Keturis vaikus auginanti lietuvė džiaugiasi gyvenimu, šoka brazilišką salsą ir be galo myli savo vyrą. Į Braziliją moters keliai pasuko iš Airijos, kur ji, kaip tūkstančiai kitų lietuvių, buvo atvykusi užsidirbti. Tačiau netikėtai atrasta meilė brazilui lietuvę nubloškė į Braziliją.
„Aš tiesiog įsimylėjau. Eidama į darbą susistabdžiau pakeleivingą mašiną, kurią vairavo brazilas. Mūsų pažintis virto mūsų istorija ir netrukus aš atsidūriau Brazilijoje. Nežinau, kas būtų, jei tą automobilį būtų vairavęs eskimas? Gal šiuo metu stirčiau iš šalčio kur nors Aliaskoje.“ – šypsosi ji.
Neseniai knygą „Kaip išgyventi amžių sandūroje“ išleidusi Rasa de Silva vos spėja dalyti interviu ir ruošiasi rašyti antrąją knygą. Joje, sako Rasa, bus dar daugiau atvirumo. Tačiau jau ir dabar apie savo gyvenimą parašiusi buvusi chemijos mokytoja savo išpažintimi gali šokiruoti, o jos knyga abejingo, matyt, nepaliks nė vieno. Knyga įkvepia nepasiduoti, kurti gyvenimą patiems ir džiaugtis tuo, ką turime.
- Kaip sekėsi apsigyventi Brazilijoje? Pirmieji nuotykiai?
- Atvykę į Braziliją pirmą savaitę apsigyvenome kepykloje. Mano vyras ją statė prieš kokius 10 metų, paskui išvyko į Airiją. Per tą laiką čia apsigyveno visa gyvoji gamta, pradedant milžiniška rupūže, laukiniais šunimis ir baigiant kanarėlėmis bei uodais. Šiferio stogas, neatlaikęs karščio (būna iki 40 laipsnių), sutrūkinėjo...
Jau antrą naktį mes pabudome tiesiog vandenyje. Per akimirką prasidėjusi liūtis suplaukė į mūsų namus ir mums ant galvų. Mūsų čiužiniai ant žemės, vaikų irgi. Mes greit tuos čiužinius tampyt po namus, ieškom sausos vietos, o vaikus sukišam po stalais. Ryte pilnos grindys sušlapusių skruzdėlių su sparnais. Paėmusi šluotą, maniau, sutvarkysiu, tai ką tu, vaikeli, čia dar vienas stebuklas – jos nenudvėsusios. Jos ima suktis vilkeliu ir mosuoti tais savo sparnais kaip kokie malūnsparniai. Sukasi, kol joms tie sparnai nutrūksta, tada jos ima šliaužti į plyšius. Žmonės jų bijo, nes jos kaip lietuviškos auslindos sulenda vaikams į ausis...
Jei šį rytą pabudai siaubingame zvimbime, tai nebūtinai bitės. Pašoku nuo čiužinio ir lekiu vaikams dangstyti galvų – nepažįstu dar šitų vabzdžių, gal jie vaikus lesa?! O čia visai paprasta... Tiesiog tavo namas stovi ant šių vabzdžių tako. Ir šį rytą siaučia milžiniškos musės. Ryškiai žalios. Dūzgia kaip kokios kamanės. Gal jų vestuvės? Suskrido į namą ir užkliuvo už langų tinklelio... Dabar negali išeiti.. Atveriu visas duris ir mojuoju Elzytės vystyklu: stiššššššššššš!
Šiąnakt mano šluotoje nakvojo kanarėlės. Vyresnysis sūnus surišo man šluotą iš eukaliptų šakų. Labai kvepia, kai šluoju. Paskui pastatau ją prie lauko durų aukštyn šakom, išeinu su reikalu ryte, o jos tik purrrrpt!
- Kokie kaimynai Brazilijoje?
