Ar lūšnyne egzistuoja meilė? Ką reiškia būti ištekintai už kito asmens, nors tavo širdis sako, ką kita?
JAV rašytoja, žurnalistė, Pulitzerio premijos laureatė Katherine Boo savo knygoje „Amžiams atskirti nuo grožio” pasakoja apie lūšnyno gyventojų jausmus ir išgyvenimus.

Mina ir Mandžu – dvi mergaitės, gimusios Anavadžio lūšnyne. Kaip jos ruošėsi išskirtinei flirto šventei – devynias naktis trunkančiam Navtari festivaliui, per kurį jos galėjo būti lygios, moteriškos, net geresnės už berniukus.

K. Boo įtaigiai ir vaizdžiai dėlioja epizodus iš lūšnyno kasdienybės, leisdama viską stebėti iš labai arti, kartu išgyventi kiekvieną lūšnyno žmogaus patirtį: nuo skausmo dėl karčios neteisybės iki mažų netikėtų pergalių džiaugsmo.

DELFI pateikia penktąją ištrauką iš leidyklos „Eugrimas“ išleistos knygos „Amžiams atskirti nuo grožio“

Ištrauka iš knygos „Amžiams atskirti nuo grožio“

Daugeliui jaunų Anavadžio moterų rugsėjo pabaiga buvo romantiškų pamąstymų metas. Turėjo prasidėti kasmetinė flirto šventė – Navratri festivalis. Vaikinai labiausiai laukdavo Holi (pavasario, spalvų šventė) ir Haandi (Dievo Krišnos jubiliejaus šventė) švenčių.

Per Holi šventę jie puldavo vienas kitą su balionais, pilnais nuspalvinto vandens, o per Haandi šventę sustodavo ir sudarydavo lipynę, o paskui krisdavo į purvą pilvu žemyn. Lūšnyno mergaitėms buvo neleidžiama voliotis purve. Navratri – devynios šokių naktys – šventė, per kurią jos galėjo būti lygios, net geresnės už berniukus.

Kalbama, kad per tas liūčių sezono pabaigos naktis deivė Durga nugalėdavo visatos blogį ir triumfuodavo. Būdavo švenčiamas moteriškasis dieviškumas, ir netgi Minos tėvai leisdavo jai šokti ir švytėti.

Pirmą praėjusios Navratri šventės vakarą Mina ir Mandžu ruošėsi ištisas valandas. Tamsiai mėlynas Mandžu saris, kuriuo ji galėjo apsisiausti dabar, kai jau turi krūtis ir šlaunis kaip jos motina. Stilinga Minos, lieknos kaip nendrė mergaitės, kad ir kiek „Geros dienos“ pyragaičių ji suvalgytų, tunika.

Minai buvo sunku likti neužgožtai Mandžu, kuri pranoko ją savo figūra, lygia oda, gebėjimu tiesiai laikytis įtraukus sėdmenis, išsaugoti tobulą ramybę. Mina buvo nenustygstanti ir besisukinėjanti. Tačiau kai ji atlošdavo galvą ir juokdavosi, parodydama žvilgančius dantis, jos grožis buvo ryškesnis. Ji atrodė kaip viena tų merginų, kurioms nutinka jaudinančių nuotykių. Deja, jų nenutiko – ir tikrai ne per 2007 metų Navratri šventę.

Abi merginos įplaukė į aikštę per pirmą šokių vakarą ir iškart buvo permerktos paskutinės sezono liūties. Pakyla prie srutų ežero buvo vienintelė švari vieta. Laukinės kiaulės, įsitaisiusios greta, dvokė per ilgai užsitęsusių liūčių purvu.

2008 metų Navratri šventė galėjo būti tik geresnė, kadangi ją režisavo Aša. Ji žinojo, ką šios devynios naktys reiškia merginoms. Jos planuose buvo muzikos grupė, renginio vedėjas, galingi mikrofonai, platus tentas, po kuriuo būtų deivės Durgos statula, ir ryškūs prožektoriai, kabantys virš visos aikštės, kad po jais galėtų suktis poros.

Šiv Senos vadovai ir konkuruojanti Kongreso partija skyrė pinigų tokiai svarbiai šventei. Artėjo rinkimai ir, norėdami laimėti milijonus lūšnynų gyventojų balsų, miesto politikai buvo dosnūs.

Anavadiečiams labai reikėjo džiugaus ir energingo prasiblaškymo, mat Vakaruose prasidėjusi recesija pasiekė ir Indiją. Greitą naudą teikiantys ryšiai su pasaulio rinka nustūmė lūšnynų gyventojus dar žemiau. Perdirbamų atliekų kaina krito.

Laikinas darbas statybose baigėsi, mat projektai, sustabdyti per liūčių sezoną, įstrigo netekę finansavimo iš užsienio. O maisto kainos vis augo, daugiausia dėl menko lietaus ir prasto derliaus Vidarboje ir kitose žemės ūkio tvirtovėse.

