Taip pat skaitykite: Kur atostogavome sovietmečiu? Pamiršti tarybinių kurortų vaizdai
Ne tai svarbiausia – svarbiausia kad nuvažiavęs ten atsigauni, pailsi ir regis net dievas juokiasi pro debesies kraštelį – kaip nesijuoksi jei Vepriai - vienas gražiausių miestelių visoje šalyje. Tikrai drąsiai galėtų būti kurortu – ko gi daugiau reikia, - puikios gamtos, ramybės ir vandens. O šio gėrio tikrai per akis.
Mano pažintis su miesteliu prasidėjo nuo šventų vietų ir Sekminių šventimo - Veprių Švč. Mergelės Marijos Rožančiaus karalienės bažnyčios, ir kryžiaus kelio, su nuostabiais jo paveikslais (įdedami į kelio stoteles tik per šią šventę), bridimo per stebuklingu laikomą Cidrono upelį. Grįždavau tada lyg naujai atgimusi.
Kraštas nuostabus savo gamta – upelis, tvenkiniai, Širvinta, ežerai. Veprių ežeras ypatingas dar ir tuo kad kiek žinau jame vieninteliame yra plaukiojančios salos.
Įspūdinga sena raudonų plytų, jau apleista lentpjūvė. Kitoj kelio pusėj ežeras, užtvanka, su kriokliais (vaikystėje jie, prisimenu, buvo įspūdingesni), daugybė skulptūrų. Kaip nebus skulptūrų kai miestelis turi savo menininką ir ne vieną – daugybę akmeninių skulptūrų padaręs yra J. Žentelis. Taip pat įkurtas miestelio muziejus, kuriame sukaupta krašto istorija, man yra pavykę ir gyvosios istorijos paskaitą išklausyti iš paties muziejaus įkūrėjo.
Dvaras dvaras dvaras – apleistas pamirštas, bet nuostabus, ypatingoje vietoje – prie pat ežero, kitoje pusėje piliakalnis, net „tarybinių“ laikų grybukas–pavėsinė kelia žavesį.
Šalia bažnyčios ant savo kraičių skrynios sėdi Geldutė - pasitinka ir išlydi atvykstančius, ir vis tebelaukia savo išvaduotojo.