Tačiau tokią laukinio stovyklavimo idėją metas pamiršti – galioja griežtos taisyklės, kurias pažeidus gali tekti sumokėti nustatytas baudas ir pagal finansinį indėlį pasijusti tarsi po išvykos į užsienį. Buvimo gamtoje taisyklės itin sugriežtintos šios vasaros pradžioje.
Kam reikia žmones atskirti nuo gamtos?
Žmonės, keliaujantys su palapinėmis į kitas Europos šalis, jau puikiai žino, kad bet kur jų nepasistatysi, reikia ieškoti specialių vietų. JAV piliečiai taip pat klusniai stovyklauja tik tam skirtose vietose, net jei tenka iki jų gerokai nuvažiuoti, be to, ir malkas laužui, ir kepsninę į mišką vežasi.
Lietuvoje stovyklavimo įpročiai dar nėra tokie susiformavę, nors pagrindinės poilsio gamtoje taisyklės buvo nustatytos prieš kelis dešimtmečius. O štai noras stovyklauti laukinėje gamtoje yra išlikęs. Kartais atrodo net neteisinga tai drausti. Beje, draudimas stovyklauti ir kurti laužus tam neskirtose vietose įsigaliojo jau 1996-ųjų vasarą.
Gal dabar tų draudimų ir baudų už jų nepaisymą būtų mažiau, jei stovyklautojai nepaliktų gamtoje tiek daug pėdsakų. Toks įspūdis, kad suradę gražią vietą stovyklavietei kai kurie „užsiima“ ją visam gyvenimui – konservų skardinėmis, stikliniais ir plastikiniais buteliais nusėto ploto kiti stovyklautojai tikrai vengs. O tuos šiukšlynus tenka tvarkyti girininkijoms.
Žinoma, anaiptol ne visi poilsiautojai elgiasi būtent taip, nes kitaip netoli didžiųjų miestų ar ežeringose vietovėse švarių vietų jau visai nebūtų likę. Kita vertus, šiuolaikiniam poilsiautojui, į gamtą išsirengusiam nors ir pusdieniui, reikia tam tikrų patogumų – lauko baldų, saugios laužavietės, tualeto. Nes jei jų nėra, improvizuojant galima ir mišką padegti. Todėl daugelyje vietų gamtoje įrengtos poilsio ar stovyklavimo aikštelės.
Norint jas atrasti, teks šiek tiek pasidarbuoti, nes kol kas vis dar stengiamasi kurti informaciją apie visas aikšteles. Dabar duomenų tenka ieškoti kiekviename regione atskirai ir girininkijų tinklalapiuose. Gana išsami informacija – Generalinės miškų urėdijos tinklalapyje, tačiau paieškos sistema, surinkus žodžius „poilsio aikštelės“, rezultato bent jau mums nepateikė. Negavome jo ir taip ieškodami kai kurių urėdijų tinklalapiuose. Kai kur tokie duomenys aptinkami nesunkiai, minint miško kvadratus ar pateikiant žemėlapį.
Tačiau net ir viską išsamiai sužinojus teks rizikuoti, nes jokių garantijų, kad ta aikštelė atvykus bus neužimta. Būtent dėl to per pastaruosius keliolika metų labai padidėjo tokių aikštelių privačiose teritorijose ar kaimo turizmo sodybose pasiūla. Ten siūloma įvairių patogumų ir paslaugų, tačiau, žinoma, tai kainuoja – tenka mokėti už vietą automobiliui, kiekvieną asmenį, o dažnai ir gyvūną.
Komforto ir paslaugų lygis gana skirtingas, todėl ieškant internete ar kalbant telefonu teks sugaišti nemažai laiko, ypač tuo atveju, jei prieš tai neišsirinksime konkretaus stovyklavimo regiono ir tiesiog ieškosime vietos, kur būtų geriausia poilsiauti.
Joninių laužai
Greitai visoje Lietuvoje suliepsnos Joninių laužai. Iškart aišku, kad daug jų bus sukurta neleistinose vietose. Laužus kategoriškai draudžiama kurti tam neskirtose vietose. Kur jos įrengtos teritorijoje apie Vilnių, galima pasižiūrėti tinklalapyje www.lauzavietes.lt. Reikia tikėtis, kad ilgainiui joje atsiras informacijos ir apie kitus regionus.
Jeigu laužavietė yra įrengta ir legali, ja naudotis gali būti draudžiama esant didesniam negu antros klasės miškų gaisringumui. Apie tai, koks gaisringumo lygmuo yra konkrečiu laiku konkrečioje vietoje, duomenys pateikiami Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos tinklalapyje.
Kuriant laužą įrengtoje laužavietėje, rekomenduojama iškart apsižiūrėti ir susitvarkyti taip, kad aplink laužą būtų bent pusantro metro plyno ploto, jokiu būdu nesimėtytų spyglių ar šakelių.
