Sveiki atvykę į Gruziją: Tbilisis

Kelionę pradedame nuo sostinės Tbilisio oro uosto. Kelionė lėktuvu – tai paprasčiausias būdas pasiekti Gruziją. Tiesa, kai kurie keliautojai iš Lietuvos šią nuostabią šalį yra pasiekę ir automobiliais, per Turkiją ir prieš tai pervažiavę visą Europą. Taip pat teko susitikti kompaniją, kuri į Gruziją su automobiliais atvyko per Ukrainą ir vėliau keltu kėlėsi per Juodąją jūrą.

Žinoma, dar yra tarptautiniai oro uostai Batumyje ir Kutaisyje, beje į pastarąjį iš Vilniaus pavasarį pradeda skraidyti „Wizz air“.

Nors tai gan neįprasta, bet didžiausias judėjimas Tbilisio oro uoste vyksta naktį. Dieną šis oro uostas atrodo kaip išmiręs, o naktį vienas po kito leidžiasi ir kyla lėktuvai. Taigi atskridome. Dabar pirmyn prie pasienio postų. Vizų Lietuvos piliečiams į Gruziją nereikia, tad pasienietis ar pasienietė jūsų pase (asmens kortelės netinka) tik uždės antspaudą ir maloniai nusišypsojęs palinkės geros kloties.

Tik išėjęs į bendrą oro uosto salę, išgirsite aibę pasiūlymų pavėžėti ne tik iki Tbilisio centro, bet net ir į kitą šalies galą. Neskubėkite, vietiniai taksistai (arba net nebūtinai taksistai, o paprasti gruzinai, turintys automobilius), kaip ir lietuviški, į užsienietį žvelgia kaip į pinigų maišą, kurį gali „palengvinti“.

Siūlau iš pradžių konkrečiai susitarti kiek kainuos kelionė, kad vėliau jums nepateiktų „sąskaitos“ ir už lagamino vietą bagažinėje. Tiesa, prie oro uosto yra nauja, spindinti stotis, iš kurios traukinukas turėtų vežti į Tbilisio centrą, bet kada jis važiuoja ir ar iš vis važiuoja, niekas nežino. Todėl į stotį besiveržiantys užsieniečiai sulaukia tik atlaidžios gruzinų šypsenos.

Jei jums pasisekė (o turėtų pasisekti, nes dauguma Tbilisio gyventojų ir net taksistų labai myli savo miestą), tai spausdamas akceleratorių iki dugno, vienoje rankoje laikydamas cigaretę, kitoje reguliuodamas muziką, vairuotojas dar ne tik išklausinės iš kur jūs, sužinojęs, kad iš Lietuvos, kažką gero ir gražaus pasakys apie „Pribaltiką“ ar net prisimins, kad Rygoje kažkada lankėsi, bet ir praves nedidelę ekskursiją bei vaizdingai papasakos apie miestą ir ką jame reikia pamatyti.

Atvykome į Tbilisį. Tikriausiai dar prieš kelionę internetu susiradote viešbutį, svečių namus ar pan. (taip pat galima, o didesnėms kompanijom patartina nuomotis butus – pigiau). Jei neturite, kur apsistoti ar kažkas pamiršo jūsų kambarį rezervuoti (taip irgi būna) – nepergyvenkite, taksistas nepaliks nelaimėje ir kažką sugalvos. Tokie tie gruzinai – jie visada kažką sugalvoja. Taip ir kitose Gruzijos vietose dėl nakvynės nereikia per daug pergyventi.

Išsikrauname lagaminus, jei naktis - nusnaudžiame, ir pirmyn pažinti miesto. Legenda pasakoja, kad V a. karalius Vachtangas Gorgasalis šiose vietose medžiojo ir pašovė paukštį. Šis nukrito tiesiai į sieros šaltinį, čia pat „pasigamino“ ir netrukus buvo patiektas ant stalo. Paukštis, matyt, buvo skanus, nes karalius šioje vietoje įsakė pastatyti miestą, kurį ir pavadino Tbilisiu („tbili“ – lietuviškai „šiltas“).

