Taip pat skaitykite: Lietuvių kelionė aplink pasaulį: kaip teko pripažinti, kad Naujoji Zelandija - gražiausia šalis žemėje
Kitą rytą paaiškėjo, kad sinoptikai neklydo. Jau nuo ryto pradėjo krapnoti, o vėliau lietus tik stiprėjo. Netrukus jau ir nuo virš mūsų buvusios uolos pradėjo tekėti kriokliukai. Čekai skambindami ukulėle visą dieną lindėjo savo palapinėje, o mes kas pora valandų lakstėme pasižiūrėti kaip tvinsta upė. Laimė akmeninio kupolo dėka visa mūsų stovyklavietė buvo sausut sausutėlė.
Nežinia iš kur per patį lietų į stovyklavietę atklydo visas šlapias jaunas amerikietis. Kiek su mumis pabendravęs, jis suvalgė apelsiną ir išėjo toliau. Praėjus valandai po amerikiečio išėjimo prasidėjo potvynis.
Dar vakar negilios, gal kiek žemiau kelių buvusios, upės vandens lygis staigiai pakilo per metrą, srovė padidėjo ir vanduo taip susidrumstė, kad nieko jame nebuvo galima matyti. Tikėkimės amerikiečiui sėkmingai pavyko įveikti trasą.
Neplanuotai trekinge likę dar vieną dieną, visą turimą maistą padalinome taip, kad dar liktų rytojaus pusryčiams. Po nelabai sočių vėlyvų pietų mums labai norėjosi deserto, tačiau nieko saldaus neturėjome išskyrus pusę kilogramo cukraus. Esant tokiai nepaprastai situacija, išradingieji protai greit sugalvojo, kad galima pasigaminti karamelės!
Iš pradžių virėme tik šaukštelį, o pastarajam bandymui pavykus, karamelės pasigaminome pusė puodelio. Nors sunaudojome daug maisto ruošimui skirtų dujų, bet rezultatas buvo to vertas! Jau visai sutemus besimėgaudami saldžiąja alchemija grožėjomės po akmeniniu kupolu žalsvomis švieselėmis sušvitusių vabalų lervų švytėjimu. Jos atrodė lyg taisyklingi žvaigždynai tamsiame danguje.
Kitą rytą pusryčiams išsivirėme paskutinį savo maistą. Taip kelionėje dar nebuvo nutikę, todėl mūsų kuprinės buvo lengvos kaip niekada! Jau vakar vakare pasirodė pirmosios lietaus debesų properšos ir ištvinusi upė pradėjo sekti.
Tą dieną švietė saulutė, upė buvo kiek gilesnė nei tuo metu kai mes čia atėjome, bet vanduo vėl tapo skaidrus. Stovyklavietėje atsisveikinę su čekais mes patraukėme į vien pusę, jie į kitą. Per dvi valandas vėl daugybę kartų perbridę upę, be jokių įdomesnių nuotykių baigėme trasą ir pasiekėme asfaltuotą kelią. Pradėję tranzuoti vos tik pakėlėme ranką ir iškart susistabdėme vokiečius, kurie mus nuvežė į Westport miestuką.
Dar būdami Punakaiki mieste pasidomėjome apie šiaurinę salos dalį ir Nelson miestą. Buvome girdėję apie nepaprastą tų vietų grožį, tačiau sužinoję, kad šiose apylinkėse esantis Abel Tasman nacionalinis parkas yra mažiausias, bet labiausiai turistų lankomas, nutarėme į tą pusę nevažiuoti, juolab, kad šiuo metu buvo pats turistų įkarštis. Vietoje to, pasirinkome vaizdingą kalią per kalnus iš Greymouth į Chritchurch.
Westporte sėkmingai susistabdę vieną automobilį, nuvažiavome iki pat netoli Reefton miesto esančio DOC kempingo. Kadangi mokėti nesiruošėme, nakvynės vietos išėjome ieškoti vietiniuose miškuose. Paieškos kiek užtruko, tačiau atrasta vieta buvo netoli Slab Hut upelio kranto.
Nors upelis buvo visai negilus, bet per taninų nuspalvintą tamsiai rudą vandenį vietomis beveik nesimatė dugno. Įdomu, kad šiose vietose kadaise buvo aukso kasykla ir, tikriausiai, čia vis dar įmanoma rasti šio tauraus metalo. Atrastoje vietoje palapinę statėme jau sutemus.
Kitą dieną greit pasiekėme Greimouth mestą, o ten susistabdėme senyvą vyrą, kuris kažkada užsiiminėjo tomis pačiomis sporto šakomis kaip ir mes, todėl kelionė mums neprailgo. Nuvažiavę gerą kelio galą, kartu apžiūrėjome keletą nemokamų kempingų ir labiausiai patikusiame apsistojome.
