Taip pat skaitykite: 12 pasaulio vietų, garsėjančių stebuklais
Arčiausiai, nutolusi nuo salos tik per 4000 kilometrų, yra Naujoji Zelandija, iki Havajų – tik 4300 kilometrų, Amerika- už 6500 kilometrų, Japonija – už 9300 kilometrų. Sėdi sau, žmogeli, vidury Ramiojo vandenyno, ir apie nieką negalvoji. Meilės salos, rojus žemėje, juodųjų perlų salos, gražiausios lagūnos pasaulyje – tai dažniausiai naudojami epitetai Prancūzų Polinezijos saloms apibūdinti.
Kadangi aš ir mano sesuo jau buvome matę ne vieną „rojų žemėje“ - Balio salą, Šri Lanką, Mauricijų – buvo labai įdomu apsilankyti ir šiame rojuje.
Ir štai mes galingame KLM oro linijų Boeing´e, skrendančiame maršrutu Amsterdamas – Tokijus. Naritos oro uoste persėdame į Air Tahiti Nui naujutėlį jūros mėlio Airbus´ą, kurio uodega papuošta garsiąja Taičio tiara (Taičio gardenija, auganti tik Polinezijoje ir garsi savo neapsakomu kvapu) ir skrendame į Taičio sostinę Papetę, Faa oro uostą.
Skrydis į šias salas išties yra ilgas. 24 valandos skrydžio, persėdimai ir laukimai yra daug net patyrusiam keliautojui, bet dėl svajonių kelionės pakentėti verta.
Aš sukūriau Taičiui ir kitoms saloms savo pavadinimą – vakar dienos salos. Išskridę iš Tokijo vasario 2 dienos vėlyvą popietę, po ilgo 12 valandų skrydžio nusileidome Papetėje vėl vasario 2 dienos ankstų rytą. Datos keitimosi linijos dėka gyvenime turėjome dvi vasario antrąsias dienas, kitaip sakant, atskridome į vakar dieną.
Taitis yra didžiausia ir pagrindinė Prancūzų Polinezijos sala. Ją 1767 liepos 24 dieną atrado anglų jūrininkas, laivo „Delfinas” kapitonas Samuelis Volis (Samuel Wallis). Po metų kitą salą- Hikueru - atrado jau prancūzas Luisas Antuanas de Bugenvilis (Louis Antoine de Bougainville), kurio vardu pavadinta populiari gėlė ir kurio biustas, apsuptas tų gėlių, stovi Papetės parke. O garsusis kapitonas Džeimsas Kukas į šias salas atplaukė tik dar po dviejų metų, nors dauguma turistų klysta, manydami, kad būtent jis ir atrado šias salas.
Taitis yra vulkaninės kilmės sala, sudaryta iš dviejų kalnų masyvų, kuriuos jungia Taravao
sąsmauka. Saloje apgyvendinta pakrantės juosta, o salos viduryje stūkso kalnai. Kadangi Taityje buvome tris dienas, vieną iš jų apvažiavome didesniąją salos dalį - Tahiti Nui. Kartu su japonų ir amerikiečių turistais, atplaukusiais milžiniškais kruiziniais laivais, patogiu mikroautobusiuku, lydimi amerikiečio gido Deivo Ellardo, persikrausčiusio gyventi į Taitį iš Havajų, smagiai švilpėme apžiūrinėti gražiausių Taičio vietų.
Pradžioje gidas pasiklausė, iš kur mes atvykome. Atsakėme, kad iš Lietuvos. „O, Lithuania, I know”, - nustebome mes ir pasidomėjome, ką jis žino apie mūsų šalį.
Atsakymas buvo gana netikėtas. „Mėgstu žiūrėti grožio konkursus, o ten visada būna Miss Lithuania“,- tuo jo žinios apie mūsų šalį ir baigėsi. Bet, pasirodo, nauda iš grožio konkursų šiokia tokia yra.
Kadangi kelias aplink salą visą laiką vingiuoja pakrante, negalėjome atitraukti akių nuo vandenyno, kurio spalva, neperdedant, yra nepakartojama ir klausėmės įdomių gido pasakojimų apie salos istoriją. Kriokliai, nepaprastai gražiais augalais apaugęs grotas, įspūdings gamta, nuostabūs pakrančių vaizdai mus lydėjo visą kelią.
Pagaliau atvykome į Polio Gogeno muziejų. Pats dailininkas toje salos dalyje gyveno labai trumpai, muziejus pastatytas tik dėl turistų ir, deja, išskyrus kelias skulptūras, neturi nei vieno dailininko paveikslo originalo. Tačiau kopijų yra daug, galima pasiskaityti apie dailininko gyvenimą, pamatyti įdomių nuotraukų, garsiojo „malonumų namo“ maketą.
Beje, tikrasis namas po dailininko mirties buvo sudegintas, o maketas atkurtas iš nuotraukų. Taitiečių požiūris į Polį Gogeną yra dvejopas. Jie pripažįsta, kad tai buvo didis dailininkas ir didžiuojasi, kad jis gyveno jų salose, bet jo gyvenimo būdas daugumai žmonių yra nepriimtinas, nors to salų gyventojai stengiasi neakcentuoti, gerbdami dailininko atminimą.
