Utena - vienas seniausių Lietuvos miestų, kūręsis prie legendomis apipinto Narkūnų piliakalnio, kuris daugelį kartų paminėtas kalavijuočių kronikose.

Rašytiniuose šaltiniuose, karaliaus Mindaugo laiške, 1261 metais pirmąkart paminėta medinė pilis prie Utenėlės upelio. Pasak padavimų, pastatyta legendinio kunigaikščio Utenio, Utenos įkūrėjo. Pilis, stovėjusi ant Narkūnų piliakalnio, deja, neišliko, o Utena, bėgant šimtmečiams, susirado kitą vietą: atsigavusi po kalavijuočių nuniokojimo, ji kūrėsi toliau nuo piliakalnio, trijų upių - Krašuonos, Viešos ir Utenėlės- sankirtoje.

Didelę reikšmę miestui turėjo 1830-1835 m. nutiestas Sankt Peterburgas- Varšuva traktas, kuris davė stimulą augti ne tik Utenai, bet ir aplinkiniams miesteliams. Buvo pastatyta didelė pašto stotis. Tai caro laikais (1833 – 1835 m.) pagal pavyzdinį projektą statytas pirmos klasės arklių pašto stoties su nedideliais rūsiais kompleksas.

Pašto stotis atlikdavo pašto tarnybų, arklių keitimo, kareivinių funkcijas, čia taip pat buvo poilsio kambariai keliaujantiems ir laukiantiems karietų. Anuomet, tik atidarius kelią, Utenos pašte lankėsi Rusijos caras Nikolajus I-asis su sūnumi Aleksandru. Vėliau buvo užsukęs ir rusų dailininkas Ilja Repinas, lankęsis pas Vyžuonėlių dvare gyvenusią ir kūrusią dailininkę Marianą Veriovkiną. 1843 m.

Utenos pašte arklius keitė garsus prancūzų rašytojas Onorė de Balzakas, keliavęs į Sankt Peterburgą pas lenkų aristokratę Eveliną Rževską- Hanską, ir poetas, vyskupas Antanas Baranauskas. Pašto stoties rūsys iki šiol gerai išsilaikęs, ten veikia meno galerija. Pastatai yra restauruoti, juose įkurta Dailės mokykla. Įgyvendinant projektus pagamintas funkcionalus eksponatas - diližanas - įkurdintas po stikliniu gaubtu, uteniškius ir miesto svečius pasitinkantis Utenos dailės mokyklos kiemelyje.

Atkurtas ir pastatytas semaforas, slepiantis specialius kodų rinkinius, kombinacijas, sudaromus iš 196 semaforo abėcėlės signalų. Miestą puošia šešios skulptūros, kurios pastatytos kelio ruože tarp senojo ir naujojo pašto

Utena istorinio herbo neturėjo. Lietuvos Respublikos Prezidento Algirdo Brazausko 1996-09-26 dekretu patvirtintas Utenos miesto herbas. Dailininkų A. Jonušaitės ir A. Šaltenio sukurtą, o R. Miknevičiaus rekonstruotą herbo etaloną Lietuvos heraldikos komisija aprobavo 1996 m. rugsėjo 19 d.

Pasaga su žiežirba daugelyje tautų laikoma laimę teikiančiu, nuo nelaimių saugančiu daiktu, siejamu su teigiamais žirgo simbolikos aspektais, simbolizuoja garbingą Utenos krašto praeitį, veržlią dabartį ir ateitį. Utenos herbas - aukso spalva spindinti pasaga - laimės simbolis.

Šiuo metu Utenoje yra dvi katalikų bažnyčios - Kristaus žengimo į dangų ir Dievo Apvaizdos. Kristaus žengimo į dangų mūrinė bažnyčia statyta 1882-1884 metais. Greta bažnyčios 1876 m. iškilo aukšta mūrinė varpinė. Bažnyčios pasididžiavimas- medinė, skarda dengta skulptūra „Arkangelas Mykolas“, kurią sukūrė garsusis dievdirbys Antanas Deveikis.

Skulptūra stovi ant bažnyčios frontono. 2004 m. buvo pašventintas kertinis naujosios Utenos Dievo Apvaizdos parapijos bažnyčios akmuo. Netrukus iškilo ir pati bažnyčia. Jos išskirtinumas- netradicinė šiuolaikinė architektūra. Viena didžiausių bažnyčios vertybių - profesoriaus Kazimiero Morkūno erdviniai vitražai presbiterijoje ir languose.

Miesto centre, Utenio aikštėje, įsikūręs Utenos kraštotyros muziejus.Tai antrasis pagal senumą Utenoje pastatas, kuris 2001 m. buvo restauruotas ir sutvarkytas. Muziejuje surinkti ir saugomi archeologijos, numizmatikos, istorijos-etnografijos, fotografijos, raštijos, dailės eksponatai. Taip pat rengiamos tautodailės, profesionalių dailininkų, fotografijos, moksleivių darbų parodos. Pavieniams asmenims suteikiama galimybė naudotis muziejuje surinkta istorine ir etnografine medžiaga.

Šalia muziejaus įrengta pirmoji Utenoje lauko galerija, kurioje savo darbus eksponuoja ir žymūs Utenos krašto menininkai, ir mokiniai. Lauko galerija- meną ir dailę mylinčių uteniškių traukos objektas. Ji tuo ir patraukli, kad visi dirbiniai stenduose už stiklo- kaip ant delno.

Utena- bene vienintelis miestas Lietuvoje, turintis tarp gatvių ir namų įsispraudusius du ežerus - Dauniškio ir Vyžuonaičio. Dauniškio ežero pakrantes pamilo ne tik uteniškiai, bet ir atvykę svečiai, nes čia sutvarkytos pakrantės, įrengti pėsčiųjų takai, poilsio ir žaidimų aikštelės.

Pastatytoje lauko estradoje prie ežero vyksta įspūdingi muzikos vakarai. Tarptautiniai liaudiškos muzikos ir šokių festivaliai „Ežerų sietuva“. Rugsėjo mėnesį vykstanti miesto gimtadienio šventė - taip pat glaudžiasi prie ežero. Juk čia - erdvė ir ramybė, čia pailsi ir darbo dieną baigusieji, ir išėję pasivaikščioti garbaus amžiaus uteniškiai, lydimi vaikučių.

Kuriuo keliu bevažiuotum - nuo Vilniaus, Kauno ar Kupiškio - kuo arčiau Utena, - ir žemė, rodos, iš džiaugsmo juda, ramiomis bangomis pasisveikina laukai, kalnelis lipa ant kalnelio, vienas raistas tiesia ranką kitam, vienas miškelis šalimais kitam ošia, o ežerų mėlynos akys žiūri į mus ir sako: „Gražus tu miestas - Utena...“