Pasirinkome Hawdon Shelter kempingą, kuris buvo kiek toliau nuo pagrindinio kelio. Norint į jį patekti reikėjo apie 4 km dardėti žvyrkeliu. Gal dėl to lankytojų čia buvo negausu. Šis kempingas buvo didžiulis, bet tikrai jaukus.
Kol ilsėjomės kempinge, šalia tekančioje upėje dvi dienas vyko pasaulinio lygio multisporto varžybų „Coast to coast“ (nuo kranto iki kranto) plaukimo baidarėmis dalis. Šiose varžybose dalyviai iš vakarinės Naujosios Zelandijos Pietinės salos pakrantės į rytinę pakrantę (apie 200 km) bėga kalnais, važiuoja dviračiu bei plaukia baidare.
Dėl sutrikusio eismo kelias dienas negalėjome toliau keliauti, tačiau kaip tik dėl to susipažinome su žmonėmis, atvykusiai į šalia mūsų stovyklavietės esantį namuką. Jie padėjo multisporto varžybų organizatoriams, o mums, užkūrę namuko elektros generatorių, pakrovė jau visai išsikrovusius elektros prietaisus.
Švedas vardu Jonas
Pasibaigus varžyboms ir praėjus savaitgaliui mūsų stovyklavietė visai ištuštėjo. Mes taip pat nutarėme išvažiuoti į didesnį miestą ir pasipildyti jau visai išsekusias maisto atsargas. Pirmąjį automobilį sutranzavome net neišėję iš kempingo. Juo sėkmingai pasiekėme mažą Springfield miestuką. Iš ten greitai nusigavome į didesnį Darfield miestą.
Čia už paskutiniuosius 30 NZD sėkmingai apsipirkome maistu visoms likusioms viešnagės Naujojoje Zelandijoje dienoms. Pravažiuotose apylinkėse nematėme gražesnio kempingo, todėl nutarėme grįžti į tą pačią vietą. Tranzuodami atgal susistabdėme švedą vardu Jonas! Jis mus nuvežė į kempingą ir pats liko čia nakvoti. Tą vakarą iš bendrų resursų kartu pasiruošėme sočią vakarienę. Pirštus apsilaižydami kirtome jau senai neragautą sūdytą lašišą!
Kitą dieną kartu su Jonu nutarėme užkopti į šalia esančio kalno viršūnę. Kadangi kartą, iš pradžių ėjęs tik iki netoliese esančio namuko nusiprausti ir radęs takelį, Sigis netyčia užkopė du trečdalius kalno, tai dabar jis buvo mūsų vedliu.
Iš pradžių gana stačiai kopėme miško keliuku, paskui išėjome ant kalno keteros, kuri vietomis buvo apaugusi neaukštais, bet labai samanotais medžiais. Įlindus į šių medžių tankmę, pasijunti lyg būtum stebuklingame fėjų ir trolių miške.
Kiek paėję ketera toliau pasiekėme kalno viršūnę. Iš čia atsivėrė nuostabus vaizdas – vienoje pusėje buvo didelis kalnų masyvas su virtine įvairiausio aukščio viršūnių, kitoje pusėje plytėjo auksine pieva padengtas slėnis su išilgai jo vingiuojančia upe. Visą rytą dangų aptraukę debesys mums būnant ant viršūnės pagaliau prasisklaidė ir pasirodė saulutė.
Šios dienos vakare Jonas išvažiavo, o mes likome čia dar keliom dienom. Nors kempinge lankytojų buvo nedaug, bet mes tikrai nesijautėme vieniši. Dar Fiordlande pastebėjome visur mus sekusius smalsius ir mielus paukščiukus krūmines liepsneles (Bush Robin). Per kelias dienas čia gyvenantys du tokie paukščiukai taip prie mūsų priprato, kad kartu žiūrėdavome kaip verda mūsų pietų puodas ir jie be baimės nuo mūsų nurinkinėdavo prikibusias įkyriąsias museles. Taip pat su mumis prieidavo pabendrauti visus kempingo laukus išvaikščiojęs ir visus stovyklautojus pakalbinęs, linksmasis Bilas.
Atėjus mūsų skrydžio dienai, susikrovėme daiktus, lauke, prie namelio stovinčioje vonioje išskalbėme palapinės dugną ir gerai papusryčiavę išėjome tranzuoti. 4 km nupėdinę žvyrkeliu, pagrindiniame kelyje neįtikėtinai greitai susistabdėme automobilį, kuriuo jau trečią kartą važiuodami vaizdingu kalnų keliu ir pasiekėme Christchurcho miestą. Paskutiniuosius 5 km iki oro uosto nuėjome pėsčiomis. Pabuvoję piečiausiame savo kelionės taške iš Naujosios Zelandijos išskridome atgal į Australiją.