- Ryte kieme neberandu kibiro. Apeinu kampus ir randu jį prie kaimyno durų. Sako, va tavo kibiras, man jo reikėjo, aha, atsakau, pasiimu ir grįždama pastebiu, kad papaja nuskinta, kelias dienas jos tykojau, mačiau, kad jau sirpsta. Kur mano papaja, rėkiu, aaa, atsiliepia kaimynė – aš nuskyniau, valgyt norėjau... Nėra ką sakyti.. Jei gyveni atvirais vartais ir durimis, tai ko norėti...
Pasidarau kavos su pienu (čia tokios niekas negeria, tik lietuviai), staiga mano mažiuką prispiria reikalas. Grįžtu iš tualeto – sėdi kita kaimynkutė prie stalo ir geria mano kavą. Kalbėti portugališkai nemoku, o ir nežinau, ką bepasakyt... Na, manau, tikriausiai taisyklės čia tokios... Per pietus nueinu į jos daržą ir prisiskinu krapų... Ji man šypsodamasi mojuoja...
Taip. Čia viskas labai arti ir šalia vieni kitų. Musės, vabalai, paukščiai, kaimynai...
- Brazilai garsėja kaip vakarėlių liūtai, tikriausiai nė dienos be šventės ten nėra?
- Jau kad mėgsta švęsti, tai jau mėgsta! Mes atvykome į Braziliją per patį adventą, kai Lietuvoje būna ramybės ir susilaikymo metas, o čia – kur tau! Niekas čia nieko nesilaiko, visi švenčia gyvenimą! Per dieną pora vakarėlių! Man labai patinka brazilų šeimos – jie švenčia visi kartu. Močiutės šoka arrocha (jie dar vadina bum-bum, stipriai dubenį sukrečiantis šokis) kartu su anūkėmis, o tėvukai mokina jauniklius šokti forro poromis, muzika daugiausiai liaudiška, panaši į amerikiečių kantri muziką.
Brazilai labai visuomeniška tauta – mėgsta būti pastebėti ir bendrauti. Visas naujienas pasauliui jie praneša fejerverkais. Štai progos, kuriomis šaudė mūsų kaime per paskutines tris savaites: mūsų tėvuko gimtadienis – du fejerverkai, kaimyno kalė atsivedė baltus šuniukus – vienas fejerverkas ir petardos, valdanti partijėlė vėl laimėjo rinkimus į kaimo tarybą – milžiniški fejerverkai, prasidėję vakare 6 val., truko visą naktį ir baigėsi 11 val. ryte, brazilai laimėjo pasaulio FIFA taurę – fejerverkai dvi dienas, kaimynas darys vakarėlį šį vakarą – vienas trumpas fejerverkas.
Moterys ir merginos puošiasi kaip braziliškuose serialuose – negaili nei laiko, nei pinigų! Čia klesti vakarėlių verslas. Gudresni nusiperka kelis šimtus plastikinių lauko baro kėdžių su staliukais ir nuomoja miestelio žmonėms įvairiomis progomis.
- Kokie vyrai brazilai? Koks jų dėmesys moteriai, vaikams?
- Jūs nustebsite, bet brazilai yra labai ištikimi ir prisirišę prie šeimos. Pagrindinis vyro brazilo darbas gyvenime yra prižiūrėti, kad jo moteris būtų laiminga. Berniukai nuo pat mažens rūpinasi ir globoja savo motinas, seseris, tetukes ir močiutes. Jei giminėje yra kokia vieniša moteris, visi šeimos vyrai lanko ją, padeda jai rūpintis buitimi, vaikais.
Vaikus auklėja visa giminė. Jie ir gyvena šalia vieni kitų tam, kad būtų kartu. Kai mes atvykom į Braziliją su dviem kūdikiais pusės ir pusantrų metų, tai niekada nebuvau likusi viena su abiem vaikais! Jei kaimynas paauglys išgirsta verkiantį mažiuka, tiesiog ateina į namus ir paprašo jį pasiimti pas save kokiai valandai. Arba ateina kokia tetukė ir nešioja, kalbina, eina su kūdikiu pas draugus.
