„Pabučiuoti spyną“ - mokama Lietuvos dvarų prabanga

Sakoma, kad namuose gera, jei yra gyvybė, - kur gyvenama, yra žmonių, vyksta veiksmas. Taip ir su dvarais – gyvi tie, kurie naudojami. Pagal paskirtį ar ne, bet naudojami.

Taip pat skaitykite: Lietuvos dvarų skurdas - žvilgsnis iš arti

arba: Užutrakio dvaro sodyba - pažintis su legendomis apipinta Lietuvos vietele

Būtų mano valia - sutvarkyčiau dvarą, kuriame noriu gyventi, bet palikčiau ir galimybę smalsuoliams užsukti. Vien dvarų aplinka ir aura ko verta. Bet...

Nori smėliu pabarstytų takelių ir komforto – mokėk. Ar tikrai turi savo gerą investavęs žmogelis leisti smalsuoliams šmirinėti (labai jau mes greiti skaičiuoti svetimus pinigus, ir bambėti „matai, koks.... buožė“). O gal nori daryti verslą? Kiekvieno pasirinkimas.

Gyviausi ir prabangiausi yra „verslūs“ dvarai.

Burbiškės – mokama prabanga, - verta nuvažiuoti tulpių žydėjimo metu, tikrai gražiai ir prabangiai atrodo dvaras paskendęs žieduose. Parkas – gaivus, erdvus, su jaukiomis poilsio salelėmis, tilteliais... kvepiantis romantika – na tokia „rožine, švelnia paaugliška meile“. Dėl šventės – dar viena „Kaziuko mugė“ tik kitoje vietoje, jau nebestebina ir nežavi.

Norviliškės – ypatinga vieta, ypatingai progai. Įspūdingiausias vaizdas atvažiuojant, - nuo kalno tave pasitinka daili pilis, o kai žinai kad už 100 metrų Baltarusijos siena, - kažkaip magiška. Nereali ir bažnytėlė šalia – tokia jauki, mažutė.

Lapšių dvaras įsikūręs gražioje vietoje, privažiuoji visai šalia, pasitinka, žinoma, tvora. Kadangi tuo metu ūkiniame pastate darbavosi žmogus, paprašėme leidimo fotografuoti. Leidimas buvo duotas, ir netgi su pasakojimu ir netikėta ekskursija į naujai atkurtą patį dvarą. Kadangi dvaras šiuo metu privatus, tai lankytojų („landžiotojų“) griežtai nepageidaujama. Puikiai suprantu kodėl (Juk mano namai – mano tvirtovė).

Dar vienas iš gražių sutvarkytų dvarų yra Daukšiagirės – fotografuoti deja teko pro tvorą, privati teritorija, atsiklausti deja nebuvo galimybės (tikiuosi savininkai neužpyko). Bet vien takeliai ir įrengtas apšvietimas taip ir kviečia tais tekeliais nužingsniuoti – sijonais šnarinant.... užsisvajojau...

Koks likimas Lyduokių dvaro nežinau, - vienu metu netgi buvau gavusi pasiūlymą jį įsigyti, už neblogo (gerai – vidutinio) šiuolaikinio namo kainą. Aplinka ir dvaras tvarkomi – tačiau ten apėmė begalinis liūdesys... Tikiuosi dvaras turi šeimininką ir neliūdi.

Didybę išlaikęs ir Vėžaičių dvaro ansamblis.

Šiek tiek mažiau prabangos pojūčio – bet tikrai nemažiau įspūdžio dvaruose, kuriuose įsikūrė muziejai. Teisybės dėlei reikia pasakyti - kad savaitgaliais ar be išankstinio susitarimo pakliūti praktiškai neįmanoma.

Tokie būtų – Alantos, Raguvėlės, Raudondvario, Veliuonos, Liepalingio dvarai. Bet net jei į patį pastatą pakliūti neįmanoma, pavaikštinėti parke, apžiūrėti pastatus, tiesiog pabūti yra begalinis malonumas.

Labiausiai pavydžiu tiems, kurie gali mokytis dvaruose. Mokyklos dvarai: Glitiškės, Šalčininkai, Raudonė. Eini, žiūri, džiaugiesi – patys gyviausi dvarai. Kaip visgi pasisekė mokinukams. Dabar tikriausiai nei viename dvare niekas neleistų įsikurti panašiai įstaigai – paveldosaugininkai „dirba“ – geriau lai sugriūna, bet... užtad autentiškai.

Liūdniausiai nuteikia dvarai-pensionai: nežinau kodėl – dvaras, įspūdingas, graži vieta, gražiai tvarkomas, o norisi bėgti tolyn – Jotainių, Mūro strėvininkų, Panerių. Nederėtų burbėti – jie gyvi!

Prabangos likučius išlaikę Noriūnų (ypatingai išpuoselėtas), Palėvenės, Stasiūnų dvarai.

Ir negali bambėti – kad mes vargšai lietuviai – turtuoliai mes tikrai! Tiek grožio turime, ir tai kuo dalinuosi tik maža dalis. Kaip puikiai perėmėme Europos kultūrą ir architektūrą; investavome pas save – tai kas geriausia. Nuostabu. Dabar belieka džiaugtis ir saugoti, - rasti laiko pasimėgauti iš širdies tuo ką turim geriausio (ir ne tik).