Kaip mes su Piotru iš Lenkijos į Abchaziją patekome I: įžengiant į de fakto valstybę

Paskutinį mėnesį žiniasklaidos populiariausia ir labiausiai eskaluojama tema yra Ukraina, Euromaidano pasekmės ir Krymas. Šiek tiek anksčiau politologai, įvairūs užsienio politikai, buvęs Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis teigė, kad rusų veiksmai primena panašią situaciją kokia įvyko 2008–aisiais su Abchazija ir Pietų Osetija.

Taip pat skaitykite: Susišaudymas pasienio bare? Sveiki atvykę į Kosovą!

arba: Gruzija iš arti: žavingasis geizerių slėnis ir patarimai, susidūrusiems su meška

Kiek daugiau nei prieš 20 metų Abchazija išgyveno skausmingą karą su Gruzija. Žinoma, Abchazijos regiono pusėn stojo ir Rusija, ko pasekoje kilęs karas tarp Gruzijos ir Abchazijos pareikalavo daug aukų tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės.

Nuo to laiko, gruzinai Abchazijoje nelaukiami ir teoriškai įžengti į savo autonominį regioną nebegali. Abchazija tapo de fakto valstybe, o rusų kariniai daliniai įsikūrė jų zonoje neva saugoti taikos šiame daug neramumų keliančiame Kaukazo regione.

Visam pasauliui Abchazija yra Gruzijos autonominis regionas, o jos nepriklausomybę yra pripažinusios tik 6 šalys. Be Rusijos, tai padarė Venesuela, Nikaragva, Nauru, Vanuatu ir Tuvalu. Daugelis iš jūsų tikriausiai net nesate girdėję kai kurių iš šių valstybių ir tiesa ta, kad be Rusijos visos jos nėra politiškai imponuojančios ir svarbios.

1992-1993 m. vykstant karui tūkstančiai gruzinų paliko savo namus ir bėgdami tiek pėščiomis, tiek mašinomis visą savo turtą paliko ten, kur daugelis mintyse žinojo, kad grįžti nebegalės. Nors visi iš jų turėjo pradėti gyvenimą nuo nulio ir prašyti savo šeimos bei artimųjų pagalbos prisiminimai išliko. Ir tikriausiai pasiliks iki gyvenimo galo.

Gruzinams tai yra skaudi tema. Pakalbinus savo draugus ar tiesiog gatvėje sutiktą žmogų visi ligi vieno sakys, kad iš jų buvo atimtas gražiausias kąsnis žemės.

Anot jų, Abchazija, tai įspūdingiausias regionas visoje Gruzijoje, kur jūra yra šiltesnė, o ir šokinėjančius iš bangų delfinus galima pamatyti kur kas dažniau. Žinoma, tai yra kiek perspausta, bet tiesa yra ta, kad to ko nebeturi ir nebegali atgauti, prisiminimuose visada išliks gražesniuose ir sentimentų nestokojančiuose rėmuose.

Abchazija – prisiminimų ir sentimentų regionas. Aš čia važiavau ne tam, kad pamatyčiau Stalino „dačią“ Ritsos rezervate ar paplaukiočiau gruzinų išgirstuose Gagros ir Sukhumio paplūdimiuose.

Mano tikslas buvo savo akimis pamatyti, o kartu pabendravus su vietiniais suprasti kaip visgi gyvenama ten, kur dar prieš 20 metų stovėjo gausybė tankų, o aidintys šūviai buvo kasdienybė. Ten, kur nepaisant to, ar tu buvai gruzinas, abchazas ar armėnas, nežinojai ar išvysi rytojaus dienos šviesą ar ne.

Gruzinai dabartinę Abchaziją piešia itin tamsiomis spalvomis, tačiau kaip viskas ten yra iš tikrųjų jie neturi galimybės pamatyti. Juk tai „uždraustoji zona“ jiems. Užsieniečiams tai padaryti įmanoma. Nors daugelis galvoja, kad tai yra sunki procedūra, tačiau ji tokia visai nėra. Įėjus į oficialią Abchazijos užsienio reikalų ministerijos svetainę susiradau prašymą dėl patekimo į Abchaziją.

