Taip pat skaitykite: Laisvojo miesto ritmu gyvenantis Gdanskas
Keliauk į Gdanską su Perpasaulį.lt! Geriausių skrydžių pasiūlymų ieškok čia.
Ispanija, Italija, Kroatija, Airija, Vokietija, Urugvajus... Tai tik keletas nacionalinių futbolo rinktinių, žengusių į kiek daugiau nei 43 tūkstančius žmonių talpinančią ir vos 2011 metų vasarą atidarytą Gdansko PGE Areną.
Birželio 6 dieną į šį vieną iš geriausių Lenkijos futbolo stadionų, kuris vis dažniau tampa ir šalies futbolo namais, vienam vakarui atvyko ir Lietuvos nacionalinė rinktinė. Ir, nors rezultatas šį kartą buvo nuviliantis, tačiau atmosfera stadione tvyrojo kaip visuomet nuostabi, o po rungtynių žiūrovai greituoju miesto traukiniu buvo pargabenti atgal į miesto centrą, kuriame taip pat veikti ir pamatyti yra išties ką.
Pakeliui ten, kur jautiesi kaip namuose
Viduramžius menanti senamiesčio krantinė, kuri visada pilna turistų, prisėsti dažną vakarą tiesiog nėra kur, o visgi radus vietą toje pačioje kavinėje gali išgirsti kalbant ir vokiškai, ir rusiškai, ir ispaniškai. Nors iki rungtynių lieka vos pora dienų, tačiau be Lietuvos futbolo rinktinės, kažin, ar čia pasitaikys sutikti tėvynainių – visiškai kitokia situacija nei Minske, kai ten vyko pasaulio ledo ritulio Elito diviziono pasaulio čempionatas ir visur, kur kartais net nesitiki buvo įmanoma girdėti kalbant gimtąja kalba.
Tiesa, ir kelio nepalyginamai daugiau – kur nuo Vilniaus privalu įveikti beveik 600 kilometrų, o kur už mažiau nei 200 kilometrų atsiduri visai kitokiame pasaulyje. Tačiau čia jau kiekvieno reikalas, ko jis nori – Minskas bent jau jūros tikrai nepasiūlys.
Drąsiausi gali bandyti Gdanską pasiekti ir autostopu – aišku, vargina, tačiau pajudėjus anksti ryte iš Lietuvos sostinės, pajūrio džiaugsmais galima džiaugtis jau tą pačią dieną – sėkmingai „prašokus“ nesėkmingus ir kaimeliais nusėtus kelio ruožus kelionė trunka apie 10-12 valandų. Beje, ir lenkų gerumas kartais stebina – ne tik, kad nusuks kiek iš kelio, kad nuvežtų į geresnę vietą pakeleivingų automobilių stabdymui, bet kartais pasiūlys ir pinigų – „papietausit bent jau kur pakeliui“.
Keliaujant savo automobiliu reikia apsišarvuoti kantrybe arba traukti per Varšuvą ir daryti gana nemažą lankstą per Lodzę – kelias ten, nors ir mokamas, bet išties geras, o sukant iš Augustavo tiesiai į pajūrį nepratusius išties išvargins siauri ir vingiuoti keliukai. Tiesa, įpratę ir kasdien jais važinėjantys nesikuklina „paspausti“ ir gerokai virš šimto.
Nepamiršti lieka mėgstantys keliauti ir autobusais bei lėktuvais – vieta per naktį iki Gdansko centrinės autobusų stoties, prie kurios prisišliejusi ir traukinių stotis bei pagrindinis miesto viešojo transporto mazgas, pristatančiame autobuse priklausomai nuo zloto kurso vieta kainuoja iki 120 litų. Keliauti lėktuvu kur kas brangiau, nors galima rasti ir iki 300 litų kainuojančių bilietų.
Draugiškas ir jaukus
Jau numetus kuprinę ar kelioninius krepšius viename iš viešbučių ar jaunimo nakvynės vietų, dar kitaip žinomų hostelių vardu, kur vieta bendrabučio tipo kambaryje gali kainuoti vos apie 20 litų. Ir visai nesvarbu, kad maždaug už 15 metrų esančiame „Hilton“ viešbutyje nakvoja Lenkijos nacionalinė rinktinė, o iki pačios miesto širdies vos keletas minučių pėsčiomis. Pradedi jausti po ilgos kelionės pavargusius pečius ir kojas, bet vis tiek pradedi mąstyti ką veikti naktį, visgi ir pasiūla tam gana didelė ir įvairiausiam skoniui.