Sekančią dieną mūsų laukė kalnų safaris. Šį kartą kalnų keliukais džipu kirtome salą skersai. Beveik nepaliesta gamta, tropiniai miškai ir augalai, vietinis gidas taitietis, su didele meile pasakojantis apie savo salos istoriją ir jos gyventojų papročius, Orohena vulkano krateris, kurio aukštis 2241 metro, nesuskaičiuojami kriokliai, rūke skendintys kalnai ir tyvuliuojantys ežeriukai, senųjų taičio šventyklų liekanos, skanūs pietūs kalnų restoranėlyje – viską net sunku trumpai papasakoti. Ir visur nepakartojamas noa noa. Išvertus tai reiškia „gerai kvepiantis”, šiuo žodžiu taitiečiai apibūdina gerą šviežio oro ir egzotiškų augalų skleidžiamą kvapą.
Mokslininkai ilgai sprendė klausimą, iš kur į Polinezijos salas atsikėlė pirmieji gyventojai. Garsus norvegų keliautojas Turas Hejerdalas, plaukdamas Kon Tikiu, bandė įrodyti, kad pirmieji žmonės atklydo į salas iš Pietų Amerikos, bet vėliau, atlikus genetinius tyrimus, paaiškėjo, kad gyventojai yra atvykėliai iš Azijos šalių. Kaip bebūtų, žmonės čia yra labai ramūs, draugiški, linksmi ir nuoširdūs.
Ypač patartina į safarį išsiruošti su taitiečiu gidu. Vietiniai sugeba labai įdomiai papasakoti apie savo papročius, jie žino viską apie kiekvieną augalą, jo gydomąsias ir maistines
savybes, nupins tikrą taitietišką paparčių vainiką, nupjaus milžinišką kekę šviežių bananų tankiame brūzgyne, priskins niekad nematytų gėlių, kalnų ežere tik jiems vieniems žinomais garsais prišauks prie kranto didelę netikrąją mureną. Tie žmonės yra tikri gamtos vaikai, suaugę su ja nuo pat kūdikystės. Meilė, su kuria jie pasakoja apie savo salas ir jų gamtą, yra begalinė.
Trečią dieną paskyrėme ne mažesnei Taičio įžymybei - turgui - aplankyti. Švieži vaisiai, daržovės, pačios egzotiškiausios gėlės, šviežios žuvys, papuošalai iš kriauklių ir žinoma, visų atspalvių perlai: nuo tamsiausių juodų iki pilkšvai rožinių ir žalsvų. Norintiems rimto juvelyrinio dirbinio reikėtų eiti į juvelyrinių prekių krautuvę, kurių čia apstu, norintiems tik suvenyro atminimui gerai pirkti ir
turguje.
Taičio perlas ant odinės juostelės, vanilė, nonos vaisių ekstraktas, muilas su tiaros
ekstraktu, pareo - patys perkamiausi turistų suvenyrai. Ir, žinoma, šviežutėlis ananasas ar rambutanų kekė, švieži bananai ir kitokie vaisiai - neparagauti tiesiog negalima. Pardavėjai malonūs, neįkyrūs, kainos užrašytos, pasiderėti galima, bet tai ne arabų turgus, kainos daug nenumušite, jei neperkate, irgi ne bėda, niekas ant jūsų už tai nesupyks.
Taityje būtina apsilankyti ir perlų muziejuje, kuris priklauso didžiausiam perlų augintojui kinui Robertui Wangui. Čia pavaizduotas visas perlo auginimo procesas, pateiktos perlų klasifikavimo lentelės, gausu įvairių spalvų ir dydžių vėrinių, kurių galima ir įsigyti, jei tik leidžia kišenė. O akis paganyti tikrai yra į ką...
Pasivaikščiojome po kruizinių laivų terminalą, pasigrožėjome milžiniškais vandenynų
gražuoliais.15 valandą beveik visos krautuvės ir restoranai pradeda užsidaryti ir duris atveria tik vakare, kai krinta karštis ir prasideda naktinis gyvenimas.
Sekančią dieną mažyčiu Air Moorea lėktuvėliu skrendame į gretimai esančią Moorea salą. Prie lėktuvo pasitinka besišypsantis pilotas. Tai pats trumpiausias skrydis mano gyvenime, trunkantis tik septynias minutes. Galima plaukti ir keltu, kaina ta pati, bet vaizdai iš lėktuvo yra nepakartojami. Viskas kaip ant delno: sala su kalnu viduryje, abi įlankos, žydra lagūna, koralinis rifas, viešbučių nameliai vandenyne, jachtos.
Moorea po Taičio mašinų kamščių ir gatvių šurmulio atrodo kaip kaimas. Ramu, grynas oras, beveik nepaliesta gamta, neveltui čia praleisti savaitgalį vyksta labiau
pasiturintys taitiečiai, kai kurie turi net namus čia. Šioje saloje tikras rojus vandens sportų
mėgėjams. Giluminis ir paviršinis nardymas, kajakai, įvairios iškylos jachtomis ir katamaranais, kiekvienam pagal poreikius ir kišenę.
