Taip pat skaitykite: Lietuvių kelionė aplink pasaulį: nuo ko viskas prasideda?
Keliauk į Turkiją su Perpasaulį.lt! Geriausių skrydžių pasiūlymų ieškok čia.
Po beveik mėnesį trukusių procedūrų, pagaliau iš savo „Iranianvisa“ agentūros gavome naujieną, kad mums patvirtintas Irano vizų išdavimas. Dabar ramiau galime pasidėlioti savo tolimesnį maršrutą. Tarpusavyje pasitarę nusprendėme, kad dar iki mėnesio pabūname rytinėje Turkijos dalyje, tada važiuojame į Iraną, o iš ten skrendame į Australiją…
Ryte, po gan ilgos pertraukos vėl susikrovėme kuprines. Justino bendradarbė Lina išvežė mus iš miesto ir išleido greitkelyje. Po savaitės pertraukos vėl ištiesėme ranką su pakeltu nykščiu. Ilgai laukti nereikėjo, po kelių minučių mums sustojo sunkvežimis, kuris pavežė apie 30 kilometrų iki kelių išsišakojimo. Perėję į mums reikalingą kelią, gan greitai vėl susistabdėme mašiną. Jos vairuotojas mus pavežė iki Seydidehir miestuko.
Ant šios sofutės sėdėdami ir nuvažiavome iki Konya miesto. Jau buvo šešios vakaro ir lįsti į milijoninį miestą visai nebesinorėjo, todėl išlipome jo pakraštyje. Horizonte už kokio kilometro matėsi kelių išsišakojimas, todėl nusprendėme prasieiti iki jo. Beeinant iš vieno pastato išbėgo link mūsų diedukas. Kartodamas kelis angliškus žodžius Hello, come ir tea priėjo, paėmė abu už rankų ir nusivedė į kažką panašaus į kavinę.
Čia greitai gavome arbatos ir šūsnį klausimų iš kur?, kur? ir kaip? Diedukas nelabai žinojo, kas yra autostopas, bet kai vietiniai jam suprantama kalba paaiškino, diedukui akys tiesiogine to žodžio prasme iššoko ant kaktos... Atrodo nereikšmingas įvykis, bet jis visam vakarui išpiešė šypsenas mūsų veiduose. Užkandę ir išgėrę arbatos, padėkojome už vaišingumą ir išėjome toliau.
Su pasibaisėjimu vairuotojas išleido mus už miesto visiškoje tamsoje. Ilgai neklaidžioję, palapinę pasistatėme po egle apie 50 metrų nuo kelio. Naktis nebebuvo tokia šilta, todėl teko išsitraukti miegmaišius.
Saulė palapinės neužkaitino, todėl galėjome sau leisti pamiegoti iki 10 valandos ryto. Susipakavę ir išėję į kelią susistabdėme mašiną. Pakeliui besimėgaudami nuostabiais vaizdais gan greitai nusigavome iki vieno Kapadokijos regiono Avanos miestuko.
Nusipirkę šiek tiek maisto ir pasipildę vandens atsargas, nusprendėme grįžti apie 5 kilometrus atgal į pakeliui matytų uolose iškaltų gyvenviečių regioną. Eiti tingėjome, todėl susistabdėme pakeleivingą mašiną. Netoli kelio nusileidome į kažkada tekėjusios upės kanjoną, kurio stačiose uolose iškaltos gyvenvietės.
Teko nemažai paplušėti kol išsišlavėme, nes dulkių čia niekas nevalė jau daug daug metų. Nors kambaryje aplink vien akmenys, bet patalpa, iš lauko apšviesta mėnulio buvo gan jauki. Viskas atrodė didingai ir mistiškai. Kaip norėtųsi nors akies krašteliu pamatyti sunkiai įsivaizduojamą, anksčiau čia gyvenusių žmonių kasdienybę.
Ryte susipakavę daiktus nusileidome į kanjoną. Ten papusryčiavome ir nusimaudėme po iš uolos tekančiu mineraliniu vandeniu. Tik gerokai įdienojus išėjome į kelią. Sustabdyto vairuotojo paprašėme, kad nuvežtų į Urgiup miestą, bet susigundėme pakeliui pastebėta kelio nuoroda, ant kurios parašyta: „Kapadokya Kum Cakil Ocagi Isletmesi 1 km“.