Tad, pagal geriausias pietiečių tradicijas, savos komandos palaikymas prasideda jau čia pat motyvuojant girtus triukšmingus vokiečius skanduoti pagrindinio lenkų puolimo ginklo Roberto Lewandowskio pavardę tiesiai jam po langais, kai laikrodis jau muša trečią nakties. Nors ir uostamiestis, rytas pasitinka idealiu oru, ko nesumenkina ir visus kambario gyventojus užkoneveikęs knarkiantis – „Gal išnešam jį į lauką ir paliekam po „Hiltono“ langais?“ – siūlo tie patys girti vokiečiai.
Galiausiai kaimynas pats susipranta, o vokiečiai, kadangi atvažiavo tikrai ne futbolo, patraukia linksmintis į miesto centrą ir nors ketvirtadienis, ką veikti išties randa. O jei ir išmestų iš visų Gdansko naktinių klubų ir barų – Palangą, bet gerąja prasme primenantis Sopotas vos 20 minučių SKM‘u (tuo pačiu greituoju miesto-priemiesčio traukiniu) iš visai šalia miesto centro esančios geležinkelio stoties.
Sopotas - vietelė savotiška. Būtent ši keliolikos kilometrų ilgio Lenkijos pajūrio atkarpa yra pelnytai vadinama lenkiškąja rivjera. Prabangūs viešbučiai, retai išsikvepiantis naktinis gyvenimas, niekaip nesileidžiantys iškrapštomi iš ištaigingo tarpukario dvasia alsuojančio „Grand Hotel Sopot“ patalpų lošimo namai (tokią įstaigą Lenkijoje sutikti yra tikra retenybė), kurorto pakrašty stūksantis modernus hipodromas ir viduržemio jūros pakrantės miestus primenančios alėjos, kuriose jau nuo šeštos valandos popiet menkai įgudusiam dykinėtojui prasigrūsti itin sunku.
Nors pati pagrindinė alėja ir primena garsiąją Palangos Basanavičiaus gatvę, tačiau kur kas kultūringiau, pasilinksminimo vietos taip pat įvairesniam skoniui. Užsukus į netikėtai itin svetingą rokbarį gatvės gale, ilgainiui pagauni save, negalintį išsisukti iš viską čia užvaldžiusio ronkenrolo ritmo, priešingai negu Lietuvos kurortuose, vienos nakties nuotykiais pasidžiaugti atvykeliai yra linkę ten, kur yra apsistoję (dažniausiai, bent jau turėdami atskirą kambarį), o ne pajūrio kopose, siekdami išvengti pažįstamųjų kambariokų dėmesio.
Kopų čia, beje, beveik nėra. Vietoje jų laisvalaikio praleidimui tave vilioja dešimtys išilgai viso pakrantės ruožo išsidėsčiusių paplūdimio barų ir klubų. O vienintelis mėgautis saulėtekiu nuo pėsčiųjų tilto, kurio gale jachtų prieplauka ir ant kurio užlipimas dieną įkainojamas iki dešimties zlotų suma, trukdantis dalykas – per garsiakalbius sklindantys pikto lenko grasinimai – „lipkit nuo to tilto. Kiek gi galima. Bus blogai.“
Jokių emocijų, o kažką švenčianti vyrų kompanija nuolat įmetinėja vieną vyrą į stingdantį jūros vandenį. Ir tai normalus rytas Sopote – daug nuo alkoholio ir jūros apkvaitusių žmonių, tačiau jokių muštynių, o ir į dar neatsibudusį Gdanską vežančiame SKM‘e tik dainos, pokalbiai prie alaus ir jau bent kiek numigti spėję žmonės.
Puikusis stadionas
Nors Gdanską ir taip lengva įsimylėti vos čia užklydus, tačiau dėl Europos futbolo čempionato iškilęs gražuolis stadionas pamažu tampa nauja miesto vizitine kortele. Tiesa, kainavo jis tikrai nemažai – maždaug 650 mln. litų dabartiniu lito-zloto kursu, bet ir buvo pastatytas ypač greitai – per du su puse metų.
