Taip pat skaitykite: Istorinis pašto kelias: 800 kilometrų karietomis
Kadangi daug laiko teks važiuoti per kalnus, mūsų kelionės automobilis – taupus, bet smagiu sukimo momentu pasižymintis dyzelinis 90 AG „Renault Captur“ SUV automobilis. Kelionėje juo planuojame įveikti iki 8000 kilometrų (jo testo aprašymą parengsime po kelionės).
Be to, palaikydami Ukrainą, automobilį apklijavome ne tik jos, bet Moldovos vėliavėlėmis (tiek Ukraina, tiek ir Moldova su Gruzija šį mėnesį turėtų pasirašyti asociacijos su Europos Sąjungą sutartį) – šią šalį aplankysime grįždami namo.
Nesaugus „Via Baltica“ kelias
Pradėję kelionę Graikijos link džiaugėmės, kad šįkart per Lietuvą neteko važiuoti „Via Baltica“ keliu. Paskutinius du kartus link Lenkijos sukau būtent per Kauną ir įsitikinau, kad siauras, dviejų eismo juostų ir sunkvežimių gausus kelias tikrai nėra pati maloniausia kelionės dalis. Nieko keisto, kad čia įvyksta tiek daug avarijų.
Nors pasirinkome bene patį blogiausią laiką kelionei per Lenkiją – pirmadienio rytą – visas sunkiasvoris transportas važiavo priešinga puse į Rytus. Kelias nuo Seinų link Varšuvos per Lodzę (jį renkuosi dėl to, kad per Baltstogę važiuoja labai daug tranzitinio transporto) nors ir siauras, bet sutvarkytas ir neapkrautas. O kelių rodyklės išdėstytos labai aiškiai, tad net nereikia naudotis navigacijos įrenginiu.
Žinoma, Lenkija yra Lenkija ir be siurprizų keliuose apsieiti kol kas neįmanoma. Štai ir šįkart, beveik privažiavus Varšuvą, išvydome tvarkomą aplinkkelio dalį. Visos kryptis nurodančios rodyklės buvo perbrauktos, o kur toliau važiuoti – neaišku. Galiausiai išvažiavome į reikiamą kelią (o po kiek laiko – ir pasukome tinkama kryptimi), tačiau dėl remonto darbų atsiradusiose spūstyse praleidome apie valandą. Planuodami kelionę, įtraukite šį laiką į savo kelionės grafiką.
Lenkijoje laiko nebegaištame
Kaip ir Berlyno kryptimi, taip ir žemyn link Pietinės Lenkijos nuo Varšuvos driekiasi nors ir ne toks puikus ir kokybiškas, kaip A2 greitkelis iki Berlyno, tačiau jis yra nemokamas. Anksčiau itin varginusią kelionės atkarpą iki Čekijos įveikėme labai greitai, kadangi čia galiojantis 120 km/val. greičio apribojimas, panašu, yra labiau teorinis.
Nuvažiavę apie tūkstantį kilometrų, sustojome Čekijos Brno mieste, kuriame dominuoja neformali dvasia ir daug puikių užeigų su dar puikesniu čekišku alumi. Labiausiai džiugino tai, kad čia gerokai mažiau turistų nei Čekijos sostinėje Prahoje. Keliaudami po Čekiją, nepamirškite aplankyti ir šio antro pagal dydį šalies miesto.
Degalų kainos Lietuvoje ir Lenkijoje panašios, tad labai laužyti galvą, kur piltis degalus, tikrai neverta. Be to, geriau važiuoti tuštesniu baku ir degalų papildyti tik tada, kada reikia. Ir nors prieš kelionės pradžią keliose lietuviškose internetinėse svetainėse pasidomėjome degalų kainomis, vėliau paaiškėjo, kad jos gerokai prasilenkė su realybe.
Šykštus moka dvigubai
Taip pat važiuojant per Čekiją, Austriją ir Slovakiją labai svarbu nepamiršti įsigyti kelių mokesčio lipduko – greitkeliuose tikrai nemažai policijos ekipažų, tad nesumokėjus kelių mokesčio, galite būti nubaustas didele pinigine bauda.
Kad ir kaip butų gaila, kadangi mūsų tikslas Graikija, Austrijos sostinę Vieną pravažiavome nesustodami. Taip pat nesilankėme ir lietuvių pamėgtame Plitvicos ežerų draustinyje, o važiavome toliau į Pietus – link lietuviams mažiau pažįstamų ir lankomų vietų.
Nuo Čekijos iki pat Kroatijos Pietuose esančio Dubrovniko važiavom beveik vien tik greitkeliais. Kelių mokesčio lipdukus pirkome Čekijoje (10 dienų galiojantis lipdukas kainuoja 310 Čekijos kronų – apie 40 Lt), Austrijoje (10 dienų – 10 eurų (35 Lt) ir Slovėnijoje (7 dienos – 15 eurų (52 Lt). O Kroatijoje mokamu greitkeliu (35 eurai – 121 Lt) praktiškai be jokių sustojimų pravažiavome visą šalį, paskutinius 150 kilometrų iki Dubrovniko įveikdami itin vaizdinga Adrijos jūros pakrante.
Turistinis Unesco paveldas
Dubrovnike buvome nusprendę praleisti visą dieną, tačiau išvydę turistų minias, gana greitai apsigalvojome. Nors miestas tikrai dailus ir įdomus, tačiau rekomenduoti jį galėčiau tik su sąlyga, kad čia lankysitės tik tarp trečios ir aštuntos valandos ryto.
Turistai į šį miestą vežami virtinėmis autobusų, skraidinami lėktuvais ir atplukdomi kruiziniais laivais. Net baisu ir pagalvoti, kas vyksta liepos-rugpjūčio mėnesiais, kuomet prasideda atostogų sezonas. Visas senamiestis atrodo lyg viena didelė užeiga ir turistinių masalų parduotuvė, o kainos be gėdos konkuruoja su Prancūzijos Žydrąja pakrante.
Tad greitai pakeitę savo planus, vėl pajudėjome Graikijos link. Tiesa, prieš tai turėjome įveikti daugiau kaip 300 kilometrų Albanijos keliais. Štai čia ir prasidėjo tikrosios kelionės įdomybės...