Bet prieš pasakojant neįtikėtinus dviejų panelių nuotykius Afrikoje, skaitytojus supažindinsime su pagrindiniais šios spalvingos istorijos herojais.
Aistė (jėgos aitvarų instruktorė) ir Simona-Siemkelė (vizažistė) – čia tos, kurios neištveria neįsivėlusios į pavojus, skandalus, meilės gundymus ir panašias avantiūras.
Edvardas – tikras tanzanietiškas masajus. Užmušė liūtą (visi masajai tapdami vyrais privalo užmušti liūtą – tokia tradicija) ir atvažiavo į Zanzibarą užsidirbti pinigų. Įdomu tai, kad nors tradicijos per daugelį metų pasikeitė, tačiau masajų gyvenimo būdas išliko beveik toks pats.
Masajai – stiprių klajoklių karių tauta, kuri tiki, kad visi žemės galvijai priklauso jiems. Taigi tiesiog juos pasiima, kad galėtų žmoną parsivesti į karvėmis turtingus namus. Dabar jaunuoliai važiuoja į turistines zonas ir vaikščiodami paplūdimyje pardavinėja rankų darbo papuošalus. Tikslas tas pats – susitaupyti pinigų ir nusipirkti galvijų (dabar jie karves jau perka).
Štai čia, gražiame Zanzibaro pliaže, kuriame Aistė žiemą dirbo vandens sporto instruktore, lietuvaitės ir sutiko Edvardą. Iš kitų tikrų masajų (nuo apsimetėlių juos skiria išdegintas apskritimas ant žando) jis išsiskyrė nuoširdumu. „Are you happy?“ – Edvardas kasdien klausdavo Aistės, Siemkelės ir net visiškai nepažįstamų žmonių.
Kitas istorijos dalyvis – Ignjatic arba tiesiog Bandžis. Tai serbas, jėgos aitvarų instruktorius. Labai pozityvi ir nesavanaudiška persona. Bandžis – ne tik jėgos aitvarų instruktorius. Jis dar ir juvelyras. Visur su savimi tamposi įrankių dėžę, daro papuošalus iš kriauklių, juodmedžio, kokoso, vėžlių kiauto. Sezonui dar neįpusėjus visi Bandžio draugai būna apkarstyti papuošalais kaip Kalėdų eglutės.
Europietis Bandžis ir afrikietis Edvardas, žinoma, susidraugavo. Ir išsikalbėjo. Ir štai čia paaiškėjo, kad Edvardas visai nėra laimingas, nors šypsosi kiaurą dieną. Greičiau atvirkščiai – vargšą masajų negyvai užkniso viskuo persisotinę turistai, jis jaučiasi nelaimingas, pavargęs ir nebenori siūlyti jiems savo papuošalų. O didžiausia jo gyvenimo svajonė – turėti 50 karvių ir grįžti gyventi į savo gimtąjį kaimelį. Tai pasakodamas vaikinas net apsiverkė.
Štai tokia drama rutuliojosi žydrajame paplūdimyje, kuriame likimo nublokštos gastroliavo lietuvaitės.
Pasirodo, Edvardas ne tik svajojo apie karves. Per turistinį sezoną jis užsidirbo tiek, kad galėjo nusipirkti jas keturias. Bet su tokiu juokingu kiekiu kaime geriau net nesirodyti (nei žmonos, nei pagarbos, nieko). Ir tada...
Pliažo labdaros akcija
„Tada mes su Bandžiu nusprendėme jam padėti. Per porą savaičių apėjome savo draugus, kas davė 20 dolerių, kas 30, surinkome 700 pinigų ir įteikėme juos Edvardui. Už tiek išėjo 10 karvių. Jų pirkimo garbė teko mums, taigi nekantriai laukėme vėjo sezono pabaigos, kai baigsis mano darbai ir galėsime sėsti į autobusą, per pusę Afrikos vežantį iki Edvardo kaimelio – jo pavadinimo iki šiol nė vienas iš mūsų neištaria.
Pirmiausia visi šokome į keltą (kokia diskriminacija – baltiesiems jis tris kartus brangesnis nei vietiniams!) ir iš Zanzibaro salos per porą valandų pasiekėme didžiausią Tanzanijos miestą Dar Ess Salaamą. Kitą rytą jau sėdėjome pilnutėliame autobuse, per 12 valandų jis turėjo mus nugabenti iki miestelio, nuo kurio jau nelabai toli ir Edvardo kaimas. „I live in the busies“, – perspėjo jis. Gyvena krūmuose? Ar tai mus padrąsino? Pasakysiu atvirai – ne.“
Skorpionai kambaryje
„Su Siemkele keliavome autobusais Šri Lankoje, esu išbandžiusi Ekvadoro, Meksikos, Brazilijos viešąjį transportą, bet tokio ankštumo dar nesu patyrusi. Žmonės vis lipo ir lipo, aš jau laukiau, kol kažkuris atsisės ant mano pečių ir sėdės, kol nugriūsiu negyva. Pavažiuojame 15 minučių ir vėl kažkas įlipa, su terbom ir vaikais...
