Ol Doinyo LengaiTanzanijoje, Aruša (Arusha) regione, yra aktyvus ugnikalnis, didingai keliantis savo 2890 metrų aukščio galvą virš Rytų Afrikos riftinio (lūžių) slėnio žemumos. Vietinių masajų genties kalba, šio ugnikalnio pavadinimas reiškia „Dievo kalną“.
Iš Ol Doinyo Lengai ištekanti lava skiriasi nuo kitų lavos rūšių pasaulyje. Kai iš daugumos ugnikalnių teka bazaltinė lava, iš Ol Doinyo Lengai teka natrio-karbonatitinė lava, turtinga natrio ir kalio karbonatų (retų mineralų gregoriitų ir nierereitų).
Geologiniuose įrašuose šie mineralai pakankamai reti, o skysta forma žemės paviršiuje jie pasitaiko dar rečiau. Dėl tokios neeilinės sudėties lava išsiveržia pakankamai neaukštoje temperatūroje, apie 500-600 ºC (tokia temperatūra prilygsta vos pusei bazaltinės lavos temperatūros, žėrinčios ugnikalnių išsiveržimų paveikslėliuose).
Dėl tokios žemos temperatūros, saulėkaitoje išsiveržusi lava atrodo juoda, skirtingai nuo raudonai žėrinčių kitų lavos rūšių. Natrio ir kalio karbonato mineralai, esantys Ol Doinyo Lengai lavoje, yra bevandeniai, o susidūrę su ore tvyrančia drėgme, greitai reaguoja.
Mineralams absorbuojant vandenį, per kelias valandas buvusi juoda ar tamsiai ruda lava ir pelenai tampa baltutėliais. Per maždaug pusę metų, stichijų dėka, lava susiskaido iki gelsvai rudo smėlio. Todėl vulkaninis kraštovaizdis yra unikalus.
Ol Doinyo Lengai lavoje beveik nėra stambių silicio molekulių, todėl lavos lydinys teka labai lengvai. Taip ši lava (iš visų lavos rūšių pasaulyje) pridaro mažiausiai žalos. Dėl žemos natrio-karbonititų temperatūros lavą galima atidžiau tyrinėti nedėvint apsaugų – būtent šis Ol Doinyo Lengai aspektas kelia daugiausiai klausimų geologams.
Tačiau tai nereiškia, kad galite stotis ant lavos, prieiti prie jos arčiau ar juo labiau prisiliesti, mat ji pakankamai karšta, kad galėtų pradeginti skylę ne tik drabužiuose, bet ir odoje. Be to, būdama tokia skysta, tyrinėtoją galėtų paskandinti per kelias sekundes.
Palyginus su visa naikinančiais ugnikalniais, Ol Doinyo Lengai yra pakankamai švelnus. Kai kur jis vadinamas „žaisliniu“ ugnikalniu, mat nedideli kūgiai kraterio viduje dažnai sukuria nekenksmingus miniatiūrinius išsiveržimus ir žavius negausius lavos purslus.
Dažniausiai aktyvumas susikaupia viename arba keliuose nedideliuose hornituose (angl. – „hornito“) – aukštuose, iš ankstesnių išsiveržimų ir purslų susiformavusiuose stačiašlaičiuose kūgiuose.
Paprastai išsiveržimai susiformuoja atviruose, nebūtinai persipildžiusiuose lavos ežeruose. Lava išteka iš kūgio pagrinde esančių plyšių ar skylių, o lavos purslai ar fontanai – iš hornitų viršūnėse esančių ventiliacinių angų. Manoma, kad toks aktyvumas kyla dėl kraterio gilumoje esančios „vamzdinės“ sistemos lavos lygio toje sistemoje ir magmoje esančių dujų kiekio.
Ši keista lava pirmą kartą pastebėta tik 1960-aisiais, mat statūs Ol Doinyo Lengai šlaitai kopimą ir tyrinėjimus paverčia tikru išbandymu. Dėl to mokslinės ekspedicijos vykdavo ypač retai. Tik 1966 metais du geologai – J.B. Dosonas (Dawson) ir G.C. Klarkas (Clark) – pirmą kartą sėkmingai pasiekė aktyvųjį kraterį.