Laužus kūrenti draudžiama visų vandens telkinių pakrančių apsaugos juostose, kurių plotis paprastai yra iki 25 metrų. Jei ugnis dega nelegalioje laužavietėje miške, toks pažeidimas gali grėsti įspėjimu arba bauda nuo 25 iki 50 litų. Jei laužavietė dega saugomoje teritorijoje (draustinyje, rezervate, nacionaliniame ir regioniniame parke), numatomas įspėjimas arba bauda nuo 50 iki 100 litų.
Už laužavietės įrengimą ant žolių paklotės gali tekti sumokėti 50–100 litų. Bauda gali grėsti ir kūrenant laužą legalioje laužavietėje, jei jame deginamos atliekos. Tuomet bauda dvigubai didesnė – nuo 100 iki 200 litų. Kas yra atliekos, tikriausiai galima svarstyti ir ginčytis, tačiau vertinant logiškai ir reikliai – viskas, kas nėra iš medienos.
Miške draudžiama ne tik kūrenti laužus, bet ir kepti šašlykus kepsninėse, išskyrus specialiai tam įrengtas ir ženklais pažymėtas vietas.
Bauda už laužo kūrenimą mieste siekia iki 250 litų. Šašlykines ar kepsnines mieste leidžiama kurti ne arčiau nei 6 metrai nuo pastatų.
Šiukšlinimas ir triukšmas
Jei poilsiavietėje ar prie vandens telkinių nėra įrengtų šiukšlių dėžių, poilsiautojai privalo susirinkti ir išsivežti savo šiukšles. Administracinių teisės pažeidimų kodekse numatyta, kad šiukšlinimas užtraukia piliečiams įspėjimą arba baudą nuo 100 iki 200 litų. Šiukšlinant saugomoje teritorijoje, gali tekti sumokėti nuo 200 iki 2000 litų.
Jei gamtą mėgstame ir būname joje dažnai, tikrai esame matę, kaip atlekia kleganti kompanija ir linksminasi visu garsu pasileidę muziką automobiliuose. Arba plėšia dainas, šūkauja. O netoliese esantiesiems nebepavyks pasimėgauti nei tyla, nei natūraliais gamtos garsais.
Konkreti triukšmo, kurį galima kelti gamtoje, riba nėra nustatyta. Patariama laikytis visuotinai priimtų elgesio taisyklių, stengtis, kad greta esantys žmonės jaustųsi komfortiškai.
Vadovaujantis suformuota praktika, viešosios tvarkos trikdymo faktui nustatyti nėra būtina matuoti triukšmo. Paprastai asmenims administracinė atsakomybė gresia už akivaizdžiai per didelį triukšmą, užgožiantį natūralų aplinkos foną.
Triukšmas trikdo ne tik poilsiautojų rimtį, jis kenkia ir gamtai. Gamtininkų teigimu, mažesnė blogybė, kai triukšmaujama oficialiose stovyklavietėse, nes jų gyvūnai pradeda vengti jau vasaros pradžioje. Blogiau, kai triukšmaujama neįprastose vietose, plaukiant baidarėmis ar miško viduryje.
Išsigandę gyvūnai bėga slėptis, ypač nukenčia patelės su jaunikliais. Triukšmas dieną labai kenkia ir šikšnosparniams. Jų kolonijos būna pasislėpusios ir ilsisi. Šie gyvūnai nemėgsta triukšmo, todėl pradeda keltis į kitą vietą, o jauniklius pernešti sunku. Poilsio aikštelėse taip pat negalima garsiai klausytis muzikos.
Kuršių nerijoje draudžiama naktimis automobiliais važinėti po gyvenvietes, draudimas galioja nuo 22 val.
Pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 183 straipsnį, „Šauksmai, švilpimas, garsus dainavimas arba grojimas muzikos instrumentais bei kitokiais garsiniais aparatais ar kiti triukšmą keliantys veiksmai gatvėse, aikštėse, parkuose, paplūdimiuose, viešajame transporte bei kitose viešosiose vietose, o vakaro ir nakties metu – ir gyvenamosiose patalpose, įmonėse, įstaigose ar organizacijose, jeigu tai trikdo viešąją rimtį, – užtraukia įspėjimą arba baudą iki trijų šimtų litų. Tokie pat veiksmai, padaryti asmens, bausto administracine nuobauda už šio straipsnio pirmojoje dalyje numatytus pažeidimus, užtraukia baudą iki vieno tūkstančio litų“.
Vieša vieta yra laikomi ir miškai, paežerės, pajūris.
Šiemet balandį gerokai sumažėjo vandens telkinių, kuriuose iki tol buvo leidžiama plaukioti vandens motociklais. Vandens motociklais draudžiama plaukioti visuose vandens telkiniuose, išskyrus keturis – Baltijos jūrą, Kauno hidroelektrinės tvenkinį, Elektrėnų tvenkinį ir Alaušo ežerą. Anksčiau tokių telkinių buvo 11.