Būtina sudalyvauti rajų ir ryklių šėrime. Pradžioje truputį prisibijoję, vėliau skaidriame lagūnos vandenyje glostėme aplink plaukiojančias rajas, po vandeniu stebėjome ryklius, kurie suko ratus vos už kelių metrų. Povandeninis pasaulis prieinamas kiekvienam, žuvų pilna net pakrantėse, pamatysite beveik visas čia gyvenančias žuvis be didelių pastangų. Krizė čia mums išėjo į naudą, galėjome mėgautis tuščiais paplūdimiais, o ir pramogų kainos taip baisiai nesikandžiojo.
Moorea dar vadinama Geltonojo driežo sala. Pagal legendą iš vandenyno išniręs driežas savo milžiniška uodega pliaukštelėjo per salą ir įmušė dvi didele įlankas, vėliau gavusias Kuko ir Opunohu vardus.
Ratu apvažiuojame ir šią salą. Pakylame į aukščiausią apžvalgos aikštelę, iš kur atsiveria
nuostabus vaizdas į abi įlankas, sočiai atsigeriame šviežių ananasų sulčių, nes Moorea yra viena iš didžiausių ananasų augintojų pasaulyje. Graži katalikų bažnytėlė, taitietiškos Rumšiškės – ir šioje saloje yra ką veikti.
Gyvename jaukiame trijų žvaigždučių viešbutyje, kurių savininkai yra prancūzų šeima. Jaukūs bungalai, geras maistas restorane, ko daugiau reikia. Kiekvieną popietę į restoraną iš vandenyno atplaukia naras, prigaudęs pilną dėžę krevečių ir žuvų. Restorano gaminamų ananasų salotų su tigrinėmis krevetėmis skonį prisiminsiu visą gyvenimą. Šviežios žuvies antrieji patiekalai – irgi puikūs. Tik valgyk ir norėk.
Po penkių dienų pagaliau skrendame į tikrąjį turistų rojų – Bora Bora salą. Pagal kelionės
aprašymą į prieplauką, kur pasitinka viešbučio atstovai, turime vykti shuttle bus, kuris pasirodo besąs modernus dviejų denių keltas. Bora Boros oro uostas yra vandenyne, beje, jį pastatė amerikiečiai karo metu. Po garsaus Pearl Harbor karinės bazės sutriuškinimo, amerikiečiai, besiruošdami dar vienam japonų puolimui, Bora Boroje įkūrė karinę bazę.
Japonai nepuolė, bet bazė liko, tuo pačiu sala gavo oro uostą, kuris vėliau buvo modernizuotas, buvo nutiestas kelias aplink salą, pastatytos vandens surinkyklos ir saugyklos. Kaip mėgsta sakyti vietiniai, amerikiečiai sukūrė infrastruktūrą, kurios dėka pradėjo vystytis turizmas. Pirmuosius viešbučius taip pat įkūrė amerikiečiai. Savo pasakojimus vietiniai gidai turistams baigia fraze „God bless America”, tuo
sulaukdami gausių amerikiečių arbatpinigių, kurie, beje saloje dėl labai aukštų kainų nėra
privalomi.
Tačiau tikrasis lagūnų grožis atsiveria būtent Bora Boroje. Tokios vandens spalvos dar niekada neteko matyti, žmonėms, tik ką išlipusiems iš lėktuvo ir pamačiusiems tokį grožį, net veidai ištysta iš nuostabos. Čia pat stovi prabangiausių pasaulio viešbučių, tokių kaip St. Regis, jachtos, pasiruošusios pasiimti savo garsius svečius ir nugabenti į atokiuose salelėse, vietine kalba vadinamose motu, esančius viešbučius.
Išties pasijutome pakliuvę į tikrą rojų. Laikas tarsi sustoja, lieka tik saulė, jūra, palmės ir svajingos dainos, lydimos okulelės skambesio. Sakoma, jei viskas nusibodo gyvenime, spjauk į viską ir skrisk į Bora Borą. Tame yra daug tiesos, daug žmonių iš vakarų pasaulio atranda gyvenimą iš naujo šiame rojaus kampelyje.
Keturios dienos prabėgo kaip akimirka. Linksmas kalnų safaris su japonų ir amerikiečių turistais, tai yra su abiem kariavusiomis pusėmis, kurios senai pamiršo neapykantą viena kitai, bent mes jos tikrai nepajautėm. Nardymas, spalvingos žuvys, perlų ferma, gražios polineziečių dainos, ramybė, saulė ir jūra. Nebuvo Turkijos ir Egipto kurortų šurmulio, nebuvo išsipusčiusių rusų ir lietuvių turistų. Paprastumas, visiškas atsipalaidavimas, kai niekas net nemano demonstruoti savo apdarų ir pajamų dydžio. Bet įspūdžių buvo per akis.