Įstabioji Kubos Respublika – salų valstybė, Šiaurės Amerikos dalis, įsikūrusi Karibų jūros, Meksikos įlankos ir Atlanto vandenyno apsupty. Artimiausia Kubos kaimynė, Jamaika, yra už 139km. Nuolat šiltas klimatas, Karibų regiono kultūra ir atsipalaidavę žmonės – taip Kuba atrodo kelionių gido nuotraukose, tačiau tai toli gražu neatspindi viso salos vaizdo.
Šį kartą Info Ekspresas svečiavosi Kuboje. Iškart nuraminsiu, jog tekstas nebus panašus į paskaitą su visa brolių Kastro, Če Gevaros ir revoliucijos istorija. Mūsų pasakojimas labiau primena paprastą turisto dienoraštį su keletu netikėtų pastebėjimų.
Kelionė buvo pradėta nuo mažo miestelio – Holguin, kurio vardu pavadintas ir netoliese esantis oro uostas. Jame nusileido mūsų komanda ir iškart nustebino tai, jog jų lėktuvas buvo vienintelis nusileidęs visam oro uoste. Lagaminų teko palaukti maždaug 1,5 valandos, tad iškart tapo aišku, jog Kuba – neskubančių šalis.
Automobiliai – senutėliai Moskvič ir kitokie, jau vintažu gali būti vadinami, modeliai. Gatvėmis važinėja traktoriai, kurie čia pat prasilenkia su arklių tempiamais vežimais. Sumanioji Info Ekspreso delegacija dar prieš atvykdami apmąstė būsimą kelionę ir iš anksto išsinuomojo automobilį, tad įsėdus į jį – buvo galima šiek tiek atsipūsti ir traukti link viešbučio.
Automobilis tikrai nebuvo labai prabangus – MG modelio, kurių Europoje net negamina, tačiau visiems vietiniams tai buvo gana prabangus ir neįkandamas daiktas.
Internete apstu pasisakymų, jog norint vairuoti Kuboje, reikia būti super geru vairuotoju, tačiau neaišku iš kur randasi tokie komentarai, nes kaip mūsų kolegos įsitikino vairuoti galima drąsiai – keliai tušti, ramu, tik reikia saugotis arklių, senų rusiškų automobilių ir kartais pasitaikančių duobių.
Kaip matyti nuotraukoje, mokyklos vaizdelis tikrai ne pats prašmatniausias, bet šalia matomi vaikai atrodo labai tvarkingai. Toks kontrastas šiek tiek nustebino. Mokyklose nėra net langų, tačiau mokinių uniformos baltutėlės.
Būtent tuo ir nusprendė užsiimti mūsų keliautojai, leisdamiesi į 700km kelią nuo Holguin miestelio, kuriame praleido vos pusantros dienos, iki pačios Kubos širdies – Havanos, kuri beje, iš tikrųjų vadinama la Habana. 12 valandų kelionė į priekį ir tiek pat – atgal paliko neišdildomų įspūdžių.
Išties sužavėjo vietinio viešojo transporto subtilybės, nuotraukoje galite matyti vieną iš pavyzdžių. Tokia transporto priemonė privalo sustoti tam tikrose numatytose stotelėse, kur laukia žmonės. Yra netgi valstybės tarnautojas, kurio darbas stabdyti šiuos automobilius-autobusus ir sulaipinti žmones.
Keliauninkus stebino tas, kad šalyje pastebimas didžiulis kontrastas tarp žmonių aprangos ir, tarkim, transporto priemonių: suklerę, virinti ir dar pervirinti dviračiai, tikrai matyti, kad seni, lygiai, kaip ir automobiliai. Tačiau žmonės, iš pažiūros bent jau moterys atrodo išties gražiai, gal drabužiai nėra patys stilingiausi, bet labai tvarkingi.
O, kaip teigia patys vietiniai, jų vidutinė mėnesinė alga yra vos 15 Kubos pesų (= £8.50). Ar įsivaizduojat save, gyvenantį iš tokios mėnesinės algos? Situaciją tikriausiai gelbsti tas, kad beveik kiekvienas vietinis turi giminaičių, kurie gyvena Amerikoje ir, matyt, reguliariai gauna didžiojo žemyno gėrybių.
Stiprus rusiškas palikimas juntamas ne tik žiūrint į automobilius, bet ir į salos kelius, nebaigtas statyti autostradas, kurios jau užžėlę medžiais ir pavirtę dykyne.
Derėtų paminėti, jog degalinės ir aptarnavimas jose nėra toks siaubingas, kaip rašome internetiniuose keliautojų komentaruose, tačiau jų nėra labai daug – autostradoje maždaug kas 200km, o miesteliuose irgi viena kita. Dviejose iš jų – keliauninkai vis tik negavo degalų.
Be galo smagu paminėti ir pasidžiaugti, jog lietuviškų skanėstų yra net ir Kuboje! Visai netikėtai, užsukę į nedidukę kaimo parduotuvę, mūsų keliautojai užtiko patį tikriausią lietuvišką kondensuotą pieną iš Marijampolės pieno konservų fabriko. Akivaizdu, kad Lietuva nėra jau tokia maža ir nežinoma, o mūsų saldėsiai – patys skaniausi.