Nusprendėme, kad mums reikia būtent ten, į galbūt kažkokią senovinę gyvenvietę ar net požeminį miestą... Pakeliui didžiąsias kuprines paslėpėme kukurūzų lauke ir išėjome ženklo nurodyta kryptimi. Nuėję radome ne kokį senovinį miestą, o paprasčiausią karjerą. Per daug nenusivylę grįžome atgal ir prisiskynėme pakeliui rastų pomidorų.
Truputį nusivylėme, nes lipant į viršų, visos senovinių namų patalpos buvo pilnos šiukšlių. Ko norėti, čia gi Turkija, o gyvenami namai vos už šimtą metrų. Užlipus į viršų priėjome perspėjamą ženklą, kuris draudė eiti toliau.
Aišku, mes jo nepaisėme ir nusprendėme, kad eisime toliau. Ir nenusivylėme... Nuo čia pastatai įspūdingesni ir jau be šiukšlių. Taip pat aptikome požeminių tunelių sistemą, kuria truputį paklaidžiojome.
Praėję visą senovinį miestą, jo gale susiradome jaukų ir gražų atvirą bokštelį, kuriame ir įsikūrėme. Naktį prie mūsų atropojo nemažas, apie 5 cm ilgio skorpionas. Greitai nusprendėme, kad čia nemiegosime atvirai ir pasistatėme palapinę.
Labai norėjome nufotografuoti vaizdą aplink savo stovyklavietę saulei tekant, todėl kėlėmės penktą valandą ryto. Savo sprendimu nesigailėjome - vaizdai saulėtekio metu daug gražesni nei dieną ar saulei leidžiantis. Pralakstę su fotoaparatu aplinkui, nuėjome vėl truputį pamiegoti.
Pamiegoję, beveik visą dieną paskyrėme blog‘o rašymui, bei nuotraukų tvarkymui. Jau gerokai po pietų pajudėjome iš savo bokštelio į miestą. Čia pasinaudojome internetu, pavalgėme, bei pasipildėme maisto atsargas. Kai susiruošėme judėti toliau, buvo jau septinta valanda vakaro.
Iki pradės temti liko gera valanda, todėl reikėjo skubėti, nes dar nežinojome kur šiąnakt miegosime. Iš miesto net nėjome- tranzuoti pradėjome tik paėjus kiek nuo miesto centro. Ilgai laukti nereikėjo, jau pirma stabdoma mašina mums sustojo.
Nors prašėme, kad pavežtų iki Ortahisar miestuko, vos už kelių kilometrų, susigundėme pakelės vaizdais ir paprašėme vairuotojo mus išleisti. Paėjėję apie puskilometrį, pasistatėme palapinę akmeninių pirštų apsuptyje.
Kadangi, kaip jau įsitikinome, Kapadokijoje gražiausia švintant, vėl kėlėmės kartu su saule. Tikrai tekančios saulės nušviestas landšaftas su įvairiausių formų uolom atrodė mažų mažiausiai įspūdingai. Papusryčiavę, bei susipakavę daiktus dar palaipiojom aplink esančiomis uolomis ir pralandžiojome į visas pastebėtas patalpas.
Iki Ortahisar miestuko vos kokie keturi kilometrai, todėl nusprendėme iki jo prasieiti laukais, tuo labiau, kad aplinkos vaizdai įspūdingi. Prieš miestuką, kapinėse radome vandens čiaupą, todėl nepraleidome progos nusiprausti nuo galvos iki kojų, bei išsiskalbti keletą rūbų.
Dabar, švarūs ir atsigaivinę, galėjome eiti apžiūrėti Ortahisar miestuko. Pats miestukas nėra kažkuo labai įspūdingas, bet savo draugiška atmosfera mums pasirodė gan jaukus. Pagrindinis lankomas objektas- jau iš tolo matoma uola-pilis, bet šiuo metu ji uždaryta restauracijai. Išgirdę, kad iki sekančio mūsų tikslo, Goreme miestuko šeši kilometrai, nusprendėme ir iki jo eiti pėsčiomis.
Visą kelią mus lydėjo dar prie uolos - pilies sutikta kalytė, kuri nuo mūsų nesitraukė visą laiką. Likus keliems kilometrams prieš Goreme miestuką, netoli kelio radome gan jaukų abrikosų sodelį, kur ir įsikūrėme.
„Mūsų“ šuo netoli stovyklavietės iš po žemių iškasė nemažą vėžliuką, kurį teko gelbėti nuo aštrių šuns dantų. Iki soties prisivalgę abrikosų nuėjome miegoti. Mūsų sargas prigulė šalia palapinės. Truputį neramu, kaip teks su ja atsisveikinti.