Sustojome pavalgyti. Nors keliavome su keliais masajais (Edvardo draugais), mes, baltosios, pradėjome jaustis nejaukiai. „Mzungu, mzungu, mzungu!“ – kuo toliau į žemyną, tuo dažniau girdėjome šį kreipinį, kuris reiškia ne tik „baltasis žmogus“, bet ir „turtingas“, todėl dažnai gali būti vartojamas kaip įžeidimas.
Na, bet atkentėjome ir vakare pasiekėme miestelį, iš kurio su taksi nusigavome į Edvardo kaimelį. Važiavome sėdėdami keliais aukštais – vežti dešimt žmonių vienoje mašinoje čia tiesiog normalu.
Olialia, vaikyti... Kaimelis neturėjo elektros, o apie dušą galėjai tik pasvajoti. Mums buvo parodyta molinė troba, skirta miegui. Su prožektoriumi apšviečiau sieną ir pamačiau... skorpioną. Nenorėdama kelti panikos (net tamsoje mačiau, kaip iš siaubo švyti Simonos akys) tyliai paklausiau Edvardo, ar tai jo naminis gyvūnėlis.
Esu iki šiol jam labai dėkinga, nes tikrai nuoširdžiai mumis rūpinosi visą kelionės laiką. Gal tai ir logiška – juk šiaip ar taip, keliavome jam pirkti karvių. Skorpiono problemą Edvardas išsprendė vienu bato pliaukštelėjimu. Tada išėjome paspoksoti į žvaigždes. Niekur nesu mačiusi tokio žvaigždėto dangaus...
Edvardas dar tą patį vakarą supažindino mus su kaimo vyresniaisiais, savo mama ir broliu, na, o kaimo vaikai be jokių ceremonijų čiupo mane už rankos ir įtraukė į šokių bei dainų ratelį.
Tą naktį visi miegojome blogai. Jutau, kaip manimi kažkas vaikšto, tačiau stengiausi save įtikinti, kad čia tik vaizduotė.“
Diena beždžionių kailyje
„Anksti ryte atsikėlėme ir pradėjome ruoštis į turgų. Mūsų pasiimti su džipu (automobilis Afrikoje yra labai didelio turto ženklas) atvažiavo regiono masajų vadas su savo vairuotoju. Matyt, jam irgi pasidarė įdomu, kas per žmogus svečiuojasi jo valdose. Ore tiesiog sklandė pagarba jam. Tai buvo asmenybė, kuri visiškai neabejojo savo aukšta verte ir tuo, ką daro. Kai mus prie užkardos sustabdė policija (postas pastatytas specialiai tam, kad policija susirinktų sau „ant pietų“), jis taip išdidžiai ėjo tvarkyti reikalų, tarsi būtų skubėjęs į susitikimą su Amerikos Prezidentu.
Kai prasidėjo turgus, mes su Siemkele paskui visus sulindome į gardą, pilną karvių ir jų mėšlo. Edvardas su savo pagalbininkais ir patarėjais (turėjo bent porą dėdžių, kurie nusimano apie karves) apžiūrinėjo prekes bei derėjosi. Paklaustas, kaip sekasi, pasiskundė, kad visos karvės brangesnės nei turėtų būti. Greitai sumetėme, kad čia dėl mūsų, baltųjų, su fotoaparatais sekiojančių jam iš paskos. Nenorėdami gadinti biznio, palikome gardą. Vos dingome, Edvardas iškart už gerą kainą nusipirko gražių veršiukų.
O mes ką? Susėdome kažkokioj palapinėj ir užsisakėme alaus. Vos spėjome tūptelti ant plastmasinių kėdžių, aplinkui mus susibūrė minia žiūrovų. Tiesiog stovėjo ir spoksojo neatitraukdami akių. Kai vieniems atsibosdavo, juos iš karto pakeisdavo kiti. Palapinės šeimininkė šypsojosi patenkinta, nes tą dieną turguje nebuvo populiaresnės palapinės už jos. Neįtikėtina, bet Siemkelė viso šio šurmulio viduryje įsigudrino užmigti.
Tada mūsų kelionės palydovas serbas Bandžis čiupo juodmedžio lazdą, kurią masajai naudoja liūtui apsvaiginti, ir lenktiniu peiliuku pradėjo ją gludinti. Kokia laimė! Žiūrovai nuo mūsų iškart atsitraukė ir apipuolė Bandį. Visi, kas buvo bent kartą prisilietę prie juodmedžio (prisilietę, spėju, buvo visi) manė, kad jų šventa pareiga parodyti, kaip iš tiesų reikia gludinti lazdą.
