Todėl jai svarbiausia atsiverti ir prisipažinti – taip, ir man jie iš pradžių atrodė keisti, egzotiški, nevalyvi, „trenkti“...
III ištrauka
Nors Ladako gyventojai dažnai pabrėžia: „aš ne indas, ladakietis“, o „namaste“, pakeičia „džiulė“, čia, kaip ir visuose šalies turistiniuose taškuose, pagrindinės gatvės prigrūstos pagal tą patį indišką šabloną įrengtų suvenyrų parduotuvių bei restoranų. Tačiau šilką pakeičia jako vilna, odinius sandalus – avikailio batai, o Ganešos atvaizdą – Dalai Lamos portretas.
Ir kabo daugybė ranka rašytų skelbimų – reikia tiek ir tiek žmonių kelionei džipu. Į Lehą žmonės atvažiuoja, kad išvažiuotų, – keliautojai čia neužsibūna ir traukia į kalnų žygius, prie Pangongo ežero arba į Nubros slėnį. Dar, žinoma, galima užsiimti joga, – mano buvimo Lehe metu pagrindinėse gatvėse kabėjo dviejų jogos studijų plakatai, – arba medituoti.
***
Rytą sustoju prie vienos jogos studijos slenksčio – apleistame sode mane pasitinka tarnas. Nubėgęs į namą šūkteli, ir netrukus tarpduryje pasirodo vidutinio amžiaus užsimiegojęs indas, vilkintis Aladino kelnėmis ir megztiniu, šio priekyje matyti riebalų dėmė. „A, į jogą atėjai? Taip taip, tuoj pat”, – sukiojasi aplinkui lyg akinių nerandantis pensininkas, kol galiausiai tartum prisiminęs šūkteli: „Vadimai!“ Vadimas, jaunutis vaikinukas, to išsiblaškiusio mokytojo sekėjas, ateina kvailai šypsodamasis, bet mano akivaizdoje mokytojas negailestingas – čia pat išbara Vadimą: „Kodėl vėluoji?
Juk žinai, kad jogai turi laikytis disciplinos!“ Aiškiai matyti, kad spektaklis surengtas specialiai man, nors jie išties vėluoja – anot skelbimo, jogos užsiėmimas turėjo prasidėti prieš ketvirtį valandos. Jogas vedasi mus į savo „studiją“, pridvisusį kambarį žemomis lubomis, kur nėra vietos iškelti rankoms, o ant grindų išsitenka vos šeši kilimėliai. „Dabar ne sezonas, o šiaip čia būna penkiolika studentų, ir dar lauke eilė laukia“, – sako mokytojas, matyt, supainiojęs metų laikus.
Pradedame jogos pamoką, bet jos metu mokytojas daro visiškas nesąmones. Neišmanančiam jogos metodikos galiu pasakyti, kad, užuot mokęs baleto, senis kriuksėdamas šoko klumpakojį – jo rodomi pratimai ne tik nesiderino su kvėpavimo ritmu, bet ir buvo pavojingi sveikatai. Porą kartų panosėje piktai burbtelėjusi dar stengiausi iš pagarbos vyresniam žmogui sekti jo nurodymais, bet pamačiusi, kaip jis žaloja vargšelio Vadimo kelių sąnarius, neapsikentusi daviau pastabą. Akivaizdžiai įsiutęs mokytojas ėmė šaukti, kad esu nesusipratėlė vakarietė, kuri tenori patenkinti savo ego pirštais badydama kitų klaidas. „Žiūrėk, kas dedasi tavo viduje, o ne išorėje, – rėkė senis ir tuoj pat pridūrė: – Lauk iš mano pamokos! Pinigų gali nemokėti. Arba, jei turi sąžinės, prie durų palik pusę sumos.“
Mane supykdė ne „mokytojo“ nemokšiškumas, bet dažnam dvasiniam „guru“ būdingas manipuliacijos menas, kai būdamas netgi klaikiai neteisus asmuo sugeba viską išversti į kitą pusę ir kaltę suverčia logiškai mąstančiam vakariečiui. Akimirką pati dvejojau, ar nederėjo užčiaupti savo ego ir klusniai vykdyti „jogo“ nurodymus, nors ir žalojant savo sąnarius. Bėda ta, kad ego taip dažnai pliekiamas kaip savanaudis niekšas, kad imamas nepelnytai painioti su logika pagrįstu teisumu.
***
Keturios keturiasdešimt penkios ryto moterų korpuso koridoriumi nuaidi gongas. Dong dong dong dong... Atsimušęs į vyšnines sienas sušvelnėja. Aido nėra. Už lango dar tamsu, vėjyje tilindžiuoja sapnų gaudyklių varpeliai, kažkur tolumoje kaukia šunys. Vyšninės spalvos ir grindys, ir lubos – lyg miegočiau vyšnios viduje, o ant vyšninių sienų kabo plakatai su Jo Šventenybės atvaizdais, įrėminti raitytais auksiniais rėmais, budistiniai paveikslėliai, apkarstyti gėlių girliandomis, ir popieriniai plakatai, kuriuose surašytos vidaus taisyklės: „Ne smurtui“ (net mintyse), „Ne melui“ (net mintyse, jokios saviapgaulės), „TYLA“ (negalima kalbėtis ženklais, akimis, privalu būti tik su savimi), „Ne seksui“ (net mintyse), „Kukliai rengtis“, „Būti DA BARTYJE “ (negalima galvoti nei apie praeitį, nei apie ateitį), „Stebėti savo protą, savo mintis“, „Neanalizuoti ir neteisti“ (net savęs – jei ateina nederama mintis, tegu sau ir eina, bet prie jos neprisirišti).
