Pradėjau ją vartyti, skaitinėti. Pirmieji puslapiai nusikėlė į 1987-uosius, kur buvo pasakojama apie pirmuosius etninius nesutarimus tarp gruzinų ir abchazų, vėliau detaliai nupasakojama gruzinų studentų pirmieji mitingai su tikslu išstoti iš Sovietų Sąjungos ir pereinama prie knygos esmės – supažindinti kokie nedorėliai visgi buvo gruzinai.

Jau pirkdamas žinojau, kad knyga – propagandinis skaitinukas nusikeliant į praeities siaubą. Abchazijos konfliktas, jo ištakos ir kokios pasekmės sekė po jo, man buvo itin įdomu. Norėjau su tuo susipažinti giliau. Tad kirbėjo mintis paskaityti ir visiškai šališką abchazų nuomonę, ne tą, kurią beatodairiškai gina gruzinai, ne tą, kurią afišuoja Europos Sąjunga. Net nepajutau kaip praėjo geras laiko gabalas, o grįžus Piotrui jis jau ragino eiti atgal pas Mariną, gerai išsimiegoti ir rytojaus ryte būti pasiruošus tęsti kelionę.

Grįžome pas Mariną. Moteris buvo pasikvietusi savo draugę. Gėrė arbatą, valgė bankucheną ir kalbėjosi. Mes prisijungėme prie arbatos pokalbių. „Nu berniukai, kodėl jūs atsibeldėt į Abchaziją? Juk čia nieko gero, ką jūs čia galite pamatyti?“ - Marinos draugė įnirtingai norėjo sužinoti mūsų motyvus.

Atsakiau, kad mus paprasčiausiai domina socialinis klausimas, žmonių gyvenimai po karo. Juk visa tai pamatyti įdomiausia savo akimis, ne tik išgirsti skaitant knygas. Užsiminiau, kad šiandien skaitinėjau knygą, kurioje dėstomos mintys apie tai, kas iš tikrųjų vyko čia, Abchazijoje, 90-ųjų metų pradžioje. Visai netikėtai, užvirė diskusija.

Šviesių plaukų Marinos draugė akivaizdžiai jautė nostalgiją sovietiniams laikams. „Sovietų laikais visiems buvo gerai, buvo darbas, atsirasdavo pinigų, žmonės gerbė vienas kitą“ - dėsti ji savo mintis. Tipinis sentimentalus komentaras pagalvojau. Marina pradėjo pasakoti apie pirmąsias prasidėjusio karo dienas. Įdomiau, pagalvojau ir įsistebeilijęs į moterį žiūrėjau ir klausiau.
Įspūdžiai iš kelionės po Abchaziją

Buvo saulėta ir graži rugpjūčio mėnesio popietė. Marina, jos klasiokai ir kitos paralelinės klasės moksleiviai, būraviosi mokyklos kieme. Šiandien buvo mokyklos baigimas, išleistuvių diena. Pakili nuotaika, abiturientų šypsenos.

Visi džiaugiasi, kad pagaliau „išeina į gyvenimą“. Jau tuojau pat, visai neseniai pilnametystės sulaukę moksleiviai pajaus ką reiškia studentiškas gyvenimas, toks apie kokį jiems dar visai neseniai pasakojo tėvai ir seneliai. Juk visi laukia savosios laisvės ir nepriklausomybės.

Moksleiviai šnekučiuojasi, juokiasi ir džiaugiasi, nors visi žino apie konfliktą ir neramumus tvyrančius šalyje. Bet niekas net nemano, kad viskas taip rimta. Tuo labiau, juk šiandien jų šventė, kas gali paimti ir ją sutrukdyti? O visgi. Dalindamasi savo prisiminais Marina susijaudina, jaučiu tai jos akyse ir intonacijoje.

Jau po kelių akimirkų virš abiturientų galvų skraido naikintuvai, o tolumoje pasigirsta sprogimai. Prasideda panika. Marina pasakoja tiesiog stovėjusi aikštės viduryje ir nežinojusi ką daryti. Moteris prisimena, kad vienas kareivis pagriebė „už kupros“ vieną iš abiturientų, tačiau mokyklos direktorius sugebėjo įtikinti kareivį jį paleisti. Pats direktorius buvo gruzinas, tad ji mano, kad kažkuria prasme jis išgelbėjo bent jau keletą gyvybių. Jo frazę „Vaikai, eik namo. Prasidėjo karas“ Marina prisimins visą gyvenimą.

