Žymusis Kotoras - ar verta čia vykti?

2006 metais Juodkalnijai paskelbus nepriklausomybę nuo Serbijos, pastaroji ne tik neteko priėjimo prie jūros, bet ir prarado vieną gražiausių Adrijos jūros pakrantės miestų – vos 13 tūkstančių gyventojų turintį Kotorą. Tačiau ar jis išties vertas apsilankymo, ar geriau patraukti, kad ir vos už 90 kilometrų esantį ir turistų ypač pamėgtą bei išliaupsintą kroatišką Dubrovniką.

Taip pat skaitykite: Paslaptingiausias Balkanų vienuolynas, kuriame naktį praleisti galite ir jūs

arba: Susišaudymas pasienio bare? Sveiki atvykę į Kosovą!

Nors Kotoras išvengė didelių sugriovimų karų metų, tačiau dabartinį miesto vaizdą reikia ypač dėkoti UNESCO, kurios pagalba miestas buvo atstatytas po 1979 metų balandžio 15 dieną įvykusio galingo, maždaug 7 balų pagal Richterio skalę žemės drebėjimo. Per šią galingą gamtos stichiją nukentėjo 1487 mieste esantys objektai, iš kurių apie 40 procentų buvo religinės reikšmės.

Žemės drebėjimas buvo toks galingas, kad žmonės žuvo ne tik Juodkalnijoje (101 žuvusysis), bet ir kaimyninėje Albanijoje (35), o daugiau nei 100 000 žmonių neteko namų. Atstatymo bei restauracijos darbai tęsėsi ilgus metus ir dabar turistai, nežinodami apie šią gamtos stichiją, negalėtų net įtarti, kad miestas buvo taip nusiaubtas bei gali įdėmiau susipažinti su turtinga Kotoro istorija.

Susikūrimas ir istorinis vaidmuo

Miestas žinomas jau nuo Romos respublikos laikų – maždaug 3 amžiaus prieš Kristų, bet suklestėjo tik viduramžiais, kai tapo svarbiu prekybos ir kultūros centru. Taip pat mieste galima išvysti daugybės kultūrų ir imperijų bruožus bei palikimą, mat miestas ne kartą ėjo iš rankų į rankas – 10 amžiuje Kotoras, nors ir priklausė Bizantijos imperijai, tačiau turėjo savo autonomiją, nuo 1186 iki 1371 metų miestas buvo laisvasis viduramžių Serbijos miestas, o 1395-1420 metų laikotarpiu – pasiskelbęs respublika.

Be to, miestas vis pakliūdavo į Vengrijos karalystės ar Venecijos respublikos įtakos zonas, kol pastaroji perėmė miesto valdymą iki pat prancūzų okupacijos 1807 metais. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Kotoras buvo užimtas austrų ir išliko šios šalies teritorija, kol 1918 metais tapo naujos valstybės Europos žemėlapyje – Jugoslavijos teritorija.

Įspūdingiausiu miesto pastatu laikoma romaninio, masyviomis pastatų formomis ir paprastumu garsėjančio architektūros stiliaus Švento Tripūno (St Tryphon) katedra iškilo jau 1166 metais ir buvo perstatyta po 1667 metų regioną sukrėtusio žemės drebėjimo. Šiuo laikotarpiu pradėjo kurtis ir dabartinis miesto vaizdas, o šis procesas buvo ypač aktyvus maždaug iki 14 amžiaus, kai miestas nustojo plėstis dėl apribojimo gynybiniais įtvirtinimais, kurių ilgis jau priklausymo Bizantijos imperijai laikotarpiu siekė apie 4,5 kilometro.

Toks miesto architektūros, kuriai būdingas romaninis stilius, Venecijos respublikoje formuotas siaurų gatvelių ir daugybės aikščių miesto planavimas, susiformavimas bei išlaikymas iki šių dienų ir daugybė paveldo statusą turinčių statinių Kotorą pavertė ne tik miestu muziejumi, tačiau ir įrašė į UNESCO nekilnojamo paveldo sąrašą.

