Autostopu po Naująją Zelandiją: ką lietuviai patyrė įspūdinga gamta garsėjančiame Fjordland regione?

Aplink pasaulį keliaujantys lietuviai Gerda ir Sigitas toliau dalinasi su mūsų skaitytojais įspūdžiais iš viešnagės Naujojoje Zelandijoje. Kokie nuotykiai jų čia laukė?

Taip pat skaitykite: Lietuvių kelionė aplink pasaulį: kaip teko pripažinti, kad Naujoji Zelandija - gražiausia šalis žemėje

arba: Lietuvių kelionė aplink pasaulį: mesti burtai ir netikėti nuklydimai Naujojoje Zelandijoje

Pagaliau palikus vėjų kraštą, pasiekėme Manapouri miestelį, esantį Fjordland regione. Mus šiek tiek neramino pakelėje matyti perspėjantieji ženklai, jog stovyklavimas laukinėmis sąlygomis čia draudžiamas. Vakarėjo, todėl dar kiek pavažiavę nuo miesto išlipome palei neaptvertą mišką ir nėrėme į jo tankmę. Pamatę, kad minkšta lapų ir samanų paklote jau daugybę metų niekas nevaikščiojo, supratome jog ir čia stovyklauti bus paprasta, todėl ramiai sau pasistatėme palapinę.

Vienoje mūsų stovyklavietės pusėje buvo kelias, o kitoje didžiulis mišku apaugęs skardis į Waiau upę. Nusileidus prie vandens, nustebino upės srovė – didžiulė žydro vandens masė gilia vaga veržėsi galingu srautu. Netgi šalia kranto vanduo kunkuliavo, o ką jau kalbėti apie upės vidurį! Buvome sužavėti tokia vandens galybe.

Kitą dieną nesunkiai pasiekėme Te Anau miestą. Tai paskutinis pakankamai didelis miestas šiame kelyje, todėl čia turėjome susitvarkyti keletą reikalų. Svarbiausia mums buvo susirinkus informaciją pasirinkti tinkamą šio regiono trekingą (ėjimo pėsčiomis trasą) ir jam pasiruošti.

Milford trekingas yra vienas garsiausių ir gražiausių pasaulyje, tačiau jame negalima stovyklauti laukinėmis sąlygomis, o būtina nakvoti namukuose. Dėl šio maršruto populiarumo, sezono metu vietas namukuose būtina rezervuoti bent jau prieš pusmetį ir visa tai kainuoja apie 300 NZD žmogui.

Dėl kainos ir išankstinės rezervacijos šio treningo galimybės net nesvarstėme. Kadangi į Fiordlandą atvedęs kelias baigiasi Milford Sound miestu ir norint toliau keliauti vakarine salos pakrante tektų nemažą kelio galą grįžti atgal, tai renkantis trekingą vienas iš mūsų pagrindinių kriterijų, kad juo būtų galima išeiti į Queenstown miesto link vedantį kelią. Šį kriterijų atitiko dar vienas populiarus dviejų dienų Routeburn trekingas.

Šis maršrutas veda vaizdingomis kalnuotomis vietovėmis, bet kaip ir Milford treninge, čia būtina nakvoti nameliuose (50 NZD žmogui už naktį) arba kempinge (19 NZD žmogui už naktį). Pasirinkome Greenstone – Caples trekingo dviejų dienų Caples atšaką. Šis trekingas mums tiko viskuo: kalnuotu regionu vedė link Queenstown, buvo galima nakvoti namelyje (15 NZD), kempinge prie namelio (5 NZD), ar tiesiog pagal stovyklavimo laukinėmis sąlygomis taisykles – bet kur.

Beveik visas maršrutas vedė pagal Caples upę, todėl vandens neštis nereikėjo. Pasirinkę maršrutą, pasiskaičiavome maksimalų galimą jame praleistinų dienų skaičių ir apsipirkome atitinkamu, tačiau kiek galima mažiau sveriančiu maisto kiekiu.

Kol viską susiruošėme, diena jau slinko vakarop. Sužinoję, kad dėl krentančių akmenų kelias į Milford Sound miestą ties Homer tuneliu būna uždarytas nuo 19 val. iki 7 val., nutarėme šią dieną nakvynei įsikurti kaip galima arčiau tunelio, o miestą aplankyti rytoj.