Anksti ryte pažadino visai šalia, virš galvų praskridęs oro balionas. Išlindus lauk iš palapinės ir palypėjus ant uolos atsivėrė nuostabus vaizdas- virš slėnio skrido gal koks šimtas oro balionų! Buvo įdomu stebėti, kaip jie meistriškai praskrenda vos keli metrai nuo uolos ar nusileidžia ant visai neįtikėtinai mažo ploto.
Visą naktį pramiegojęs šalia mūsų palapinės šuo ir toliau nesiruošė nuo mūsų trauktis. Mes neketiname keliauti su šuniu, todėl išeinant, kaip bebūtų gaila, teko jį griežčiau nuvaryti. Ir vėl, iki Goreme miestuko išėjome laukų keliukais pėsčiomis.
Pirmiausia priėjome Goreme lauko muziejų. Vieta atrodė tikrai graži, bet į mokamą vidų eiti nesiruošėme. Aplink Goreme miestuką esantys slėniai turbūt gražiausi iš mūsų matytų, bet tuo pačiu labiausiai lankomi turistų. Tikai buvo ką pamatyti, bet pasilikti čia nesiruošėme.
Pasigrožėję vaizdais išvažiavome pasižiūrėti Uchisar miestuko. Į patį miestelį užsukti neplanavome, todėl padarę keletą fotografijų miestelio prieigose, grįžome atgal. Goreme miestelyje susistabdėme dar vieną mašiną, kuri mus nuvežė kelis kilometrus už miestelio. Teko prasivaikščioti apie valandą laiko, kol radome tinkamą vietą nakvynei. Palapinę pastatėme po medžiu visai šalia uolos.
Šią dieną paskyrėme apleistų darbų atlikimui: surašėme ir patalpinome blog‘ą ir nuotraukas, bei pasidėliojome tolimesnius kelionės planus. Per dieną pajudėjome visai nedaug, tik iki Avanos miesto. Pradėjus tempti nusprendėme, kad apsistosime tame pačiame slėnyje, kuriame nakvojome pirmąją naktį Kapadokijoje.
Ryte susipakavę daiktus nusimaudėme kanjone tekančiame miniatiūriniame upeliuke. Oho, kiek vandens sukaupėme užtvenkus sprindžio dydžio upeliuką. Papusryčiavę išvažiavome į netoliese esantį Avanos miestelį. Trečią kartą čia lankomės, todėl klaidžioti nebereikėjo. Jau žinomoje interneto kavinėje greitai užpildę prašymus Australijos vizoms gauti, išėjome į kelią. Savaitę praleidę nuostabiame Kapadokijos regione, kurį mūsų manymu, kiekvienas būtinai tūrėtų bent kartą gyvenime pamatyti, pajudėjome Juodosios jūros link.
Pavažiavę penkiomis mašinomis atsidūrėme greitkelio degalinėje, esančioje pusiaukelėje tarp Kayseri ir Sivas miestų. Iki pradės temti liko gera valanda laiko. Greitai nesusistabdę mašinos, nutarėme verčiau susirasti gerą nakvynės vietą šviesoje, nei pavažiuoti toliau ir ilgai klaidžioti jau sutemus, juolab, kad šiose apylinkėse matėme nemažai tinkamų vietų palapinei statyti.
Tik ant pečių užsimetus kuprines ir pradėjus eiti, pamatėme atbuline eiga link mūsų, greitkeliu atvažiuojantį autobusiuką. Jame sėdėjusi maloni šeima pasiūlė mus pavežti. Greitai susižvalgę sutikome su jų pasiūlymu, bet pavažiavę vos apie 10 kilometrų, susigundėme gražiai atrodančia vietove ir paprašėme išleisti. Išlipę greitkelyje, vidury laukų, geltona ražiena prasiėjome gerą kelio galą iki matytų medžių masyvų ir ten, šalia upeliuko, radę jaukią vietą, pasistatėme palapinę.
Atsikėlę ir dienos šviesoje apžiūrėję vietovę, nutarėme čia pasilikti dar vienai dienai. Sigis išėjo ieškoti maisto bei geriamo vandens. Traktoristų pavežtas į už trijų kilometrų esantį kaimelį, gavo geriamo vandens, bet artimiausia parduotuvė, pasirodo, tik už penkiolikos kilometrų. Netoli stovyklavietės radome nedidelę užtvanką, kurioje pastebėjome kartas nuo karto į krantą išropojančius krabus. Pamanėme, kad šie turėtų būti ne ką prastesni nei Europoje pateikiami delikatesai ir, vedami sportinio intereso, susimeistravome sietelį.