Vaikus rengia, maitina, veža į mokyklą pasikeisdami visa giminė. Jei kuris prasikalsta, irgi rūpinasi visi, kalbasi su tėvais, padeda vieni kitiems kaip išgalėdami. Vaikai po mokyklos kaip išeina į gatvę (lauką), taip gali nepareiti ir visą dieną. Jų visas būrys eina per miestelį nuo tetukės pas tetukę, ten visi gauna pavalgyti, kuris mažesnis ir pietų pamiega. Didesni lekia į fermą (fazendą), iš ten grįžta pas mamą jau raiti ant arklių, aplekia visą kaimą, parsiveda arklius į vištidę, pririša nakčiai.
- Šeimos gausios?
- Brazilų šeimos yra labai labai gausios. Šeimynos iš 18 ir 20 vaikų. Tėveliai patys susilaukę 5 sūnų ir dukterų, o tie, nors visai dar jauni, jau spėję po 2–3 pasidaryti. Kai susirenka į kokią Amigo Secreto šventę, kur keičiasi dovanomis, tai į namą visi nebetelpa niekaip. Kėdžių pristatyta ir garaže, ir pavėsinėje, ir vištidėje.
Mano vyro prosenelis buvo italas ir į Braziliją atvyko prieš 100 metų, kai čia buvo panaikinta vergovė ir galiojo įstatymas: kiek žemės apjoji, tiek jos yra tavo. Jis prisikalbino sau indėnę, kuri jam pagimdė 20 vaikų. Tai pagalvokit, tie visi dar po 20... Dabar visas miestelis turi to dieduko pavardes... Kasmet į metų pabaigą vyksta labai graži šventė (Quinzi anos). Jos metu viso miestelio mergaitės, kurioms tais metais suėjo penkiolika, pasirodo visuomenei. Kas antra turi bent vieną proprosenelio pavardės dalį.
Brazilai savo vaikams duoda pavardes iš keturių giminių: sudaro rinkinį iš tėvo ir mamos protėvių vardų. Mano vyro trys vaikai iš pirmos santuokos turi visi skirtingas pavardes. Ir mudviejų abu mažiukai turi skirtingas. Tiesiog renka vardą ir derina, kuri pavardė geriau skamba, kas jėgos daugiau suteikia.
- Saugu šalyje?
- Labai nesaugu. Namai apjuosti 3 metrų tvoromis prie pat gatvės, laksto palaidi šunys ir dar per visą perimetrą įjungti aukštosios įtampos laidai. Vakare vienai moteriai niekas neleidžia išeiti pasivaikščioti. Pirmais metais nepaisiau šio draudimo ir saulei leidžiantis išėjau iš miestelio. Tai po 10 minučių prisistatė vienas giminaitis ir įkyriai lydėjo mane namo.
Mano vyras tuomet buvo išvažiavęs su reikalais, tad jam kaimynai paskambino, kad TAVO MOTERIS IŠEINA IŠ MIESTELIO! Vyras puolė skambint giminaičiui prie fermos, kad mane parvežtų namo... Važiuojant mieste sutemus prie šviesoforų, sankryžose niekas nebestoja, lekia kiek tik įmanydami, vos tik ištaiko laisvą tarpą!
Mat per ilgai sustabdęs automobilį gali likti ir be langų, ir be mašinos, ir be batų. Aš buvau šokiruota tokio kontrasto, nes Airijoje jau buvau išlepusi nerakinti nei namų nakčiai, nei mašinos prie prekybos centro. Jei koks čigoniukas nuvarydavo mūsų dviratį nuo kiemo, kitą rytą jo tėvas parvarydavo atgal su atsiprašymais. Štai pavyzdys: prieš Kalėdas prie bažnyčios sukalė prakartėlę, pastatė Marijėlę, Juozapą, gyvuliukų jiems pridėjo... Ryte jau visos avytės buvo išnešiotos, nuo bažnyčių vartų ir turėklų visi metaliniai papuošimai nupjaustyti...
- Tai jie nieko netiki, kad tokie banditai, ar yra pas juos kokia dorovė, moralės normų?