Vienu žodžiu, jei iki šiol galėjome tik apytiksliai įsivaizduoti, kaip jaučiasi beždžionės zoologijos sode, tai dabar jau tiksliai žinome kaip. Iš pradžių ši patirtis buvo įdomi, tačiau po antros, trečios, ketvirtos valandos ėmė labai varginti.“
Kruvina puota
„Pagaliau Edvardas turėjo savo dešimt karvių. Galėjome judėti namo, į skorpionų namelį, tačiau prieš tai dar reikėjo atšvęsti. Nusipirkome ką tik paskersto ėriuko koją. Buvo metas jau gerokai po pietų, tai mintis apie maistą visai viliojo. Tik va, bėdelė, neatrodė, kad kas skubintųsi kurti laužą ar kaisti puodus. Susėdome po medžiu, ir masajai savo ilgaisiais peiliais pradėjo raikyti mėsytę, lyg olandišką sūrį.
Aš esu „raw“ (žalios) mėsos mėgėja, bet vis tik, kai paėmus gabaliuką visa ranka nusidažė krauju, pasidarė truputį negera... O atsisakyti nevalia. Žmonės juk švenčia. Net vadas valgo su mumis. Be to, šia nevalgymo prerogatyva jau pasinaudojo visa žiaukčiojanti Siemkelė. Tai ir žiaumojau tą žalią mėsą už mus abi.
Karviukus į kaimelį gynė turgaus varovai, o mes susėdome sau patogiai (na nelabai, žinant tai, kad automobilyje važiavo 11 žmonių) ir pajudėjome namo.
O kaip gera buvo kaime. Virš galvos žvaigždės. Aplink draugiški ir neįkyrūs masajai. Prieš akis laužas...Tą naktį miegojau ramiai, nors jausmas, kad kažkas manimi vaikšto, vis neapleido.
Tiesa, pamiršau paminėti, kad pagal Edvardo nurodymus, kiekvieną rytą ir vakarą gaudavome prausimuisi karšto vandens kibirą, pašildytą ant laužo. Vanduo buvo iškart muilinas ir neperšviečiamai rudas.“
Naktiniai juokai su asilu
„Kitą rytą pusryčiams mums pasiūlė karvės kraujo. Šito malonumo atsisakėme. Ir tada tiesiog stebėjome masajų kaimo dieną. Ūgtelėję vaikai išvarė karves ir ožkas ganytis. Moterys ir vyrai liko kaime. Mes sėdėjome po medžiu ir drožinėjome. Džošua, Edvardo dėdė – profesionalus medžiotojas, neseniai įžengęs į vyresniųjų tarpą (masajų visuomenė yra suskirstyta į vaikus, jaunus karius, vyresniuosius ir jau super-duper vyresniuosius), pasakojo mums apie savo liūtų ir dramblių medžiokles.
Kartas nuo karto mumis pasidžiaugti ateidavo moterys ir vaikai. Tada mus apspisdavo spiečius musių. Toks vaizdas, kad visi mažyliai ten tiesiog valgomi musių... Jie mums pašoko ir padainavo. Tada nuėjome pas moteris, kurios vėrė karoliukus, gamino papuošalus. Iš karto gavome dovanų.
Užsega tau karoliukų juostelę, tada atsineša nuodėgulį iš laužo ir arti tavo kūno pridegina karoliukų giją, kad jau niekada nebenusiimtum. Mes su Sima pasijutome skolingos, greitai išvertėme savo kuprines ir išdalinome rūbelius (na, daugiau nieko neturėjome). Moterys net susikibo dėl europietiškų daiktų. Tada vėl grįžome šokti ir žaisti.
Vakare mūsų laukė staigmena. Atvažiavo Stefani – mzungu, gyvenanti gretimame masajų kaime. Ištekėjo už vietinio masajaus ir nupirko jam 50 karvių. Kaip įsivaizduojate šią moterį? Maniau, bus vidutinio amžiaus apkūni tetutė. O pamačiau gražią, šviesią, jauną ir protingą vokietaitę... Na, bet čia atskira istorija. Daug ji mums papasakojo, nes niekaip negalėjome patikėti, kad savo noru pasirinko tokį gyvenimą.
Ryte kėlėmės prieš aušrą, nes buvo laikas išvažiuoti iš kaimo. Tačiau dar prieš išvažiuojant patyriau juokingą nuotykį su asilu. Kas nėra girdėjęs asilo bliaunant iš visų plaučių, tas gal ir nesupras. Naktį man prireikė į tualetą. Išeinu į lauką, švyst žibintuvėliu į vieną pusę, švyst į kitą, maža kas, gal kokia hiena aplink sukiojasi. Ir tada atrodo, kad dangus griūva. Stoviu apsimiegojusi, rankos kojos dreba, gerklėj klyksmas akmeniu užstrigo. O pasirodo, tai nei liūtas, nei hiena, o tik žibintuvėlio šviesos išgąsdinta asilė...
Žurnalo „Panelė“ prenumerata - ČIA.