Moteris pasakojimą tęsia prisimindama savo vaikystės namus. Ten gyveno įvairių tautybių žmonės – gruzinai, armėnai, rusai, netgi graikai. Visi iki tol susigyveno puikiai ir neturėjo jokių nesutarimų. Kai kurios šeimos, prasidėjus karui, savo butuose slėpė tiek gruzinus, tiek abchazus.
Įspūdžiai iš kelionės po Abchaziją

Visi laikėsi tvirtai ir vienas kitam padėdavo. Taip, jos teigimu, buvo išgelbėta nemažai gyvybių. Bekalbant laikas praėjo žaibiškai, jau buvo beveik vidurnaktis. Nusprendėme eiti miegoti ir pasiruošti rytdienos tranzavimui į Naujojo Afoną miestelį.

Atsikėliau anksti ryte. Jau buvo metas po truputį judėti. Susidėjome daiktus ir atsisveikinome su Marina. Rytas buvo debesuotas ir tvankus. Paskutinįjį kartą apsilankėme mūsų pamėgtoje kavinėje „Pas Liką“. Papusryčiavome, pasidarėme nuotrauką su Lika ir išjudėjome link kelio.
O šiandien judėjome į Naujojo Afono miestelį, esantį 20 km į šiaurę nuo Abchazijos sostinės. Mašinų, šioje kelio atkarpoje, buvo nemažai, tad ant kelio užsibūti neteko.

Plačiai savo automobilio duris atvėrė vešlių ūsų senukas, kuris važiavo tiesiai į Afoną. 20 km kelio atkarpą važiavome ilgiau nei standartiškai. Mat iškart po Suchumio kilome į kalnus ir vingiuotus kelius. Debesys sklaidėsi ir prieš mus atsivėrė pasakiški tamsiai mėlynos jūros peizažai. Pravažiavus keletą patikros punktų leidomės žemyn ir štai, mes jau Naujajame Afone.

Miestelis – viena populiariausių lankytinų vietų Abchazijoje. Tam yra kelios priežastys – nuo kalvų atsiveriantys įspūdingi vaizdai, gausus kultūrinis paveldas bei olos. Speleologai šalį aplanko dėl paprasčiausios priežasties – Naujojo Afono, vienos didžiausių pasaulyje, olos. Gerokai anksčiau miestas buvo vadinamas Anakopijos vardu. Naujasis Afonas, Bizantijos imperijos laikais, buvo Abchazijos karalystės sostinė.

Pakrantėje ilgai neužsibuvome, mat visus įdomiausius objektus galima buvo pamatyti pakėlus akis į viršų. Bevažiuojant su senuku, be žymiausių vietų, jis patarė lysti gilyn į kalnus ir susirasti taip vadinamus tris katilus.
Įspūdžiai iš kelionės po Abchaziją

Anot jo, tai ne tik retai turistų surandamas objektas, bet kartu ir puiki vieta pasistatyti palapines nakvynei. Šiek tiek pakilus priėjome miestelio centrą, tačiau šiandien buvo sekmadienis. Vietinių žmonių nebuvo daug, tad natūralu, kad turistų taip pat neteko pamatyti. Pasivaikščioję siauromis miesto gatvelėmis aptikome olas, tačiau įėjimas buvo uždarytas.

Nepasisekė pagalvojau, tačiau įėjimas ir galimybė jas aplankyti pasirodė taip pat nepigi. Ant durų buvo užrašyta, kad bilietas kainuoja 300 rublių. Šis olų kompleksas laikomas vienu didžiausių pasaulyje. Bendras urvo tūris sudaro apie 1,5 milijono kubinių metrų. Turistams, norintiems šį reginį pamatyti gyvai yra siūlomas traukinukas, į kurį įlipus, yra vežama į olos vidų. Kaip pasakojo vienas keliautojas, maršrutą sudaro maždaug 2 km ilgio kelias, kuris pereina per milžiniškas stalaktitų ir stalagmitų menes. Vienose jų galima rasti požeminius ežerus, kitose vargoninių stalaktitų ir stalagmitų struktūrų.

Deja, kad ir būtume norėję išleisti 300 rublių, to fiziškai negalėjome padaryti. Tiek šiandien, tiek rytoj – ne olų lankymo metas, tad patraukėme tolyn. Prieš kylant į tris katilus užsukome į vietinę parduotuvę. Nusipirkome šprotų, duonos, daržovių ir vaisių. Juk pusę paros niekur kitur parduotuvės neberasime. Susidėję konservus į kuprines pradėjome kilti aukštyn.

Siauras kalnų keliukas buvo pakankamai status, tačiau sustodavome ne dėl nuovargio, o paprasčiausiai dėl akimirkos žavesio. Horizonte matėsi jūra, miestelio prieigos, serpantininiai keliai, tolumoje spindėjo Simono Kananiečio cerkvės kupolas. Vaizdas buvo pasakiškas.