Iš žymesnių šio nedidelio miesto statinių paminėtini ir 13 amžiaus Šv. Luko bei Šv. Marijos bažnyčios, 12 amžiaus Šv. Anos bažnyčia, 15 amžiaus Dievo Motinos bažnyčia, 17 amžiuje statyti Princo rūmai ir 19 amžių menantys Napoleono teatro rūmai. Nors lankytinų vietų yra išties daug, tačiau juos rasti ir nepasiklysti siaurų gatvelių labirinte padės prie pagrindinių miesto vartų įsikūrusiame miesto turizmo informacijos centre gautas nemokamas žemėlapis ar išsinuomotas audiogidas.

Pamatyti, pavalgyti, pamiegoti

Nors miesto senamiestis išlaikęs savo dvasią ir vertas apsilankymo, tačiau ką veikti mieste ir apylinkėse ras ne tik su turistų grupėmis siauromis gatvelėmis bastytis norintys keliautojai. Vienas iš aktyvesnių laiko praleidimo būdų – kopimas į virš miesto iškilusios Šv. Jono tvirtovės griuvėsius. Iš šios, apie 370 metrų virš Kotoro iškilusios vietos atsiveria nuostabi visos įlankos panorama, o jai pasiekti reikia maždaug valandos ir 1350 laiptelių, kurių dalis gana prastos būklės.

Beje, pradėti kopti į tvirtovę rekomenduojama kuo anksčiau ryte, mat kaitrūs saulės spinduliai gali apsunkinti kelionę, o prasilenkimai siauruose takeliuose su įdienojant vis didėjančiais turistų srautais gali prailginti kelionę.

Taip pat reikėtų apsirūpinti patogia avalyne ir vandens pripildytomis talpyklomis, mat pakeliui į maršruto viršūnę nesutiksi nei vienos parduotuvės, o vienintelis kelias žemyn ir aukštyn – laiptai. Kitos aktyvesnės veiklos išsigeidusiems keliautojams siūlomos užmiestinės pramogos, pavyzdžiui, skraidymas parasparniais, plaukimas baidarėmis, o neapsiribojusiems Šv. Jono tvirtove, siūloma išmėginti jėgas kalnų maršrutu iki Krstačo vietovės – tereikia rasti šiaurinius miesto vartus ir praėjus pro juos ir gynybinį, vandens pripildytą griovį, reikia sukti į dešinę ir eiti apie šimtą metrų tol, kol išvysite maršruto pradžia.

Kopimas į kalną, iš kur taip pat atsiveria puiki įlankos panorama, trunka apie dvi valandas, o paskui kelias veda pro tankų mišką, kol dar maždaug po pusantros valandos pasiekiamas restoranas, kur galima pasistiprinti prieš kelionę atgal. Keliauti į kalnus galima ir norint aplankyti keletą kilometrų nuo Kotoro nutolusias Austrų-Vengrų tvirtoves, o visą reikiama informaciją apie jas ir maršrutus teikia turizmo informacijos centras. Be to, apsilankymo vertos ir Kotoro įlankoje esančios Šv. Jurgio (Sveti Djordje – serb.) ir Gospa od Škrpjela salos, galimos pasiekti laivais organizuojamomis ekskursijomis, mat pastarojoje galima aplankyti 1632 metais pastatytą to paties vardo bažnyčią.

Beje, tai vienintelė žmogaus rankomis sukurta sala Adrijos jūroje, mat, pasak legendos, pastatyta rifo vietoje skandinant senus laivus, kur 1492 metais du Venecijos pirkliai rado vieną jų išgydžiusią Dievo Motinos ikoną.

Norintys išspausti iš Kotoro viską, kas įmanoma, turi paaukoti bent keletą dienų, tačiau nakvynės paieškos dažniausiai nesukelia jokių sunkumų, mat viešbučių ir svečių namų yra pakankamai, nors sezono metu dalis jų gali būti perpildyti. Dauguma jų įsikūrę senamiestyje, tad už 10 eurų galima gauti lovą svečių namuose pačioje senamiesčio širdyje su į pagrindinę miesto aikštę orientuotu balkonu, kas dar labiau paskanina rytinę kavą.