Pagaliau pasiekusi Havaną, mūsų komanda apsistojo jaukiame viešbutyje prie jūros. Už naktį jame teko susimokėti nei daug, nei mažai – £120, kas prilygsta 200 CUP (maždaug 10 mėnesinių algų vietiniams gyventojams).
Žmonės gana draugiški, bet juntamas visuotinis nusivylimas esama santvarka ir visi nuolat ieško kontaktų. Vos pamatę, jog maloniai bendrauji – iškart klausia telefono numerio, el.pašto ir pan. Taip pat nenustebkite, jog absoliučiai visi aptarnavimo sferos darbuotojai nuolatos tikisi arbatpinigių.
Už dviejų miegamųjų apartamentus su nedidele virtuvėle Ekspreso komanda sumokėjo £20 už naktį. Tokio tipo vietų apstu visoje Havanoje, kas labai puikiai kompensuoja viešbučių stygių.
Pačioje Havanoje, kaip ir kiekvienoj pasaulio sostinėj – centras išties sutvarkytas, bet pakraščiuose vaizdas prastėja. Mažose gatvelėse vyksta pati tikriausia spekuliacija, kaip senais gerais sovietiniais laikais. Pagrindinė prekė – tabakas ir cigarai, nes parduotuvėse jie labai brangūs. Už vieną kokybišką cigarą tektų pakloti apie £10, o gal net ir daugiau. Skersgatviuose jų galima gauti net perpus pigiau.
Šie spalvoti automobiliai – didžiausias vietinių pasididžiavimas ir žinoma prabanga, skirta turistų pramogai. Be abejonės, pasivažinėjimo kaina neglosto piniginės.
Kaip pridera tikriems turistams, Info Ekspresas taip pat vėžinosi atviru autobusu, kuris, kaip nurodo gidas, veža aplink svarbiausius miesto objektus. Pirmasis, prie kurio net nebuvo ypatingai sustota – Havanos Kapitolijus. Kaip matyti nuotraukoje, dalis jo remontuojama jau nežinia kiek laiko, nes valdžios supratimu, po revoliucijos pastatai privalo patys rūpintys savimi.
Nuolat ypatingai akcentuojama revoliucijos svarba. Mieste visur puikuojasi Fidelio Kastro atvaizdai, yra net revoliucijos muziejus, tačiau šimtamečiai istoriniai paminklai, tokie kaip Kapitolijus, kažkodėl lieka pamiršti.
Užsukus į Havanos parduotuvę, vaizdas ir linksmas, ir kartu graudus – didžiausiame šaldytuve guli kelios liūdnos dešros, o ir tos – tikrai ne pačios šviežiausios.
Kadangi ir taip aišku, jog Info Ekspreso komanda – draugiški žmonės, jiems pavyko susidraugauti su keliais vietiniais, kurie pakvietė pavakarieniauti jų privačiam restorane. Restoranas įrengtas tiesiog jų namuose.
Specialiai mūsų komandai buvo patiekti puikiai paruošti omarai, taip pat visi gavo paskanauti jų tradicinio romo, o ir aptarnavimas, kaip sakė kolegos, buvo išties puikus. Kalbant apie kainą – už ganėtinai prabangią keturių asmenų vakarienę su gėrimais jie sumokėjo £50. Išvada – visada pravartu būti draugiškais ir užmegzti naują pažintį.
Kalbant apie pavojus, Kuba yra išties saugi šalis poilsiui bei kelionėms. Nusikalstamumo lygis šalyje žemas. Pasivaikščiojimai po miestą bet kuriuo paros metu yra gana saugūs, vienintelis galimas pavojus – kišenvagiai, taip pat visur apstu policijos. Važiuojant automobiliu – kiekviename didesniame mieste mūsų keliautojams pavyko pabendrauti su vietiniais pareigūnais.
SVARBŪS FAKTAI:
Valiutos: Kubos pesas (lygus £0,59), Kubos konvertuojamasis pesas (skirtas turistams)
Kalba: Ispanų
Išlaidos: porai pakanka £30 per dieną (maistas ir apgyvendinimas), renkantis ne viešbutį.
# Įvažiuojančiojo į šalį asmens pasas turi galioti ne trumpiau kaip 6 mėnesius, skaičiuojant nuo kelionės pabaigos.
# Kuboje būtina turėti kelionės ir sveikatos draudimą, kurį pripažįsta Kubos institucijos.
# Elektros srovė šalyje – 110 V. Nors daugumoje šiuolaikinių viešbučių elektros srovė 220 V, vis tik vykstant patariama turėti specialų adapterį.
# Internetas labai prastas, arba jo išvis nėra net ir viešbučiuose – tad užmirškite el.paštą ir nusiteikite atostogoms.
# Amerikos boikotas: neįmanoma atsiskaityti American Express kortelėmis.
# Tinkamiausias laikas vykti į Kubą – nuo lapkričio iki balandžio mėn., nes tuo metu saloje tvyro sausasis sezonas.