Prabavome dviese - vienas laikė sietelį, o kitas ilgu pagaliu padėjo ten įvaryti pastebėtą krabą. Pasigavę vieną, išsivirėme pabandyti. Tikrai skanu! Dabar jau ne vien tik sportinio intereso, bet ir noro pasigardžiuoti vedini vis kartas nuo karto grįžome prie užtvankos su sieteliu patykoti.
Deja, tą dieną pagavome tik dar vieną krabą. Pasirodo pakankamai vikrūs šie žnyplėtieji nariuotakojai! Upelyje taip pat matėme ir dvi vandens gyvates, tačiau šių delikatesų gaudyti ir valgyti dar nesiryžome...
Šią dieną taip pat netikėtai pasilikome toje pačioje stovykloje.. Pro šalį važiavę turkai, stabtelėję ant tilto per mūsų upeliuką ir Sigiui matant pro automobilio langą į vandenį išmetė visą maišą duonos. Šis blogas turkų įprotis viską mėtyti kur papuola, šį kartą mus labai nudžiugino. Dabar turėjome ant ko gaudyti žuvis, kurias dar vakar pastebėjome užtvankoje.
Pasigaminę meškeres, dar kartas nuo karto pakrabaudami, žuvis traukėme abu. Krabą pagavome tik vieną, bet gan nemažų žuvų prižvejojome pakankamai. Kol Gerda tvarkė žuvis, Sigis ištranzavo į tolimesnį miestuką, ieškoti reikalingų maisto produktų. Vakare ant laužo išsikepėme pačių pagautą ir paruoštą žuvį. Galima pirštus apsilaižyti!
Susiruošėme neskubėdami ir stovyklavietę palikome tik apie dvyliktą valandą dienos. Greitai pasiekę kelią, net nespėjome nusimesti kuprinių nuo pečių nusimesti, kai mums sustojo nedidelis sunkvežimis. Sulipę į atvirą priekabą, pavažiavome apie dešimt kilometrų, o tada, kai iš kabinos išlipo pora žmonių, persėdome į ją.
Besišnekučiuodami su draugišku vairuotoju, nuvažiavome iki Sivas miesto. Praėję kelio nusukimus į miesto centrą, pradėjome tranzuoti. Neužilgo mums sustojo sunkvežimis. Su jo vairuotoju Ercan sutarėme, kad mus išleis už 60 kilometrų esančiame Zara miestelyje, o gavosi, kad išlipome už dar 50 kilometrų esančiame Sušehri miestelyje, vairuotojo namuose... Kol Ercan tvarkėsi savo reikalus, jo dukra Nida nuvedė mus į miestelio centre esančią interneto kavinę. Tada už internetą patiems mokėti nebuvo leista!
Vakare, grįžus namo mūsų laukė nuostabi ir soti vakarienė su visa Ercan šeima. O ji nėra tokia maža: Ercan su žmona Henife, Ercan mama Pembe, keturios dukros: Kiubra, Biušra, Zehra ir Nida, bei sūnus Emre.
Iki vėlumos linksmai praleidome laiką plepėdami įvairiausiomis temomis. Kadangi abiejų pusių žingeidumas buvo beribis, o suprantamų kalbų žinios ribotos, teko nemažai naudotis anglų-turkų-anglų kalbos žodynais. Pavakaroję prie arbatos, išvažiavome į mums paskirtą, Ercan priklausantį, butą nakvynei.
Išsimiegoję minkštoje lovoje, ryte papusryčiavome su Ercan šeima ir vėl išsiruošėme į kelią. Svetingasis vairuotojas pavežė mus iki sankryžos už miesto, kur mes ir pradėjome tranzuoti. Netrukus susistabdėme sunkvežimį, kurio vaizdingais kalnų keliais pasiekėme Šebinkarahisar miestelį. Čia pasinaudojome internetu, pavalgėme ir iš miestelio pajudėjome apie penktą popiet.
Ir šį kartą ilgai tranzuoti neteko- vienu automobiliu pavažiavę penkis kilometrus už miesto, netrukus susistabdėme ir antrąjį. Sustojęs automobilio vairuotojas parodė mums pilną bagažinę avilių ir pasakęs, kad vietos nėra, sėdo į mašiną važiuoti toliau.