Abipus Mtkvari upės įsikūręs miestas per pastaruosius dvidešimt metų išgyveno gausybę permainų – nuo gatvių mūšių iki ištisų kvartalų atnaujinimo. Milijoninis miestas gyvas bei gan saugus ir dieną, ir naktį.

Čia, kaip ir visoje Gruzijoje gausu kontrastų – čia pat ir restauruotas dailus namas, ir visiški griuvėsiai, nors ir gyvenami; naujutėlis užsienietiškas džipas ir sukleręs „žiguliukas“.

Kas ypač krentą į akį – tai gruziniškas išradingumas statant priestatus. Jie gali būti prilipdyti ir prie sovietinio devynaukščio, ir prie carinės Rusijos laikų pastatų. Vieninteliai pastatai, prie kurių nieko tikrai nebus prilipdyta – bažnyčios.

Tbilisyje jų daug, labai gražių ir senų (viena seniausių – Ančishati bažnytėlė, statyta dar VI a.). Be to, Tbilisis kosmopolitinis miestas, todėl ten aptiksite ir judėjų, ir stačiatikių, ir katalikų ar protestantų bei musulmonų Dievo namų.

Atsipalaiduokite ir paprasčiausiai neskubėdami pasivaikščiokite po senamiestį, praeikite ir garsiuoju Rustavelio prospektu, užlipkite (galite ir pakilti lyniniu keltuvu) ant Narikalos pilies, iš kur atsiveria nepakartojamas vaizdas į miestą. Norite ypatingo ir originalaus suvenyro ar tikro seno durklo, užsukite į sendaikčių turgelį - „Baracholka“, jei nieko nepirksite, tai bent tikrai rasite, į ką akis paganyti, ką paliesti ar net užuosti.

Mėgstate muziejus – pašom nuo neįtikėtino Gruzijos aukso fondo, ginklų ir tūkstantmečių senumo juvelyrikos ekspozicijų iki Sovietų okupacijos muziejaus. Dar vienas patarimas – apsilankykite labai netoli Tbilisio esančiame etnografiniame muziejuje. Jei jūsų kelionės metu vyks kasmetinis „Artgeni“ liaudies folkloro festivalis, jums tikrai pasisekė – tokių gerų emocijų ir tiek daug Gruzijos kultūros sunku rasti vienoje vietoje.

Tiesa, su temperamentingomis gruzinų dainomis ir tradiciniais Kaukazo šokiais galima susipažinti ir restoranuose. Dažnas siūlo ne tik puikų maistą bet ir gyvą vakarinę programą. O restoranų, kavinių ar klubų Tbilisyje netrūksta - nuo nacionalinių gruzinų motyvų iki vakarietiško koncepto (apie maistą ir vyną - irgi truputi vėliau). 

Na, ir žinoma, nepamirškite Tbilisio sieros pirčių, kurias dievino tiek karaliai, tiek kosmonautai. Tai nepakartojamas patyrimas.

Įlendi į, regis, verdantį vandenį, organizmas iš lėto apsipranta su jaukia šiluma, o tada šokį į ledinio vandens baseiną. Tada atsigaivini šaltu vynu ar „Borjomi“ ir sulauki, kol ateis masažuotojas, kuris savo amato mokėsi iš tėvo, o šis iš savo tėvo ir t.t.

Masažuotojas ne tik pilingu nuvalo visus susikaupusius odos nešvarumus, bet ir kiekvieną raumenį išmasažuoja, išlanksto sąnarį. Po pirčių – tarsi naujai gimęs, o odos švelnumas – neįtikėtinas.
Ir tai dar ne viskas, ką galite atrasti ir ką atrasite Tbilisyje...