Lipu iš lovos ir pasičiupusi skarą, mat pamiršau rankšluostį, traukiu laukan – į dušinę. Mūsų dešimt, dušai trys, o rikiuotėje turime būti už pusvalandžio. O dar noriu spėti atsigerti arbatos. Vanduo ledinis, bet tai pats geriausias būdas atsibusti.
Šiandien, užuot meditavę budistų šventyklos salėje, einame medituoti į kalnus. Penkiolika minučių po penktos jau stovime rikiuotėje kieme, ir net stengdamasi nesidairyti pastebiu užmiegotus veidus. Vakar guru mūsų miego sąskaita rėžė gerokai per ilgą kalbą, kol pagaliau atsikvėpęs paklausė: „Ar bus klausimų?“ Pakėlusi ranką vėl nenorom pelniau nekantrios turistės reputaciją
– man išsprūdo: „Kada galėsime eiti miegoti?“ Tačiau dabar šie apsimiegoję žmonės turėtų būti man dėkingi, manau sau, kai jau traukiame keliu. Tų žmonių nepažįstu, ir mūsų turbūt niekas nesieja – beveik nespėjome pasikalbėti, nes vos atvykę čia davėme tylos įžadus.
Tik trims dienoms. Mes – meditacijos turistai, visi vakariečiai, lieka tik iš veido bruožų spėlioti, kas iš kur atvykęs. Lipdama į kalną aš vėl patempiu lūpą. Nespėjame paskui priekin gerokai išsiveržusį guru-dži, o kelias... na, kelio lyg ir nėra, žengiame per akmenis ir grumstus, žingsnis ne ten, ir baigta. Šiaip ne taip pasivijusi mokytoją klausiu, ar nėra kito kelio. Supratęs mano užuominą guru labai ramiai atsako, kad jei lipsiu svajodama ar keiksnodama – tikrai nugriūsiu.
Tačiau jei žiūrėsiu po kojomis ir kiekvienas mano žingsnis bus sąmoningas – būtinai pasieksiu kalno viršūnę.
Mahabodi meditacijos centras įsikūręs už trisdešimt kilometrų nuo Leho, visiškoje dykynėje, kurioje tarp pilkų uolienų lyg priklijuoti prie plakato stovi rožinės spalvos centro pastatai. 1986 metais iš vieno žmogaus idėjos radęsis dvasinis centras dabar teikia humanitarinę pagalbą Ladako nuskriaustiesiems – čia veikia senelių prieglauda, našlaičių bei neturtingų vaikų namai, mokykla, vykdomos edukacinės ir meditacinės programos. Centras išsilaiko iš aukų, bet, kaip ir dera tikrai dvasinei institucijai, net iš turistų imamas mokestis tėra simbolinis (o neišgalintys mokėti priimami dykai) – vos tūkstantis rupijų už tris paras su pilnu maitinimu. Šią organizaciją aptikau apsilankiusi Mahabodi jogos studijoje Lehe – ten puikus mokytojas vedė labai profesionalias ir dvasingas jogos pamokas bei trumpus meditacijos seansus.
Grįžus iš kalnų mūsų laukia jogos pamoka kieme, aukštų medžių pavėsyje – jų lapijos žaluma atrodo beveik netikra dulkėtos dykynės fone. Atsigulusi ant jogos kilimėlio virš savęs matau tik mėlyną dangų ir medžių lapus, kol vėl pasigirsta gongas. Valgyklon visi kaip susitarę stengiasi ateiti skirtingu laiku, mindžikuoja pasieniui, užuot stoję į eilę, – todėl nėra jokios eilės, ir mes sėdime prie stalų, bet po vieną arba palikę poros kėdžių tarpus, nematomi, nežiūrėdami vieni į kitus, tik į maistą. Pavalgius – meditacija, paskui – vaikščiojimo meditacija, kažkas panašaus į sulėtinto kadro imitaciją, kai reikia vaikščioti pasirinkta atkarpa pirmyn ir atgal, kontempliuojant kiekvieną žingsnį, tada gongas, pietų pertrauka, meditacija, laisvas laikas, gongas, vakarienė, meditacija...
Praplėšiu vieną akį ir dėbteliu į laikroduką. Liko dar aštuonios minutės. Kartais medituojant valanda prapuola juodoje laiko skylėje ir spengiančią tylos palaimą galvoje netikėtai pertraukia gongas. Tačiau kartais nepavyksta pereiti į meditacijos režimą, o tada nieko neveikimas ir nieko negalvojimas – neįmanoma užduotis.
Sėdėti ramiai, nesimuistant ir kartu nemuistyti savo proto – tai reikalauja tiek pastangų, kad kaktą išmuša prakaitas. Anksčiau pati maniau, kad meditacija – toks metas, kai randi laiko atsisėsti ir viską apgalvoti, šimtus kartų niekieno netrukdoma galvoje prasukti visus įmanomus „filmus“, – kaip galėjo būti, kaip buvo, kaip turėtų būti, – kol galiausiai akyse lyg televizoriaus ekrane ima šviesti aiškus spalvotas ATSAKYMAS.
Tačiau meditacija pati savaime yra visų klausimų paneigimas – būti čia ir dabar yra ne tas pats, kas galvoti. Sunkiausia užduotis – užtildyti tą galvoje nuolat tarškantį balsą, klaidingai tapatinamą su „aš“. Tačiau aš nesu tas balsas, tos mintys, tas nenustygstantis minčių radijas – aš kažkas kita, kažkas daugiau ir mažiau už aš, kas geba mąstyti be žodžių ir sąvokų, geba net nemąstyti, o tiesiog būti, su kiekvienu įkvėpimu ir iškvėpimu jausdamas kūne plevenančią gyvybės esmę. Kartais. O kartais tenka skaičiuoti minutes iki gongo, kuriam pagaliau nuskambėjus leidžiama atsimerkti.