- Oi, jie labiau tikintys nei lietuviai, lenkai ir airiai kartu paėmus! Brazilai daugiausia krikščionys, bet mažame miestelyje (kaip kokie Kaišiadorys) yra apie 30 įvairių krypčių ir tikėjimų bažnyčių. Ir jeigu jos net neturi bokštų ir varpinių, tai nieko baisaus – puikiausiai gyvuoja ir garažėlyje ar kokiame sandėlyje, svarbiausia, kad būtų mikrofonas, plastikinės baro kėdės ir skaidrių demonstravimo aparatas, nes brazilai pamokslus sako labai teatrališkai, įkvėptai, su muzika ir vaizdo efektais. Ir būtinai labai garsiai.
- Didžiosios metų šventės, kokios jos?
- Labai juokingos Kūčios. Pirmiausia jie turi Kalėdų Senelį, kurio vardas yra Papae Noel (tėvukas Noelis). Jis yra su balta barzda, raudona kepure, storiausiais kailiniais ir dar turi Šiaurės elnių kinkinį bei ir roges! Jis lipa į brazilų kaminus, palmes, elektros stulpus! Ir visa tai 35 laipsnių karštyje! Kalėdų metu Brazilijoje pats vidurvasaris, karšta, temsta vėlai, susirenka žmonės per Kūčias bažnyčioje, lauke saulė plieskia iš visų jėgų. Uždengia langus, uždega žvakeles ir gieda TYLI NAKTIIIIS, ŠVEEEENTA NAKTIIIS.
Pasninko per Kūčias nėra. Ir jokių ypatingų tradicijų. Nei būrimo su šiaudais iš po staltiesės, nei lėkštelės išėjusiems anapilin, nei silkės. Iškepiau kūčiukų, nusinešiau į giminės vakarienę, tai žiūri žmonės išpūtę akis, kokie čia tokie maži kieti sausi daikteliai valgomi? Sakau, čia mažytės duonelės tokios, tradicinis lietuviškų Kūčių patiekalas.
O jie taip gailiai į mane pažiūrėjo: vargšai lietuviai, neturi didelių minkštų pyragų, o patys kad kerta tortą šokoladinį su grietinėlės kremu, kad kerta. Dieve Dieve, mąstau, kur aš papuoliau... Kur mano mama... Kur mano plotkelės su jėzusėliais ir prakartėlėmis? Verkiau verkiau viena sau pasislėpus...
Užtat kitą dieną – Kalėdos! Trys vakarėliai per dieną! Miestelio meras papjovė 11 jaučių ir prie bažnyčios iškepė! Vynas liejasi laisvai. Visi vaišinasi, vienas kitą sveikina.
O koks Naujųjų metų šventimas! Jis prasideda jau lapkričio pabaigoje, panašiai kaip ir Vakarų Europoje, tik apie tai byloja ne metiniai išpardavimai ir akcijos, o fejerverkai. Kasdien nuo 8 val. ryto. Visur – mieste, kaime, prie upelio, fazendose...
- Sakote, kad Brazilijoje labai nesaugu, bet kartu teigiate, kad žmonės labai šilti?
- Žmonės tikrai labai mieli ir geranoriški. Netgi manau, kad tas nesaugumas šalyje yra visai ne iš blogos valios. Tiesiog šalis tokia – nuolat jauna ir triukšminga, kaip koks šešiolikmetis paauglys. Esu pati dirbusi su šimtais sunkių paauglių Lietuvos mokyklose ir nė karto nesutikau tikrai blogo!
Štai braziliškas pavyzdys. Miestelio gydytojos sūnui 25 metai, jis pašėlusiai gabus, kalba angliškai be akcento, dar jaunas būdamas išvyko į Airiją, ten įkūrė statybos firmą, turėjo svajonę parsivežti į Europą savo merginą, bet pasibaigus vizos galiojimui buvo išsiųstas iš šalies. Grįžęs namo įsidarbino fabrike, ėmė susirašinėti su universitetu Anglijoje ir gavo kvietimą studijuoti, bet bilietui reikia pinigų! Vaikinas ėmė ir nušvilpė viso mėnesio fabrikėlio darbininkų algas. Labai negudriai, tad per valandą vargšas buvo pagautas... Dabar sėdi kalėjime.
