Taip Mumbajuje gyvenančius eunuchus apibūdina JAV rašytoja, žurnalistė, Pulitzerio premijos laureatė Katherine Boo. Bestseleriu tapusioje knygoje „Amžiams atskirti nuo grožio“ ji pasakoja Anavadžio lūšnyno žmonių istorijas, kurias jai per trejus metus atskleidė vietiniai.

Kritikai pripažįsta, kad ne vieną prestižinę literatūros premiją laimėjusioje knygoje išsklaidomi žmonių susikurti mitai apie egzotišką Indiją ir atskleidžiamas visai kitoks jos pasaulis.

DELFI pateikia ketvirtąją ištrauką iš neseniai leidyklos „Eugrimas“ išleistos knygos „Amžiams atskirti nuo grožio“.

Ištrauka iš knygos „Amžiams atskirti nuo grožio“

Dešimtą valandą vakaro Ašos sario viršutinė dalis jau buvo permirkusi prakaitu ties kaklu ir pažastimis, bet jai galiausiai pavyko susisiekti telefonu su Subašo Savanto vairuotoju.

– Jis pakeliui, – pasakė ji miniai, o tada pradėjo bendrą maldą, kad atvykęs municipaliteto narys rastų gyventojus uoliai besimeldžiančius.

Vienuoliktą valandą jo vis dar nebuvo. Aša mostelėjo dukrai, kad neštų valgius. Mandžu paruošti valgiai turėjo būti suragauti po ceremonijos, bet žmonės jau pradėjo skirstytis, o ji negalėjo prisiskambinti nei vairuotojui, nei pačiam Subašui Savantui, nes šie neatsiliepė.

Būsimos šventės dalyviai pavalgė ir išėjo namo, šventykloje liko tik tuzinas žmonių, labiausiai netikę ir netaktiški girtuoklėliai. Aša sunkiai tvardėsi, stengdamasi atrodyti rami.

Išėję žmonės sakys: Aša žadėjo, kad municipaliteto narys atvyks, ir pažado neištesėjo. Dar blogiau, Subašas Savantas, vėlyvas nakties paukštis, atvažiuos ir ras šventyklą tuščią. Ir tai bus katastrofa, dėl kurios kalta liks tik ji.

Jis nusišypsos jai tokia šypsena, kuri reikš tik viena: įžeidimą. Pasakys, kad ji negerbia gyventojų ir kad Anavadis nėra pasirengęs turėti lūšnyno seniūnę moterį. Be abejo, paminės, kiek daug žmonių buvo susirinkę į puikiai pavykusį vakarėlį kituose lūšnynuose.

Kai Aša apmaudžiai išdėstė tokias tikimybes savo dukrai, į Anavadį atklydo jaunas gražus eunuchas. Pamatęs, kad būgnininkas tingiai sėdi tuščioje apšviestoje šventykloje, jis įžengė į ją ir ėmė šokti.

Eunucho plaukai buvo ilgi, banguoti, blakstienos siekė antakius, ant riešų barškėjo pigios metalinės apyrankės, o šlaunys iš pradžių lėtai siūbavo. Jis ištiesė rankas kaip statula, o jo kojos ėmė vinguriuoti. Būgnininkas atgijo.

Mandžu net išsižiojo. Atrodė, kad viršutinė ir apatinė eunucho kūno dalys veikė visiškai atskirai valdomos. Jis stabtelėjo, dantimis suėmė žvakę, tada pradėjo suktis ir užgesino liepsną.

Mumbajaus eunuchų, ar hijras, žmonės bijojo, o kartu juos garbino. Jų likimas buvo toks nelaimingas, seksualiai neapibrėžtas, neaiškus, kad jis buvo laikomas užkrečiamu.

Kai eunuchai ateidavo prie tavo durų slenksčio, turėdavai jiems sumokėti, kad nueitų. Sumokėdavai šiek tiek daugiau, jei norėdavai, kad jie mestų kokosą į tavo priešą. Bet kai kokosas jau būdavo mestas, bloga lemtis prilipdavo, net jei tavo priešas būdavo pasisamdęs baba, kad degintų tris smilkalų lazdeles ryžių stiklinėje, kurios viršus apibarstytas cinoberio milteliais.