Politinis atsakas į šiuos sunkumus buvo renginių vedėjai ir spalvoti prožektoriai – Mumbajuje nuo seno gerbiama tradicija. Švenčių dienomis prieš rinkimus miesto lūšnynai nušvisdavo kaip turčių rajonai ir triukšmaudavo dešimteriopai garsiau.

Mina svaigo nuo muzikos grupių, žėrinčių prožektorių, stiprintuvų. Tai bus jos paskutinė Navratri šventė prieš pradedant gyvenimą, kurio bijojo, – paauglės jaunamartės Tamil Nadu kaime.

Kadaise Mina didžiavosi tuo, kad yra pirma mergaitė, gimusi Anavadyje. Bet rengdamasi išvykti iš Mumbajaus ji nerimavo, kad namų ruošos darbai lūšnyne tėra viskas, ko mieste išmoko.

Kad ir ką mergina valė ir švarino Anavadyje, niekas nebuvo švaru. Kodėl žmonės į tai žiūri kaip į merginos nesėkmę? Kodėl jos mama aprėkia ją, kai ji, kaip ir visos kitos, prastovi dvi valandas eilėje prie vandens iš varvančio čiaupo?

Televizija moterims skelbė apie naują ir geresnę Indiją. Jos mėgstamos tamilų muilo operos būdavo apie išsilavinusią vienišą merginą, dirbančią biure. Jos mėgstamose reklamose pietinės Indijos filmų žvaigždė Asin rekomenduodavo ne tik apelsininį sodos vandenį Mirinda, bet ir daugiau linksmintis, šiek tiek pasiausti.

Ši naujoji Indija – pramogaujančių, tradicijas atmetančių moterų Indija – buvo tokia vieta, į kurią Mina nemokėjo patekti. Gal į ją pateks Mandžu, turėdama koledžo diplomą.

Bet žiūrėdama muilo operas ir Mirindos reklamas, Mina kartais pajusdavo, kad jos pačios gyvenimas tėra egzistencijos lukštas. Jai viskas buvo primetama – nuolatinis mušimas, sutartos vedybos. Bet ką ji pati kada nors galėjo nuspręsti?

Neseniai ją įsimylėjo vienas vaikinas, ne jos sužadėtinis. Muilo operose toks įvykis būtų labai įspūdingas. Suvaržytame jos gyvenime tai buvo mažutis, nors sveikintinas, prasiblaškymas.

Tas vaikinukas buvo jos vyresniojo brolio draugas: fabriko darbininkas iš gretimo lūšnyno, ketinantis išvykti į Persijos įlanką ieškoti namų tvarkytojo darbo. Tai, jo manymu, yra vienintelis būdas susitaupyti tiek pinigų, kad galėtų kada nors išlaikyti žmoną ir vaikus.

Vieną vakarą, aplankęs jos brolį, jis įbruko Minai į ranką popierėlį su savo telefono numeriu. Kitą vakarą ji paskambino jam iš viešojo telefono. Tarp uždrausto šešto ir aštunto skambučio jis pasakė, kad ji yra jo būsimoji žmona, kurios siekia.

Flirtas nuėjo per toli. Mina garbingai jam atsakė: „Gerai, kad tu mane myli. Aš tuo džiaugiuosi. Bet ketinu ištekėti už kito, tad gali mane laikyti tik savo drauge.“

Tai išgirdus Mandžu palengvėjo. Mina buvo kiaurai permatoma mergina, vargiai galėtų veidmainiauti. Jos broliai dukart užtiko ją kalbančią telefonu ir už tai pliaukštelėjo.

– Šiaip ar taip, – pabrėžė Mandžu, – praėjusį mėnesį tu man sakei, kad tau patinka tas kaimo vaikinas.

Minai ir patiko tas kaimo vaikinas, skambinantis sekmadieniais. Jis išsiplaudavo savo pietų lėkštę – Minai ir Mandžu tai kėlė nuostabą, juk galėjo liepti ją išplauti savo seserims. Problema buvo ne vaikinas, problema buvo sutartos penkiolikmetės vedybos.

Minos tėvas džiūgaudamas kalbėdavo apie būsimus jos jausmus susižadėjus:

– Vos tik jūsų širdys susitiks, visa kita išnyks.

Mandžu tėvas žvelgė ciniškiau:

– Nė viena jau įvykusi santuoka nėra laiminga. Tik prieš tai manai, kad ji bus laiminga.

Bet Mina nejautė euforiško lūkesčio. Ji nesuprato, kaip meilė galėtų pakeisti kasdienę buitį. O kas, jeigu ištekėjus jos gyvenimas bus dar labiau suvaržytas nei vaikystėje? Tiek Minai, tiek Mandžu nutekėti į kaimišką šeimą buvo tas pat, kas keliauti laiku atgal.