nors pavalgyti.
Palinkėdami vieni kitiems sėkmės, atsisveikiname ir esame visiškai nustebinti tokio žmogaus poelgio. Su plačiausia šypsena šokame į autobusą ir vykstame į Zakopanę! Zakopanės vaizdai kaip ir priklauso akimirkai prikaustė. Nuostabus, mažas ir patrauklus miestelis.
Galiausiai supratę, kad esame toliau, nei mums reikia, bandome grįžti kelis kilometrus atgal. Pastovėjus gerą pusvalandį mums sustoja italas. Deja, tačiau šis nešneka nei rusų, nei anglų kalbomis. Parodę kur mums reikia, jis mus laisvai iki ten nuveža ir palinki sėkmės, siekiant jo gimtinės – Italijos.
Esame netoli Slovakijos sienos, bet tranzuoti miestelyje būtų beviltiška, todėl nusprendžiame judėti link geresnės vietos. Nusiperkame ledų ir galiausiai nepastebėję įveikiame tikrai ne mažą atstumą. Pamatę neblogą vietą tranzavimui, nusprendžiame išbandyti. Po keliasdešimt minučių mums sustoja lenkų pora.
Jie abu puikiai šneka angliškai, o mergina pati daug kartų keliavus po visą Europą autostopu. Ji mums paaiškina, kad šiame kelyje mums bus sunkiau tranzuoti, tačiau išvysime gražesnių vietų. Nors jie važiavo kiek kita kryptimi, mus pameta iki Slovakijos sienos.
Atsisveikiname, atsidėkojame ir po akimirkos jau einame per mažą tiltą, kuris jungia Slovakiją ir Lenkiją. Aplink kalnai, čiurlena upelis, gaivus oras. Taigi per ne pilnas dvi dienas ganėtinai laisvai įveikėme visą Lenkiją.
Sutikome tikrai įdomių ir šaunių žmonių. Dabar laukė įveikti Slovakiją ir pasiekti Austriją. Apie šias šalis skaitykite jau kitoje „Kertant Europą arba 5000 kilometrų autostopu.“ įspūdžių dalyje. Ačiū už dėmesį mieli skaitytojai!