Jame reikėjo nurodyti ne tik paso numerį ir užpildyti įprastinius laukus, tačiau kartu pateikti tikslią kelionės datą bei nurodyti kokiais tikslais yra važiuojama. Visa tai padarius, šį prašymą reikėjo nusiųsti į tą pačią Abchazijos užsienio reikalų ministeriją bei laukti atsakymo.

Po dviejų dienų patikrinus savo elektroninį paštą išvydau, kad leidimas patekti ir keliauti po Abchaziją yra išduotas. Svarbu žinoti, kad su tuo leidimu tu turi teisę įvažiuoti į teritoriją, bet faktinę vizą reikia atsiimti Suchumyje tam pačiam užsienio reikalų ministerijos pastate.

Vienintelis galimas patekimas iš Gruzijos į Abchaziją yra tiltas nutiestas per Inguri upę. Iš abiejų tilto pusių stovi atitinkamai gruzinų ir abchazų dislokuoti kariai. Kaip ir minėjau anksčiau, gruzinams pereiti šį tiltą yra neįmanoma. Žinoma, yra kelios išlygos. Jeigu tu gyveni šalia vadinamos „sienos“ sumokėjęs tam tikrą sumą pereiti tiltą visgi gali. Oficialiais duomenis kiekvieną dieną per tiltą pereina kiek daugiau nei keli šimtai žmonių.

Kelionę pradėjau kartu su draugu Piotru iš Lenkijos. Dieną pasisvečiamę pas draugus Gurios regione, Ozurgetyje, ankstų rytą pradėjome kelionę link Zugdidžio, kuris yra galinė stotelė prieš Abchaziją. Tai vienas didesnių miestų Gruzijoje ir Gruzijos regiono, Migrelijos, sostinė. Ten turiu kelis draugus, tad paskambinus vienam iš jų gavome pasiūlymą pasisvečiuot pas jį namuose, šiek tiek užkąsti ir pailsėti prieš kertant Ingurio upę bei patenkant į okupuotą Abchazijos teritoriją.

Žinant gruzinų svetingumą nebuvau nustebintas, kai vietoj tikėtosi paprasto užkandžio, pamačiau ilgą stalą nusėtą įvairiais naminiais patiekalais. Netrukus ant stalo pasirodė ir gardusis vynas bei čiačia (gruziniška naminė degtinė pagaminta iš vynuogių). Prisisotinus aviena bei vietiniu sūriu prasidėjo tostai. Vieni linkėjo mums laimingai grįžti, kiti atsisveikino ir su trupučiu ironijos siūlė visgi atsisakyti sumanymo ir nevažiuoti į Abchaziją, nes iš ten kelio atgal galim ir nesurasti.

Ir visgi. Galų gale atsidūrėm keli šimtai metrų nuo tilto pradžios. Ten, kur stovi pasienio postas. Saulėtas vidurdienis, balandžio vidurys, diena prieš šv. Velykas, sotūs pilvai ir keli stikliukai deginančios chachos. Viskas kaip ir idealu pradėti kelionę, kurios ilgai laukiau. Tačiau tik tuo metu viskas buvo pasakiška. Vėlesnius dienos nuotykius papasakosiu šiek tiek vėliau.

Priėjus pasienio postą ir padavus dokumentus be įprastinių procedūrų Gruzijos pasieniečiai išklausinėjo ar žinau kur važiuoju, ar žinau, kad Abchazija yra okupuota Gruzijos teritorija ir kad perėjus tiltą jie man jau nebegalės padėti. Atsakiau teigiamai žinoma. Tai nebuvo staigmena, nes daugelis gruzinų jau prieš tai gąsdino, kad Abchazijoje pavojinga. Anot jų, vagystės ir žmogžudystės regione yra kasdienybė.

Tolumoje jau buvo matyti tiltas, o jis švelniai tariant atrodė šiek tiek užburtas ar mistinis, juk tai vienintelė atkarpa skirianti šias dvi nesutariančias puses.