Nesunkiai pasiekėme vieną iš daugybės pakeliui esančių DOC kempingų, tačiau nutarėme važiuoti toliau. Netrukus susistabdėme taip pat keliaujančią porelę Itay ir Chen iš Izraelio. Su jais nusigavome į paskutinį šiame kelyje esantį kempingą. Šį kartą buvo taip įdomu bendrauti, kad tame pačiame kempinge nakčiai įsikūrėme ir mes. Tai buvo vienintelis kartas, kai Naujojoje Zelandijoje mokėjome už nakvynę.

Kaip Fiordlandui ir priklauso, kita diena išaušo apsiniaukusi. Orų prognozės pranašavo, kad čia lietus šįkart ilgai neužsibus, todėl nerimauti nebuvo ko. Tik atsikėlę, kartu su vakar mus pavežusiais žydukais, iškart išskubėjome į Milford Sound miestą virti bendrų pusryčių

Milford Sound pasitiko mus sunkiais lietaus debesimis ir daugybe mažyčių muselių, vietinių „sandflies“ vadinamų. Jei tamsūs debesys vaizdui į Milford Sound ežerą suteikė įdomaus dramatiškumo, tai būriais aplipusios ir skaudžiai geliančios muselės visai nedžiugino.

Neištvėrę muselių spaudimo mūsų draugai valgyti nuėjo į automobilį, o baigti lauke pradėtą gaminti maistą liko tik mes. Milford Sound mieste praleidę kelias valandas, nutarėme kartu su žydukais grįžti atgal ir išlipti ten, kur prasideda mūsų pasirinktas Caples trekingas. Pakeliui kartu dar pasivaikščiojome iki ledyno ir ant upės kranto prie krioklio išgėrėme arbatos.

Caples trekingas

Su naujaisiais mūsų draugais atsisveikinome automobilių stovėjimo aikštelėje, kur prasideda Ruoteburn ir Greenstone – Caples treningų trasos. Čia buvo įrengta didelė pastogė, po kuria daugybė susispietusių turistų laukė kol atvažiuos jų užsakyti autobusai. Išlipę iš automobilio vos spėjome apsidairyti, kai visą dieną kaupęsi sunkūs debesys staiga prapliupo smarkiu lietumi. Prisėdome palėpėje ir ėmėme laukti didesnio giedros „lango“.

Turistų po pastoge vis mažėjo, diena slinko vakarop, o lietus, rodės, nė nemanė nusiraminti. Tik apie 18 val. lietui kiek apstojus vėl metėme monetą sprendimui priimti. Burtai lėmė pradėti trekingą, todėl nieko nelaukdami užsimetėme kuprines ant pečių ir išskubėjome.

Tą dieną lietaus debesyse skendinčiais ir samanotais miškais apaugusiai kalnais ėjome apie dvi valandas, kol radome visiškai tuščią nemokamą kempingą. Kad ir kaip bebūtų keista, bet eidami paskutiniuosius 100 m per aplytą kempingo žolę, sušlapome labiausiai! Po truputį stiprėjant lietui, dar pussausiai spėjome pasistatyti palapinę.

Viena smagiausių vakaro atrakcijų buvo Sigio maudynės. Sukaitęs po ilgo ėjimo, jis sumanė prieš miegą apsiprausti. Gailėdamas šiam reikalui geriamo vandens, pirmiausiai jis atsistojo po lietumi ir nusimuilavo, tačiau nusiskalauti nesisekė taip lengvai kaip tikėjosi – lietaus dušas buvo per silpnas.

Tačiau Sigis nebūtų Sigis, jei jo galvoje negimtų nauja idėja. Jis pagalvojo, kodėl gi nenusiskalavus šlapioje žolėje? Kaip tarė, taip padarė, bet pašliaužęs vos keletą metrų suprato, kad tai nebuvo gera idėja – muilas nenusiskalavo, o visas kūnas aplipo smulkiomis žolės sėklytėmis. Nebeliko nieko kito, kaip tik panaudoti geriamą vandenį. Kitą rytą vos už keleto metrų nuo palapinės atradome žolėje pasislėpusį upeliuką...

Antrąją dieną lietus jau nebevargino, o nuo 12 val. debesys visai prasisklaidė ir pasirodė saulutė. Pradžiovinę visus vakar sudrėkusius daiktus, keliuku išėjome toliau. Kiek paėję lyguma, pakilome į Greenstone perėją. Beveik visą kelią buvusius miškus pakeitė gelsvai žalsva ir stora samanų danga, bei daugybė dideles balas primenančių seklių ežeriukų.

