Tokie įsitikinimai Indijoje susiformavo per daugelį metų. Kilme, papročiais, darbu ar verslu susijusiose uždarose žmonių grupėse ėmė galioti normos ir taisyklės, kurių buvo griežtai laikomasi, o už jų nepaisymą – baudžiama. Pavyzdžiui, už santuoką su kitos kastos atstovu žmogus galėdavo būti pašalintas iš kastos.

Jau daugiau nei dvylika metų į Indiją keliaujanti Eglė Kauneckienė, Ajurvedos centro „SPA Shanti“ vadovė, teigia, kad šiandien ribos tarp kastų didmiesčiuose beveik išsitrynusios, tačiau provincijose arba tarp žemiausio visuomenės sluoksnio žmonių dar galima pastebėti šios sistemos „likučių“.

Foto: Organizatorių nuotr.

„Nemažai Indijos piliečių vis dar laikosi nuostatos, kad gimęs šlavėju, šventiku netapsi. Viskas nulemta kastos. Tiesa, pažįstu ir nemažai indų, kurie vadovaujasi vedomis – šventaisiais raštais, kuriuose teigiama, kad ne kasta lemia žmogaus likimą, o prigimtinės savybės“, – pasakoja E. Kauneckienė.

Apie žemiausią Indijos visuomenės sluoksnį neseniai lietuvių kalba pasirodžiusioje knygoje „Amžiams atskirti nuo grožio“ pasakoja ir JAV rašytoja, žurnalistė, Pulitzerio premijos laureatė Katherine Boo. Minėtą knygą 8 įtakingi JAV dienraščiai ir leidiniai įvardijo kaip vieną iš 10 geriausių metų knygų. Už indo ištekėjusi ir keletą metų Indijoje gyvenusi JAV žurnalistė atskleidžia vieno iš tūkstančio Mumbajaus lūšnynų – Anavadžio – žmonių kasdienybę, jų viltis ir likimus.

Foto: Organizatorių nuotr.

Vienas iš knygos veikėjų Abdulas buvo įsitikinęs, kad „daugiakalbiame mieste žmonės rūšiuojami lygiai taip, kaip jis rūšiuoja atliekas – panašus su panašiu“. Autorė rašo, kad visas dienas praleisdamas tarp šiukšlių krūvos, Abdulas negalėjo matyti, kad šiais laikais senieji prietarai ir išankstiniai įsitikinimai dažnai nebegalioja.

JAV nacionaline knygų premija „National Book Award“ įvertintoje knygoje pasakojama ir apie pirmąją Anavadyje gimusią mergaitę Miną ir jos draugę Mandžu. Merginos buvo iš skirtingų kastų, tačiau tai joms nesukliudė susidraugauti ir bendrauti.

„Kaip ir dauguma jaunų anavadiečių, merginos manė, kad vyresniems žmonėms būdingas atsižvelgimas į kastas yra nereikšminga atgyvena. Mandžu ir Mina tapo draugėmis, nes abi mėgo šokti, ir draugėmis išliko, nes mokėjo saugoti viena kitos paslaptis“, – leidyklos „Eugrimas“ išleistoje knygoje rašo K. Boo.

Foto: Organizatorių nuotr.

Rašytoja vaizdžiai aprašo ir vienus rinkimus, kurių metu kandidatūras buvo leista kelti tik žemutinės kastos atstovams. Tokiu būdu Indijos vyriausybė siekė, kad tarp šalies lyderių padaugėtų istoriškai atskirtų žmonių. Ne vienas vietos savivaldos narys nusprendė meluoti apie savo tikrąją kilmę. Tarp jų – ir Subašas Savantas.

„Nors Subašas Savantas nebuvo kilęs iš žemos kastos, jis tiesiog suklastojo naują kastos pažymėjimą, naują gimtinę, naujus protėvius, kad galėtų iškelti savo kandidatūrą. Tą patį padarė dar bent dešimt kandidatų kitose miesto rinkimų apylinkėse“, – rašoma knygoje.

Tokios apgavystės Indijoje nestebina E. Kauneckienės. Pasak jos, politinis Indijos gyvenimas yra tikras šou, kur kiekvienas politikas turi būti geras aktorius – kuo daugiau rodytis viešumoje, net filmuotis kine. Melas apie savo kastą – savotiška šio šou dalis.

Tačiau keliautoja teigia, kad daugiau nei milijardą gyventojų skaičiuojančios Indijos neįmanoma aprėpti vienu žvilgsniu ir apibendrinti. Tai galioja ir kalbant apie kastas. Vieni bando griauti griežtas tradicijas ir įsitikinimus, kiti laikosi stipriai įsikibę kastų sistemos normų ir prietarų. Dažnai nematydami, kad visuomenė po truputį keičiasi ir laisvėja.

Foto: Organizatorių nuotr.