Taip pat skaitykite: Kaip aš Kipre prakaitą liejau: žingsnis link prostitucijos
Keliauk į Kiprą su Perpasaulį.lt! Geriausių skrydžių pasiūlymų ieškok čia!
Švelnia forma atsisakant paaiškinus, kad „esu visiškai kitokio stiliaus nei jo darbuotojos“, o jam mane „nuraminus“, jog „po truputį ir stilius pasikeis“, buvau nusiteikusi eiti, kur veda akys. Su visais savo lagaminais.
Tačiau dešinioji kartingų savininko ranka, apie kurią pasakojau ankstesnėje dalyje, man padeda ir tiesiog į gatvę nepaleidžia – pasiūlo sugrįžti į prabangiuosius apartamentus, išsimiegoti ir priduria, jog rytas už vakarą protingesnis. Uždarome viešnamio duris, sėdame į automobilį ir grįžtame „namo“. Ir vėl atseginėju savo lagaminą, tik šį kartą daiktų jau neišsikraunu – iš čia gali tekti išvykti bet kurią akimirką, jei kartingų trasų savininkas taip palieps mano „draugeliui“ - jo dešiniajai rankai.
Atsibudusi ryte geriu kavą ir suprantu pati, kad čia daugiau likti negaliu. Suprantu ir tai, kad turiu vykti į kitą miestą, nes šiame, kur esu, man tinkamo darbo nėra. O kur važiuoti – čia jau kitas klausimas... Ir kur apsistoti su visais daiktais, kol rasiu darbą... Pinigų turiu, bet jų neturint darbo užtektų tikrai neilgam.
Galvoju, galvoju ir sugalvoju – daiktus gal priglaustų mergina, su kuria susipažinau, kai darbinausi naktiniame bare. Ji – į Kiprą studijuoti atvykusi ukrainietė, gyvenanti sostinėje Nikosijoje. Jau pasakojau, kad bare darbo ieškojo ir ji, bet skirtingai nei aš, jame nepasiliko. Visą laiką palaikėme ryšį susirašinėdamos žinutėmis, tad pasiteirauju – gal galėčiau kuriam laikui savo didelį lagaminą palikti jos nuomojamame kambaryje Nikosijoje – kol rasiu darbą. Kažkaip ir kažkur...
O man, kol „bastysiuos“, užteks keleto drabužių ir kitų neišvengiamiausių daiktų. Ji sutiko, kad atvežčiau daiktus, taigi tą pačią dieną paskambinu dešiniajai rankai ir jis mane nuveža į stotį. Gražiai atsisveikiname, sutariame susisiekti kažkada ir įlipu į autobusą. Važiuoju į Pafosą.
Stotyje paaiškėja, jog iš čia turiu nusigauti į kitą mieste esančią stotį, iš kurios autobusai važiuoja į Kipro sostinę. Ir tas mano paskutinis autobusas – visai greitai. Staiga į galvą šauna mintis – o gal vis dėlto šiąnakt įmanoma pernakvoti Pafose?! Pasivaikščioti po centrą, išsimiegoti ir ryte ramiai važiuoti į Nikosiją. O galbūt pasivaikščiojimų metu susirasti darbą.
Tokia mintis į galvą atėjusi ir nebūtų, jei ne pažintis su vienos šio miesto kavinės savininku, kuris, kai ieškojau darbo, man jo pasiūlyti negalėjo, tačiau beveik pažadėjo, jog visada padės „dėl nakvynės“, jei man to reikėtų (apie tai jau pasakojau ankstesnėje dalyje). Nesinori stereotipų, deja...
Tikrai daug kipriečių yra tiesiog pažadukai – karšti, kai to reikia būtent jiems, bet tikroje realybėje pažadai išgaruoja. Mano didelio lagamino rankena vis išsinerdavo, tad neiškenčiau – nuo stoties iki pažaduko kavinės su lagaminu įveikiau tik pusę atstumo, o pusiaukelėje užsisakiusi kavos, padavėjų paprašiau, kad pusvalandžiui galėčiau palikti lagaminą greta kavinės. Einu kitos kavos – pas „tikimybę“... Tačiau...
Sutinku kavinės savininką, o pasiteiravus apie galimybę pernakvoti bute, kuriame jau nakvojau, kai ieškojau darbo, suprantu, kad reikia lėkti savais keliais. (Kavinės savininkui paskambinus, jam neatsiliepus, o vėliau perskambinus, manęs paprašė, kad likčiau mieste darbo interviu. Turėjau grįžti į kitą miestą, tad kad darbo pokalbis įvyktų būtent tą vakarą, man buvo pasiūlyta nemokama nakvynė darbuotojams nuomojamame bute).