Dar trypčiojant šalia stadiono, vien jo fasadas gniaužia kvapą – lenktas 45 000 kvadratinių metrų eksterjeras sudarytas iš 18 000 plokštelių, turinčių priminti ilgą laiką čia pat išgautą gintarą. Stadiono vidus ne ką mažiau užgniaužiantis kvapą – modernus, didžiulis, su keturiais milžiniškais ekranais, aukščiausios kokybės veja ir puikia spaudos konferencijų sale.
Tačiau tai nestebina - juk čempionatui lenkai ruošėsi ypač kruopščiai ir atsižvelgė net į mažiausius niuansus. Pavyzdžiui, stadione įrengta net ekumeninė koplyčia tam, kad gaudžiant tribūnoms labiausiai religingi žaidėjai galėtų rasti bent kiek dvasios ramybės.
Tačiau, nors jau seniausiai pamečiau skaičių kelintą kartą čia žengta per žiniasklaidai skirto įėjimo slenkstį, šįkart vakaras ypač ypatingas – skamba Lietuvos himnas ir nors jį giedančių nedaug, bet jam vis pritaria plojantys lenkai. Rungtynės, nors kovota išties puikiai ir trūko visai nedaug, tačiau baigė su kartėliu – „nieko, kitą kartą tikrai laimėsim“ – ramini save ir patrauki į miesto centrą tuo pačiu SKM‘u, kuriuo tave čia ir atvežė, mat joks kitas viešasis transportas dėl milžiniškų žmonių srautų arti stadiono nekursuoja. Miesto centras gaudžia taip, kaip laimėjus pasaulio futbolo čempionatą, tad tenka traukti į Sopotą, kur ir šįkart ne ką ramiau.
Reikšminga istorija
Visais laikais ypač svarbus uostamiestis turėjo ne tik ekonominę, dėl ko miestas ir šiandien, nors ypač nukentėjo per antrąjį pasaulinį karą, spindi prabanga, bet ir politinę reikšmę. Juk būtent čia iškilo antrasis nepriklausomos Lenkijos prezidentas Lechas Wałęsa, kai jo vadovaujama profesinė sąjunga „Solidarumas“ metė iššūkį komunistinei šalies valdžiai – dėl ekonominės stagnacijos ir vienos iš darbuotojų atleidimo miesto laivų statykloje kilęs streikas įtraukė vis daugiau darbo organizacijų visoje šalyje. Kol galiausiai iki tol, atrodytų, nepajudinama šalies valdžia sutiko su streiko dalyvių reikalavimais ir suteikė daugiau laisvės ir garantijų darbininkams.
Palaipsniui stiprėjantis judėjimas tapo vienu svarbiausių Lenkijos antikomunistinės politikos jėgų, kas nėra pamirštama ir šiandien – visai šalia centro išdygęs trijų kryžių monumentas priverčia užversti galvą ne tik dėl savo aukščio. Traukiant į centrinę miesto dalį, būtina aplankyti ne tik pagrindinę krantinę, ten esantį jūreivystės muziejų, pasiklausyti prie Žaliųjų vartų (Brama Zielona – lenk.) nuolat grojančių gatvės muzikantų, įstabaus grožio Dlugos ir Mariackos gatves, bent vieną iš daugelio miesto bažnyčių ir bent kiek parymoti prie miesto simboliu vadinamo Neptūno fontano.
Norintiems pabėgti iš miesto centro, galima nukakti į Sopotą ar visai šalia jo esantį Gdansko Oliwos rajoną, kuris yra ne tik, kad turbūt geriausia vieta gyventi visame mieste, bet ir verta turistų apsilankymo dėl ten esančios katedros, puikaus parko ir zoologijos sodo, o ir platūs bei ypač gražūs Sopoto paplūdimiai jau ranka pasiekiami. Čia jau ir vandens pramogos, galimybės pasiplaukioti jachta, naktinis gyvenimas ar bent jau vakaras paplūdimyje leidžiantis saulei – visai šalia Gdansko, kuris pelnytai galimas vadinti Lenkijos perlu.