Be to, keliaujantiems po visą Juodkalniją, siūloma apsistoti „Montenegro Hostel“ svečių namuose, mat apsistojus tam tikrą naktų skaičių viename ar kitame mieste esančiuose įmonės svečių namuose, galima tikėtis nemokamo apgyvendinimo vienai ar net keletui naktų. Norintiems pusryčiauti kavinėse, siūlomas įvairių – nuo kuo šviežiausių jūros gėrybių iki nacionalinės virtuvės patiekalus siūlančių maitinimo įstaigų pasirinkimas, o norintys tik kuo greičiau užkasti, gali išmėginti itališkų picų kokybės standartus atitinkančias picas, kurios parduodamos ir gabaliukais, kas ypač populiaru visuose Balkanuose.

Be to, norintys sutaupyti gali rinktis naujoje miesto dalyje esančioje didžiulėje parduotuvėje pardavinėjamus maisto produktus, nors pietūs kavinėje ar restorane senamiesčio dalyje gali atsieiti tik 3-4 eurus, o kavos kaina panaši kaip ir visoje Juodkalnijoje – apie 1 eurą.

Be to, siūloma išmėginti vietinius vynus, kurių kaina parduotuvėse yra gana nedidelė (~3-4 eurai už litrą), tačiau kokybė išties maloniai stebina. Ieškantys naktinio gyvenimo, taip pat neturėtų nusivilti, tačiau ne sezono metu mieste naktimis ypač ramu ir tyku.

Kaip atvykti

Į Kotorą atvykti įmanoma visomis transporto priemonėmis, o artimiausi nusileidimai lėktuvu vyksta už 7 kilometrų esančiame Tivato oro uoste, tačiau skrydžiai organizuojami tik iš Belgrado, Maskvos, Briuselio ir Billundo (Danija). Be to, Kotoras nutolęs 80 kilometrų nuo daug didesnio Podgoricos oro uosto, siūlančio skrydžius ir iš Budapešto, Vienos, Liublianos, Stambulo, Paryžiaus, Varšuvos ir Romos, bei 70 kilometrų nuo Dubrovniko oro uosto, kur galima atvykti iš Zagrebo, Lyono, Paryžiaus, Stokholmo bei daugelio kitų miestų, kurių skaičius artėjant vasaros sezonui ypač padidėja.

Deja, tiesioginio skrydžio nei į vieną iš šių oro uostų nei iš Vilniaus, nei iš Kauno nėra. Nusileidus viename iš regiono oro uostų, patekti į Kotorą galima autobusais, kurie šalies viduje važinėja ypač dažnai (net ne sezono metu maršrutu Podgorica-Kotoras maždaug kas pusvalandį), o Kotoro autobusų stotis yra vos penkių minučių atstumu nuo senamiesčio.

Išsamesni skrydžių iš Lietuvos pasiūlymai - čia.

Beje, atkeliaujant automobiliu, omenyje reikėtų turėti gana siaurus ir vingiuotus kalnų kelius bei agresyvokus vietinius vairuotojus. Visgi atkeliauti į Kotorą turbūt įdomiausia keltu arba kruiziniu laivu, kuriuos galima išvysti Kotoro prieplaukoje ir jais nukeliauti ne tik į kaimyninius miestus, bet ir Italiją.

Ne tik nuostabios architektūros ir istorijos, bet ir išpuoselėtų turizmo paslaugų Kotoras – puiki vieta poilsiautojams. Žinoma, turistams, kuriems nebūtinos maudynės, aplankyti miestą rekomenduojama ne sezono metu, kada regiono klimatas primena vėlyvą lietuvišką pavasarį, o kaitri Balkanų saulė neatima visų jėgų. Ir išties, ne tik geri turistų įvertinimai, bet ir istorinis miesto veidas Kotorą daro viena puikiausių Adrijos jūros pakrantės vietų.