Anavadyje gyveno šeši eunuchai, išdažytuose jų veiduose buvo įsirėžęs vargas. Kai kurie jų buvo atvykę į šventyklą paskui jaunesniuosius.

Bet šis jaunas eunuchas, svetimšalis, buvo nesuterštas, švarus, jo moteriškumą sudarė ne drabužiai ar lūpdažis, o kažkas, kas atsispindėjo veide ir ko negalėjai įvardyti. Jis nenorėjo pinigų, kad jų gavęs nueitų šalin.

Dabar jis taip greitai sukosi, kad jo garbanos pakilo ir tapo statmenos žemei, o prakaitas varvėjo ant sužavėtų ir pakerėtų lūšnyno gyventojų, vėl sugrįžusių į šventyklą.

Pasirėmęs keturiomis, jis iškėlė aukštyn sėdmenis ir uždainavo aiškiu aukštu balsu, kuris nuaidėjo kartu su staigiu jo judesiu. Aštuoniolikmetis vaikinas buvo vardu Surajus.

Ašos sūnus Rahulas iškart įspėjo tai, ko kiti nė neįtarė: po aptemptais džinsais Surajus buvo nepaliestas, sveikutėlis. Jis tiesiog jautė, kiek tik galėjo save prisiminti, kad trys jo dalys yra merginos, o viena vaikino, – mamos ir seserų širdgėlai.

Dabar eunuchas gyveno iš arbatpinigių, kuriuos gaudavo klajodamas iš vieno lūšnyno į kitą, šokdamas iki visiško išsekimo, iki skausmo pilve. Kaip ir Aša, jis stengėsi 76-ajame rajone įgyti reputaciją.

Dvi moterys išėjo į priekį suktis kartu su eunuchu ir iškart virto susiliejusiomis raudonomis bei žaliomis dėmėmis. Tada eunuchas krito ant grindų. Žmonės neteko žado manydami, jog tai priepuolis, bet eunuchas pareiškė, kad per jį deivė nori šį tą pasakyti.

– Dželama sako: atneškite jai nimbamedžio lapą, ir ji atsakys į visus jūsų klausimus apie ateitį!

Aša susiraukė. Kas bus, jei Subašas Savantas atvyks ir pamatys šį spektaklį? Bet nusprendė, jog taip bus geriau, nei rastų tuščią šventyklą. Žmonės vis plaukė, pasišokėdavo, kad per kitų galvas pamatytų eunuchą.

Pasirodė kelio berniukai, viešnamio šeimininkas su savo klientais. „Zebrus“ laikančio Roberto sūnūs aikštėje uždegė du laužus, sustiprindami žavesį ir susijaudinimą, o šventyklos viduje buvo užduodami klausimai dievybei, įsikūrusiai eunucho sieloje.

– Ar turėčiau pasiimti paskolą, kad susiremontuočiau savo namelį?

– Ar mokėti vyrui, kuris žada man surasti darbą?

– Kaip aš galiu sau leisti iškelti dukrai vestuves?

– Kuo taps mano sūnus?

Buvo keli klausimai apie tai, ar vaikai išlaikys egzaminus, vienas – apie širdies vožtuvą, daugybė klausimų apie oro uosto valdžią.

– Kada tie oro uosto darbuotojai ketina nugriauti mūsų namelius?

Dievybė galėjo žinoti daugiau negu municipaliteto narys Subašas Savantas.

Mažai ką reiškė, kad eunucho atsakymai buvo neaiškūs, nesuprantami, kartais tiesiog tauškalai, o gal tiesiog niekas nesuprato tos deivės kalbos. Balsas – nesvarbu, ar jis deivės, ar eunucho – buvo hipnotizuojantis ir veikė kaip palaiminimas.

Bus tęsinys