Viršūnėje gal gerą valandą apsižvalgėme ir pailsėjome, o paskui neskubėdami pajudėjome toliau. Likusią kelio dalį leidomės į pakalnę ir žingsniavome žalut žalutėliu, nuo pakelės akmenų iki medžių viršūnių samanomis apaugusiu mišku. Tą dieną pastebėjome, kad netgi nešdami pakankamai sunkias kuprines, eiti sugebame kiek greičiau, nei trekingo ženkluose nurodytas trumpiausias atstumo įveikimo laikas. Vakarop, netoli pirmojo namuko, tiltuku perėję per upę ir radę gražią pievutę, įsikūrėme nakvynei. Prieš saulėlydį įkyriai apstojusios muselės greitai nuvarė mus į palapinę.

Trečią dieną sparčiai eiti kažkodėl visai nesinorėjo, todėl upės slėnyje vis sustodavome pasižiūrėti tai į žuvis vandenyje, tai pasigrožėti atsivėrusiais vaizdais. Beveik priėjus antrąjį trasos namuką, visai netikėtai išklydus nuo kelio, atsivėrė nuostabus vaizdas – iš siauro kanjono tekėjo žydro vandens upė, kurios gylis variavo nuo 5 m tarp kanjono uolų iki 30 cm upės viduryje.

AOP nuotr.

Vanduo buvo krištolinis, todėl visi dugno akmenukai ir upėje plaukiojantys vaivorykštiniai upėtakiai matėsi kaip ant delno. Po dideliais medžiais ant pakrantės uolų buvo lygi aikštelė su laužaviete – ideali vieta stovyklavietei. Tai buvo tiesiog asmeninis rojaus kampelis! Iš karto supratome, kad čia pasiliksime dar vienai dienai.

Numetę kuprines nuo pečių ir kiek apsižvalgę, tuojau pat ėmėmės žuvauti. Išvyniojome pintą valą, užrišome žvejybinę muselę ir gal trečiu užmetimu mums užkibo žuvis! Besipriešindama keletą kartų ji iš vandens šoko į orą, tačiau pastangos ištrūkti buvo bergždžios ir mes sėkmingai ją ištraukėme. Tąkart vakarienei turėjome daugiau nei kilogramo vaivorykštinį upėtakį.

Nudžiuginti tokios sėkmės žvejybos ėmėmės ir kitą dieną. Kad ir kaip besistengtume, bet atrodė, kad iš ryto nutraukusios pora kabliukų, žuvys jokiais masalai nebesidomėjo. Keisčiausia, kad antrąjį, apie 3 kg sveriantį upėtakį, pagavome ant paprasčiausio makarono. O kaip nustebome, kai iš pagautos žuvies ištraukėme abu iš ryto nutrauktus kabliukus!

Būdami prie krištolinio vandens, karštą dieną nepraleidome progos jame pasipliuškenti. Tik vandenėlis buvo šaltas, todėl ilgai jame neišbūsi. Pastebėjome, kad vandens temperatūra ryte gerokai žemesnė nei įdienojus.

Vienintelis dalykas gražiausioje mūsų kelionės stovyklavietėje kuris priminė, kad šis nuostabus gamtos kampelis vis dėlto ne rojus, buvo įkyriosios muselės. Jos spiečiais sukosi apie mus ir esant galimybei skaudžiai gėlė.

Bjauriausia tai, kad vėliau paraudusias įgėlimo vietas keletą dienų norisi kasytis. Ramybėje muselės palikdavo tik naktį, vaikštant, besimaudant ar pasislėpus nuo jų palapinėje. Besikasydami sugeltas vietas prisiekėme, kad pirmoje pasitaikiusioje parduotuvėje nusipirksime tinkamą repilentą, nes Lietuvoje pirktas „Bens“ nė trupučio nepadeda!

Penktąją dieną palikome gražiąją stovyklavietę ir po kelių valandų ėjimo upės slėniu pasiekėme trasos finišą.

Kvynstaunas ir Vanaka

Praėję Caples trasą atsidūrėme automobilių stovėjimo aikštelėje, kur einantieji pasivaikščioti dažniausiai palieka savo automobilius. Ši aikštelė buvo apie 40 km nuo artimiausio miestuko, todėl kepinant saulei visai neskubėjome eiti pėstute, o verčiau nutarėme palaukti kol kas nors grįš iš pasivaikščiojimo.

Mums tikrai pasisekė, nes vos už pusvalandžio aikštelėje sutikome jaunuolių porelę, kurie važiavo tiesiai į Queenstown. Gražiame kalnų slėnyje ant didžiulio Wakatipu ežero kranto įsikūręs nedidelis Qeenstown miestukas yra vienas žinomiausių ir ko gero turistiškiausių miestų Pietinėje Naujosios Zelandijos saloje. Čia gausu įvairiausių brangių pramogų. Išgirdę apie turistų minias jau iš anksto buvome nutarę šiame mieste neapsistoti.

