Jei esi aistringas dviračių mylėtojas, tuomet noriu paklausti – kiek esi pramynęs trasų iš tų 3 oficialių? Vieną? O gal dvi? Sveikinu! Na, o jei ir visas tris, tuomet spaudžiu tau rankeną...
Taip pat skaitykite: Žavusis kaimelis Minijos žemupyje
Ne kartą girdėjome, kad Pamario kraštą ypač pamėgę vokiečių dviratininkai. Nežinau, kiek įtakos tam turėjo krašto istorija. Juk Mažoji Lietuva kažkada priklausė ne tik prūsams, bet ir buvo vokiečių okupuota. Tai puikiai iliustruoja nebūdinga likusiai Lietuvai „vokiška“ pamario architektūra. Tokio stiliaus pastatų kitur Lietuvoje nepamatysi.
Vasaros pabaigai pasirinkome naują, neišbandytą maršrutą – Pamario dviračių trasą. Internete informacija apie šį maršrutą labai skurdi ir mums nelabai rūpėjo.
Palikę mašiną tradiciškai prie Akropolio, pradėjome Klaipėdos orientacinį. Pagal žemėlapį dviračių trasą atsekti nebuvo lengva, trūksta ženklų ir nuorodų. Pavyzdžiui dviračių takas eina iki perėjos, o kitoje kelio pusėje 3 – 4 pasirinkimai be ženklų, kuriais toliau galima važiuoti. Spėk, kuris tikras? Reikia paminėti, kad turimas žemėlapis su trasa buvo nelabai tikslus. Bet kadangi nemokamas (platinamas TIC), stebuklo nereikia tikėtis.
Truputį pablūdijom ir išvažiavime iš miesto, kur kelias kerta geležinkelį, atsekėm trasą. Dviračių trasos ženklo užrašas „Pagauk pamario vėją“ nuteikė kovai. Nuo Ketvergių už griūnančio tilto maršrutas nuo pagrindinio kelio suko į dešinę. Iki Priekulės gabalas kelio ėjo off-roadu palei upę. Bet kadangi abu mynėme MTB techniką, tiko visoks kelias.
Priekulė - tarpinis taškas tarp Klaipėdos ir Šilutės
Miestelyje išlikę keli seni pastatai, sena traukinių stotis. Centre stovi paminklas Ievai Simonaitytei, yra jaukus parkelis poilsiui. Į kavines snapo nekišom, bet jų centre yra. Vietinėje maisto krautuvėje Rasius aptiko šiltų vėdarų su padažu.
Skanesnių pirktinių dar neteko ragauti. Bandelių ekspertė Skaistė kepyklėlėje „Cukrainė“ nieko įdomaus nerado.
Dreverna - jaukus miestelis su mažų laivų prieplauka.
Pro Dreverną eina karaliaus Vilhelmo kanalas, kuriuo laivai plaukdavo iš Nemuno į Klaipėdą. Prie marių prieplauka sutvarkyta, ant krantinės stovi pirtis. Turistai čia atvyksta, kad išplauktų ekskursijai po Kuršių marias. Apie maršrutus ir pramogas galima pasiteirauti TIC. Dreverna mums taip pat pasirodė ekonomiška vieta nakvynei. Kempinge esantis prekybos taškas maloniai nustebino seniai matytomis maisto kainomis.
Svencelė - turbūt geriausia ekstremalaus vandens sporto vieta Lietuvoje
Konteineriuose ant marių kranto čia įsikūręs ištisas serferių miestelis. „Sustojusiu laiku“ į Svencelės spotą mėgautis atvyksta jėgos aitvarų ir burlenčių fanai. Vėjo čia netrūksta, o marių pakrantė sekli. Todėl ši vieta tinka tiek patyrusiam kaitiorui, tiek naujokui. Svencelėje netrūko tokių, kaip mes, užklydusių tiesiog pažioplinėti.