Dar šiek tiek prieš tiltą galima buvo išvysti daugybę barikadų, mini bunkerių ir dešimtis užsimaskavusių kariškių. Fotoaparato čia patartina neišsitraukti, nes niekieno zonoje daryti nuotraukas yra draudžiama, o tai pamatęs kariškis gali po sekundės prisistatyti šalia tavęs ir pareikalauti viską ištrinti prie jo akių. Prieš pat tiltą, kairėje jo pusėje, išniro Jungtinių Tautų simbolis – revolveris užrištu vamzdžiu.

Mano nuostabai migruojančių žmonių per tiltą buvo daugybė. Vieni ėjo Gruzijos pusės link, kiti – Abchazijos pusėn. Sutikęs su baltais marškiniais ir juodomis kostiuminėmis kelnėmis, lyg iš baliaus einančius svirduliuojančius gruzinus negalėjau sustoti ir jų užkalbinti. Pasirodo neapsirikau, dar „šilti“ gruzinai ėjo namo į Zugdidį, o jų viešnagės tikslas Abchazijoje – giminaičių vestuvės.

Tai viena iš nedaugelio galimybių, kai gruzinas gali gauti leidimą kirsti Inguri tiltą. Tokiomis progomis kaip vestuvės, laidotuvės ar vaiko krikštynos leidimas yra suteikiamas žymiai lengviau, tačiau jaunuoliai sakė, kad viešnagė apsiriboja tik iškart už tilto esančiame Galio mieste ir jo apylinkėse.

Bekalbant su vietiniais gruzinais pro mus prariedėjo arklio tempiamas vežimas. Jame – gausybė žmonių, kurie pasirinko vienintelę galimą alternatyvą ėjimui pėsčiomis. Pasirodo kelionė vežimu kainuoja 1 larį (1,5 lito). Visgi diskutuotina, kuris kelionės būdas per Inguri tiltą yra greitesnis. Perėjus tiltą žmonės vis dar lipo iš karietos nešini daugybės rakandų ir buitinės technikos.

Pasienio poste Abchazijos pusėje pasienietis surinko pasus. Prasidėjo laukimas kada visgi galėsime įžengti į Abchaziją. Ir štai, palūkėjus pusvalandį atgavome pasus ir įžengėme į de fakto valstybės teritoriją.

Nors vizos aš dar neturėjau, tačiau įvykiams užbėgant už akių iškart pasakau, kad išduodant vizą pareigūnų reikia paprašyti, kad ji nebūtų klijuojama į pasą. Kitaip, į Gruzijos teritoriją su tuo pasu įvažiuoti nebegalėsi. Gruzinai, žinoma, nepripažįsta Abchazijos kaip atskiros valstybės, todėl formaliai jūs esate Gruzijos teritorija, o kam tada tau viza, jeigu tu nekirtai šalies zonos?

Paėjus kelis žingsnius nuo pasienio posto nedidelėje „maršrutkų“ ir taksi aikštelėje šurmuliavo žmonės. Tai pirmoji stotelė, kurioje galima nusisamdyti taksi bei judėti link Suchumio ar kito norimo miesto. Nors pirminis mūsų planas buvo tranzuoti, tačiau žinojome, jog realiausias variantas nusigauti iki normalesnio kelio yra pasiimti maršrutinį autobusą.

Iki Galio miesto mus skyrė tik šiek tiek daugiau nei 10 km, o „maršrutkos“ bilietas kainavo 50 rublių. Žinoma, jis sutalpino tiek žmonių kiek buvo įmanoma. Kai kurios moteriškės ant kelių pasisodino vaikus ar anūkus, kitos – didžiulius televizorius. Nors atstumas atrodytų toks trumpas, tačiau kelionė prailgo iki 45 minučių. Kelias iki Galio buvo nusėtas duobėmis, o vidutinis važiavimo greitis tikriausiai siekė vos 15km/val.

Autobusiuke buvo karšta ir drėgna. Sėdėjau iš vienos pusės susispaudęs su draugu, iš kitos pusės su trimis mažamečiais vaikais. Vieną iš jų pasisodinau ant kelių, kad būtų patogiau sėdėti. Nors jau buvau Abchazijoje, tačiau „maršrutkėje“ vyravusi kalba buvo gruzinų. Tai suprantama, juk daugelis iš jų važiavo į Galį, miestą, kuriame 99 proc. populiacijos sudaro etniniai gruzinai.