Pavežusioji porelė paleido mus miesto gale esančioje puikioje tranzavimo vietoje. Nors jau buvo vakaras, visgi pirmiausiai nutarėme pakrauti jau visai išsikrovusią elektrą naudojančią įrangą. Iš miesto tranzuoti pradėjome jau saulei leidžiantis.

Gana greitai susistabdę automobilį pavažiavome iki tinkamos sankryžos, o paskui, nuo kalno pasigrožėję slėnyje mirgančiais Queenstown žiburiais, jau visiškoje prieblandoje nukulniavome apie 4 km į kalną. Laimei, tą vakarą mums sustojo ūkininkų porelė, kuri atvežusi į savo avių ganyklą, leido mums ten įsikurti nakčiai.

Iš ryto, kiek pabendravę su atvažiavusiu ūkininku ir pasigrožėję nuostabiu avis varančio šuns darbu, ištranzavome į Wanaką. Stovėjome pagrindiniame kelyje, todėl netrukome atsidurti šiame mieste. Nors Wanaka taip pat turistams gerai žinomas miestas ant didelio ežero kranto, tačiau jis mažesnis, žmonės čia labiau atsipalaidavę ir mums pasirodė jaukesnis nei Queenstown.

Ilgai neužsibuvę ir čia, tądien daug anksčiau ištranzavome ieškoti nakvynės vietos. Sustabdytu kemperiu, kuriuo važiavo trys merginos iš P.Korėjos, greitai pralėkėme palei ežerą vingiuojančiu keliuku ant aukšto skardžio ir netrukus atsidūrėme DOC kempinge prie Wanakos ežero.

AOP nuotr.

Už nakvynę vis dar mokėti nenorėjome, todėl įsikūrėme netoli kempingo esančioje gražioje ežero pakrantėje. Mėgaudamiesi šiltu vakaru stebėjome kaip kalnų viršūnėse blėsta paskutiniai saulės gaisai.

Vakarų pakrantė

Vakarine Naujosios Zelandijos pakrante vingiuoja vienintelis kelias, kuriame gausu turistinių traukos taškų, todėl šioje dalyje tranzuoti buvo lengva. Anksti atsikėlę ir susiruošę, nutarėme pamatyti kiek galima daugiau, todėl nepatingėjome išlipti mus dominančioje vietoje, ją apžiūrėti ir vėl tranzuoti. Pastebėjome, kad ne visos turistinės vietos mus jau stebino.

Apžiūrėję turistų gausiai lankomus Blue upės baseinus (Blue Pools), prisiminėme, kad mūsų stovyklavietės Caples trekinge kanjonas buvo daug įspūdingesnis. Pasivaikščiojimas pelkėtais drėgnaisiais lietaus miškais mūsų taip pat labai nenustebino, nes jau buvome kartą tokiame miške pasistatę palapinę.

Užtat saulėtą dieną buvo smagu vėl atsidurti ant gelsvo pajūrio smėlio ir išgirsti Tasmanijos jūros ošimą. Nutranzavę neblogą kelio galą ir atsidūrę Fox Glacier miestelyje nuėjome pažiūrėti Fox ledyno, bet ir jis mūsų labai nesužavėjo. Purvinas ir sueižėjęs didžiulis ledo gabalas pamažu tirpo, o iš po jo veržėsi ir kalnu žemyn tekėjo nemaža upė.

Gražiausi tos dienos vaizdai pradėjo atsiverti tik važiuojant į jau seniai numatytą nemokamą DOC kempingą Gillespies Beach Tasmanijos jūros pakrantėje. Pusiaukelėje sustojome apsižvalgyti ten, kur žemėlapyje buvo nurodytas gražus panoraminis vaizdas ir neapsirikome.

Virš gelsvų smilgų laukų išvydome snieguotas Naujosios Zelandijos Alpių viršūnes su Mt. Cook viduryje. Dar apie 12 km siauručiu žvyrkeliu pavažiavę jūros link pasiekėme kempingą. Čia atsidurti suspėjome pačiu laiku – išėję ant jūros kranto galėjome stebėti, kaip visu gražumu iškilusios kalnų viršūnės besileidžiančios saulės spinduliuose tarytum liepsnojo, paskui mainėsi ir keitė savo spalvą kol galiausiai išblėso prieblandoje.