Arba kitas pavyzdėlis: devyniolikmetis įsimylėjo mergaitę iš kito miesto. O kaip pas ją nusigauti, jei autobusas iš kaimo į ten važiuoja tik dukart per savaitę? Tai nuvarė kaimyno mašiną, o sugautas ima teisintis, kad jo mergina parašė SMS esą jai buvo labai liūdna... O jo pusbrolis su mergina nušvilpė močiutės piniginę ir dingo savaitei į kurortą, nes jos mama neleidžia su juo susitikinėti iki vestuvių... Tokių istorijų labai daug, čia pateiktos tik mūsų kaimelio dviejų mėnesių istorijos. Visi nori meilės!
- Kaip apibūdintumėte brazilų gyvenimo būdą? Tikriausiai jie nepersidirba kaip japonai ar korėjiečiai?
- Brazilų gyvenimo būdas – nuolatinis laisvalaikis. Jie tik trumpai trumpai padirba tarp vakarėlių, kad turėtų šiek tiek pinigų nuvažiuoti į kitą vakarėlį. Štai mano šešiolikmečio sūnaus nuotykiai per pirmas tris savaites Brazilijoje.
1 diena: giminės vakarėlis atvykimo proga: pietūs, alus, gitara, dainos su tėvukais. 2 diena: futbolas – mūsų kaimas prieš kitą kaimą. 3 diena: pusseserės draugės brolio gimtadienis iki ryto. 4 diena: vakare skambutis telefonu: ar galim pavaišinti jūsų sūnų karštu sumuštiniu (hot-dog-cashorro cente). 5 diena: nuo ryto miestelio šventė rinkimų proga. Muzikos garsumas kaip Madonnos koncerte. Vakare giminės važiuoja apsipirkti į didmiestį, klausia, ar leisit važiuoti sūnų kartu? Bus užkandis mieste, o vėliau gal į kiną eisim. 6 diena: miestelio mugė. Eina visi visi. Tiesiog vaikšto iš vieno galo į kitą, tarpuose sukrimsdami čia pat kepamą šašlykutį. 7 diena: labai labai visi pavargę po bažnyčios. Moterys tingi gaminti pietus. Einam valgyt į miestelį su pratęsimu iki ryto. 8 diena (vėl pirmadienis): žr. pirmą dieną...
Be čia paminėtų savaitės įvykių, dar įsiterpia kokia 10 diedukų gimtadienių arba miestelio švenčių (jas rengia kuri nors iš trisdešimties bažnyčių, mokykla arba meras).
Kas porą mėnesių visa giminė sutartinai vyksta į kokį kurortą: stovyklą prie ežero ar poilsio zoną už miestelio. Ten išsinuomoja kambarius 2–3 dienoms ir vėl švenčia kartu. Lyg nebūtų matęsi vakar per pietus namuose.
Birželio „Kelionės ir pramogos“ numeryje skaitykite:
Mokantis augalų kalbą. Pokalbis su augalų žinovu Sigučiu Obelevičium
Unikalios vietos. Netikėta Birštono vasara.
Savaitgalio idėja. Klaipėda – vartai ne tik į jūrą.
Šventė. Kernavė: arba kaip užvirti vandenį odiniam maiše. Editos Jakštienės nuotraukos
Miestas. Aberdyno burtai.
Egzotika. Princo salos.
Pas kaimynus.Vasaros atostogos Muhu ir Saremos salose.
Specialistas pataria. Jei vilioja kalnai.
Savęs link. Apie Gruziją atvirai.
Kviečia tarptautinis festivalis „Bonjour maestro“
Įspūdžiai. Kitoks Tbilisis.
Kalnai. 8 kilometrų iššūkis
Interviu su Juru Jorudu apie kopimą į Šiša Pangmą.
Dienoraštis. Dviračiu paskui svajonę.
Naujos knygos. Vasaros šventės