Kintai
Kas įsiminė Kintuose – tai kepyklėlė. Pagal senas tradicijas kepama kvietinė duona ir bandelės – nerealaus skonio! Miestelis garsus pramonine žūkle. Yra keli taškai, kur prekiaujama rūkyta žuvimi. Kainos ne kosminės, gerokai mažesnės, nei Juodkrantėje. Už Kintų palei marias iki Šturmų eina poros kilometrų ilgio pažintinis rekreacinis takas.
Ventės ragas
Sutikome daug turistų, atvykusių autobusais pasigrožėti Nemuno deltos regioniniu parku. Taip pat poilsiautojų ir žvejų, plaukiančių į marias žvejoti. Iki Ventės iškyšulio, vadinamo ragu, nuo Ventės veda asfaltuotas takelis, kuriuo važiuoti mašina draudžiama. Todėl tinginiai priversti pasivaikščioti, jei nori pamatyti ornitologijos stotį ir senovinį švyturį.
Automobilių aikštelėje vyksta prekyba maistu, o marių pakrantėje galima nemokamai apsistoti. Nuo Kintų iki Ventės yra nemažai kaimo sodybų, priimančių poilsiautojus. Populiariausia vieta – Šturmų kempingas.
Šilutė - tikrai šaunus kraštas su svetingais žmonėmis ir XIX amžiaus architektūra
Čia be abejonės yra kur paganyti akis. Seni vokiško stiliaus pastatai – gardus kąsnelis fotografui. Pirmą kartą atvykome čia dviračiais. Malonus siurprizas buvo sutikti susibėgusius Skaistės giminaičius, su kuriais lygiai prieš metus dalyvavome pusbrolio vestuvėse.
Rusnė - vienintelis saloje įsikūręs miestelis Lietuvoje
Pavasarį kelią į Rusnę užlieja vanduo, kai Nemuno deltoje susigrūda sunešti ledai. Lietuvą nuo Rusijos skiria Skirvytės upė, kurią dėl gausių laimikių pamėgę visos Lietuvos žvejai.
Pagrindinis vietos gyventojų verslas susijęs su žvejyba. Kiekvienas rusniškis gali tapti žveju – sąlygos tam idealios. Dar vienas žymesnis Rusnės salos lankytinas objektas – Uostadvario švyturys, esantis priešais Minijos žiotis.
Atgal į Klaipėdą
Vasaros metu variantų grįžti yra keli. Galima laivu persikelti į Nidą ir iš ten parminti pajūrio dviračių trasa iki Smiltynės. Galima tuo pačiu jau žinomu keliu grįžti, kas mums atrodė nuobodu.
Pasirinkome trečią variantą. Į Klaipėdą iš Šilutės mynėme 141 keliu. Reikia paminėti, kad prieš pat Priekulę remontuojamas tiltas, o eismas nukreipiamas aplinkeliu. Čia neverta sukti iš kelio, problemų persivaryti dviratį per tiltą neturėtų kilti.
Nuo Priekulės pasukome per Lingių sodus nežinomu keliu. Dėl prasto žemėlapio ne kartą užgrybavome bei primynėme bereikalingų kilometrų.
Statistika
Per dvi dienas pramynėme 190 km. Dienos vidurkis nėra mažas, bet ilgą vasaros dieną pakenčiamas, jei esi patyręs važiuoti ilgus atstumus. Antrą dieną po pasivažinėjimo dar laukė kelionė iš Klaipėdos per Tauragę į Molėtus.
Nepatyrusiems dviratininkams rekomenduotume Pamario trasą važiuoti tris dienas. Turint laiko verta užsukti į Lietuvišką Veneciją – Mingės kaimą.
Kelio kokybė
Vietomis keliai buvo prastos kokybės. Probleminės atkarpos: pradžioje jau minėta atkarpa link Priekulės, tvarkoma kelių kilometrų žvyrinė atkarpa nuo Kintų link Šilutės. Po Rusnės salos žvyrkelius be MTB geriau iš viso nevažiuoti.
Keista, kad ir Klaipėdoje daug kur ženklais pažymėtas dviračių takas veda per visiškai subyrėjusius šaligatvius ir stačius bardiūrus. Tokiais verčiau nevažiuoti, galima prakirsti dviračio kamerą.