Kavinės savininkas gražia forma atsisako – kambaryje, kuriame aš nakvojau, dabar gyvena vaikinas. Tariant jo žodžiais, juk nenakvosiu viename kambaryje su vaikinu... Ką gi, nenakvosiu tai nenakvosiu. Einu ieškoti, kuriame bare palikau savo prakeiktą lagaminą. Einu labai greitai, beveik bėgu, nes nusigauti iki kitos stoties laiko liko labai labai mažai. Ir tai paskutinis autobusas šį vakarą.
Beje, visame Kipre autobusai nustoja važinėti labai anksti – jau šeštą - septintą vakaro galima įstrigti“ iki ryto... Grįžtu į stotį ir, mano laimei, atvažiuoja autobusas, vykstantis į kitą stotį. Labai norėjosi perimti vairuotojo vairą... Labai nervinausi dėl jo flegmatiško vairavimo ir tuo pat metu save raminau – dar šiek tiek, šiek tiek laiko liko, tikrai spėsiu. Tačiau paskutinis sustojimas buvo visai ne man reikiamoje stotyje, o kažkur netoli jos.
Man paaiškina, į kurią pusę eiti, ir kad stotis visai netoli. Jeigu būčiau be to savo prakeikto lagamino, turbūt į situaciją reaguočiau kitaip ir stoties ieškočiau ramiau. Rankena vis išsineria, laikas „spaudžia“, aš šokinėju nuo to lagamino, kad krisdamas man nesulaužytų kaulų.
Aplink – gatvelių gatvelės ir turiu prisipažinti, kad su orientacija šiuo atveju įvyko nesusipratimas, nes pasimečiau ir pradėjau nesuprasti, kur eiti. Bet ėjau. Sustoja džipas su „priekaba“. Kipre tokie labai populiarūs. Sustoja ir pasisiūlo bejėgę pavėžėti.
Aišku, aš apsidžiaugiu, į jo vadinamąją „priekabą“ vos ne vos įkeliu savo labai sunkų lagaminą. (Tai ne priekaba, bet džipas su priekabą primenančia dalimi. Kas skaitote, vertinkite mane kaip blondinę).
Įsėdusi į automobilį pasakau, kad už penkiolikos minučių iš stoties išvažiuoja mano autobusas. Pradedame „kelionę“… Ir kokia aš vis dėlto neįžvalgi – tai supratau per pirmąsias sekundes, kai pradėjome važiuoti. Vairuotojas pradėjo sukti kažkokius ratus visai nesiorientuodamas arba apsimesdamas, kad nežino, kur ta stotis. Gerai, tiek to – nespėsiu, tai nespėsiu į tą autobusą – tikrai dėlto nepražūsiu.
Aišku, azartas suspėti buvo didelis, tačiau viską nugalėjo nerimas pastebėjus, kad pedalą „ant gazo“ laiko neblogai išgėręs vyras. To sėsdama į automobilį mano kvaila galva nepamatė, o būnant jame jau mintys sukosi ne apie tai, kaip spėti į autobusą, o apie tai, kokiu būdu iššokti..
Jis sustojo degalinėje, tad nieko nelaukusi, net nežinau, kokių jėgų atsirado mano silpnose rankose, bet iš vadinamosios „priekabos“ sugebėjau išsikelti lagaminą, jam staigiai pasakyti „čiau“ ir visiškai naglai įsėsti į kitą automobilį ir pareikšti, kad man už trijų minučių reikia būti ten ir ten. Mano autobusas buvo jau benuvažinėjantis iš aikštelės, bet „į stresą įvarytas“ vairuotojas jam užblokavo kelią, man buvo atidarytos autobuso durys ir aš jau kelyje! Gaila, labai gaila tik, kad negalėjau jam per tas akimirkas galingiau padėkoti. Autobuse raminau save, kad viskas gerai – juk ir aš panašiose situacijose esu padėjusi žmonėms.
Nikosija – Kipro sostinė. Važiuoju pas savo pažįstamą merginą iš Ukrainos. Žvalgausi per miesto autobuso langą, bet man šis miestas bent jau vizualiai – neįdomus. Pasitinka mane prie namo. Tas rajonas už centro atrodo visai nykiai. Užeiname pas ją – kaip ir minėjau, ji yra studentė. Kartu su ja gyvena ir pusbrolis iš Ukrainos – jis Kipre taip pat studijuoja.
Kalbamės, geriame arbatą, bandau iš lagamino išsirinkti daiktus, kurie man tikrai reikalingi, kad jų nebūtų nei per daug, nei per mažai. Juk nežinau, kas manęs laukia – pinigų mažai, darbo neturiu, namų neturiu... Mano draugė taip pat nori rasti darbą vasarai ir pasiūlo ieškoti kartu. Tai ji man meta idėją važiuoti į Ayia Napą, kur veiksmas vyksta „non stop“. Klubai, barai ir t.t... - Važiuojam!!!! Sutariame susitikti labai anksti ryte ir atsisveikiname.