Trys katilai – tai vadinami gamtoje susiformavę dubenys, iš kurių, vienas į kitą, teka vanduo. Nupasakojus kaip viskas turėtų atrodyti laukėme šio reginio, tačiau kelias iki jų nebuvo lengvas. Sekėme dar sovietiniais laikais pastatytas nuorodas, tačiau vienoje vietoje pasiklydome. Galų gale, šiaip ne taip, sutikus vietinį piemenį su vaiku, gavome tikslias nuorodas. O buvome visai netoli.
Įspūdžiai iš kelionės po Abchaziją

Kirtome nuostabaus grožio keliuką per mišką ir atsidūrėme visai šalia. Girdėjome čiuršlenantį vandenį ir pamatėme laiptelius žemyn. Nebuvo nė gyvos dvasios, tad nusimetėme kuprines ir leidomės žemyn.
Nusileidę nuo daugiau nei šimto laiptelių, kurių nemaža dalis buvo pavojingai išpuvę, patekome į nuostabų slėnį, kurį iš abiejų pusių gaubė milžiniškos uolos ir medžiai.

Reginys buvo fantastiškas, o kelių valandų kylimas į kalnas kaip mat atsipirko. Visgi, iš kalnų atbėgantis vanduo buvo šaltas, todėl šokti į vadinamąjį katilą nesiryžome. Saulė jau po truputį leidos, tad nusprendėme, kad dabar – puikas metas piknikui! Pakilome į viršų pasiimti kuprinių ir vėl nusileidome. Praėjus kelis čiurkšlenančius upelius radome suoliuką. Atsidarėme šprotų, susipjaustėme daržoves ir mėgavomės.

Saulei visai nusileidus, pasistatėme palapines. Piotras iš kuprinės ištraukė gerą gruzinišką vyną. „Puiki proga pasimėgauti vynų fantastiškoje gamtos oazėje“, - pasakė jis. Kalbėjomės ir gėrėme vyną.
Kitą rytą atsikėliau nedidelėje balutėje.

Palapinė nebuvo pati sandariausia, tad lijant visą naktį gerokai sušlapau. Bet vistiek buvau laimingas. Susilanksčiau žliaugiančią palapinę į vidų. Nusiėmiau vienintelius turimus sandalus ir dar nežymiai krapnojant, basomis pasiledau kalnų takeliais žemyn.

Nusileidus ir einant link Simono Kananiečio cerkvės prieš akis iškyla galingas krioklys. Dulksna, rūku apgaubtas dangus ir žalsvai mėlyna vandens spalva suteikia mistiškumo efektą. Palypėjus kiek aukščiau sustoju. Naujojo Afono traukinių stotis – vienas gražiausių matytų vaizdų Abchazijoje, o gal ir apskritai. Dar tas mistiškumo efektą sukuriantis lietus ir ant kalnų besidriekiančios medžių viršūnės. Atrodė, kad galėčiau čia stovėti amžius.
Įspūdžiai iš kelionės po Abchaziją

Kiek pasvajoję pasileidžiame žemyn aplankyti garsiosios Simono Kananiečio cerkvės. Apaštalas Simonas Kananietis mirė kankinio mirtimi Kaukaze. Pasak legendų, vieta, kurioje jis buvo palaidotas, yra dabartinis Naujasis Afonas. Anakopijos vardu pavadintas miestelis buvo pakeistas į dabartinį, XIX a. pab., kai čia, iš senojo Afono atvyko rusų vienuoliai. Tada jie, šalia Simono Kananiečio šventyklos įkūrė ir pravoslavų vienuolyną, kuris šiuo metu yra didžiausias visame Abchazijos regione.

Grožintis cerkvės architektūra pastebėjome mašiną, kurios numeriai mūsų nuostabai buvo lietuviški. Tiesa, tai nebuvo staigmena, nes Abchazijoje jau mačiau keletą automobilių su lietuviškomis lentelėmis. Tačiau šįkart buvo reali galimybė pasisveikinti ir išsiaiškinti ar čia lietuvis ar tiesiog vietinis, parsivaręs mašiną iš Lietuvos. Išgirdus mane besisveikinant lietuviškai, vyriškis nustebo, tačiau mielai pasišnekučiavome kelias minutes.

Į rūpimą klausimą, kaip čia taip yra, kad mačiau nemažai automobilių su lietuviškais numeriais, irgi atsakė. Žmonės parsiveža mašinas iš Lietuvos dėl paprasčiausios priežasties – tranzitas yra gerokai pigesnis. Kas juokingiausia, atvažiavę jie čia numerių nebesikeičia, nes niekas paprasčiausiai jų nebetikrina.

Už geros valandos jau stovėjome trasoje. Buvau permirkęs, basomis kojomis, bet pasirengęs judėti toliau į Abchazijos šiaurę. Šįkart mūsų tikslas – Pitsunda - mažas kurortinis miestelis, nutolęs maždaug 60 km nuo Naujojo Afono. Vis dar lijo lietus. Stovėjome valandą. Praėjo antra. Mašinų buvo daug, bet niekas nestojo. Tiesiog laukėme.