Išeinu „į sostinę“ – supraskite, dar laukia naktis. Mano draugė gyveno beveik už pusvalandžio kelio važiuojant autobusu nuo centro. Jau buvo vakaras ir autobusų sustojime išvystu, jog autobusas dar labai negreitai. Neturiu kantrybės jo laukti, o jau matytu ir labai neįdomiu keliu eiti link centro tikrai labai nenorėjau ir, galima sakyti, tingėjau.
Užsuku į kolonėlę kažko nusipirkti, man akį mirksi simpatiškas vyras. Persimetame keletu žodelių ir ateina dar pora jo draugų. Visi jie labai intelektualūs ir reziume – labiausiai sužavėję vyrai, su kuriais susipažinau Kipre. Greičiausiai ten yra ir daugiau tokių žmonių, bet mano aplinka buvo kitokia. Tie vyrai važiavo į vestuves, kurios vyko viename Nikosijos centre esančiame restorane. Jie – medikai, mokslus baigę Londone ir sugrįžę gyventi ir dirbti į Kiprą.
Aš vestuvėms nepasiruošusi, tad traukiu savais keliais. Esu Nikosijos centre, vaikštinėju ir žiūrinėju. Ką gi – pinigus tikrai taupau, bet esu labai bloga taupytoja... Aš tik netyčia ir netikėtai – mane pačią jau beveik sąžinė graužia, bet neatsispiriu užeiti į labai jaukų jūros gėrybių restoranėlį.... O vėliau, atviliota kvapo, į vidinį kiemelį, kuriame, kaip paaiškėja – ir vėl jaukus bariukas, kuriame jau ne jūros gėrybės, o kaljanai. Kurgi atsispirsiu pagundai. Su drauge ukrainiete esame sutarusios susitikti labai labai anksti, stotyje. Tie mano pasivaikščiojimai ir užsisėdėjimai „peraugo“ į retorišką klausimą – jau tikrai netgi viešbučio neapsimoka ieškoti. Bet mano bariukai irgi užsidaro. Lieka kelios valandos ir aš.
Darosi šalta, tad mastau, ką daryti. Visai atsitiktinai pamatau gražų kažkelinto amžiaus namą, fotografuoju ir akys užkliūna „už“ durų – jos vos vos pravertos. Einu apsižvalgyti. Patenku į trijų aukštų laiptinę – pirmajame stovi kažkoks motoroleris, o kituose aukštuose butai.
Laiptinė labai graži, su visokiomis Baroko laikus primenančiomis grožybėmis. Lauke jau buvo šaltoka, tad gera toje laiptinėje. Lipu aukščiau ir atsiduriu ketvirtame aukšte, kur butų jau nėra, o tik durys, kurias atsidarius patektum ant stogo. Deja, bet jos buvo užrakintos. Vis dėlto nusprendžiu, kad tai visai nebloga vieta sulaukti ryto, kol susitiksiu su drauge. Buvo likusios tik kelios valandos, o ketvirtas aukštas – vieta, kur niekas nevaikšto, tik priėjimas ant stogo.
Šilta, laiptinės interjeras – kaip aukščiausio lygio viešbučio, tik problema viena – neturiu net miegmaišio, kad galėčiau pasitiesusi atsisėsti. Chuliganiška, bet pagalvojau, jog naktis, o „kaimynams“ jų kilimėlių tikrai per keletą valandų neprireiks. Susirenku, susidedu ir atrodau visiškai absoliučiai absurdiškai – sėdžiu ant kaimynų kilimėlių, o ant turėklų dar pasidžioviau keletą drabužių. Drabužius sugalvojau išsiskalbti prieš palikdama savo prabangiuosius apartamentus ant jūros kranto – nežinia kada ir kur mano rūbai paragaus skalbimo miltelių, tad... Į lagaminą juos susidėjau pusiau šlapius.
Tos kelios valandos laiptinėje prabėgo labai greitai ir netgi smagiai – skaičiau knygą, o ryte pradėjau girdėti „kaimynų“ dušų garsus... Ir atėjo metas išeiti. Kilimėliai – juos reikia sugrąžinti kaimynams, tačiau kilo klausimas – o kurio raudonas, žalias?!?! Nebelieka nieko kito, kaip kilimėlius išdėlioti atsitiktine tvarka.
Ir, aišku, išėjus iš laiptinės labai ima juokas, kai įsivaizduoju, kaip kaimynai reaguoja, kad jų kilimėlis trečiame aukšte, gal vienas kito paklausia: kaip suprasti... Po to pagalvoju, jog niekam tų kilimėlių spalvų skirtingumas gal net nekris į akis – tada pasidarė nejuokinga ir neįdomu, be to, už kelių minučių susitinku su savo drauge ir važiuojame ieškoti darbo Ayia Napoje – nemiegančiame Kipro kurorte, vadinamame antrąja Ibiza.
Ayia Napoje Raimonda darbą rado ir šį kartą – ilgam. Apie įspūdžius ir darbą nemiegančiame kurorte – netrukus.