Pavažiavęs vos 20 metrų bitininkas visgi nutarė nepalikti mūsų ant kelio ir sustojęs pamojo mums lipti vidun. Be jokių problemų su visa savo manta susitalpinę į automobilį, išvažiavome į Giresun miestą. Kaip mes nustebome, kai pavažiavus vos 10 kilometrų Giresun kalnais kraštovaizdis pasikeitė neatpažįstamai- ore tvyrojo didelė migla ir drėgmė, augmenija tapo vešli, augo didelės samanotos eglės ir nukrito iki 15-18° C.
Visas kraštovaizdis labiau priminė Slovėniją ar Slovakiją, nei iki šiol matytą Turkiją. Dvi su puse valandos pravažiavę vos 100 kilometrų vingiuotais kalnų keliukais, jau sutemus pasiekėme Giresun miestą, įsikūrusį ant Juodosios jūros kranto. Paklaustas kur galėtume pasistatyti palapinę, mūsų vairuotojas parodė mums miesto centre, ant kalno stovinčios pilies liekanas. Kadangi buvo jau tamsu, nebeieškojome nieko kito ir su kuprinėmis užsirioglinome į pilies kalną. Atradę lygią vietą kalno šlaito viršuje, beveik ant takelio pasistatėme savo palapinę.
Ryte atsikėlėme gan anksti, bet ruoštis neskubėjome. Kol papusryčiavome ir susirinkome daiktus, prie mūsų priėjo du vyrukai ryškiais oranžiniais marškinėliais. Jie prisistatė kaip parko policija. Pasiteiravę ką čia veikiame, paaiškino, kad negalima čia statyti palapinės. Lyg ir patys to nesuprastume. Draugiškai pašnekėjome apie mūsų kelionę, o paskui vyrukai palydėjo mus iki išėjimo. Nusileidus nuo kalno pradėjo lynoti. Tai pirmas lietus po Slovėnijos!
Atvėsęs ir lietingas oras privertė mus ištraukti giliai kuprinėse užkištus šiltesnius rūbus. Apsirengę šilčiau pradėjome tranzuoti, tačiau iš pradžių nelabai tai sekėsi. Teko pralaukti apie valandą, kol mums sustojo pirma mašina.
Ja nuvažiavome iki netoliese esančią Kešap miestelio. Čia jau žymiai greičiau susistabdėme sunkvežimį, kuris pavežė iki Eynesil miestuko. Šiame, nedideliame miestuke ir nusprendėme apsistoti. Kaip pastebėjome, čia žymiai griežčiau laikomasi ramadano, todėl dienos metu surasti kur būtų galima pavalgyti buvo nelengva.
Paieškoję suradome gan nebrangią ir skaniai gaminančią kavinę. Pavalgius prasidėjo desperatiškos interneto paieškos. Nors mums norinčių padėti atsirado nemažai, tačiau šis procesas kiek užtruko.
Užėję į keletą interneto kavinių, pagaliau radome, kur galėtume pasijungti savo kompiuterį. Kavinės savininkas ir jo draugai buvo labai draugiški, todėl negana to, kad už internetą mokėti nereikėjo, išeinant dar gavome ir vaišių. Dėl nakvynės vietos per daug nepergyvenome, todėl paėjėję kelis šimtus metrų nuo miestuko centro, palapinę pasistatėme ant jūros kranto įrenginėjamame parkelyje.
Šiame miestelyje turbūt įsivedė šeštą maldos laiką, nes mečetės minaretų kvietė maldai pusę trijų nakties... Kai mečetė vos už šimto metrų, nepabusti neįmanoma. Išklausę keleto minučių trukmės giedojimą, apsivertėme ant kito šono ir vėl užmigome.
Ryte nusiprausę Juodojoje jūroje ir susipakavę daiktus, vėl išėjome į kelią. Susistabdę porą automobilių, nuvažiavome į Trabzon miestą. Apžiūrėję vieną populiariausių lankytinų objektų - Ayasofya bažnyčią, kuri šiuo metu yra muziejus, išvažiavome Sumela vienuolyno link. Trabzon miestas nemažas, o pėsčiomis klaidžioti nesinorėjo, todėl mašinas stabdėme pačiame mieste. Be didelių problemų dviem sustabdytais automobiliais išvažiavome iš miesto, o dar dviem, pasiekėme Mačka miestelį, esantį už 30 kilometrų nuo Trabzon.
Tik išlipus iš automobilio ir besižvalgant aplink, mus užkalbino vietinis. Pasiteiravus kur galima pasistatyti palapinę, jis nupasakojo netoliese esančią tinkamą vietą. Mums paėjus vos šimtą metrų, minėtas turkas mus pasivijo ir liepė kelias minutes palaukti. Po penkių minučių, privažiavęs su automobiliu, susodino mus į jį ir išvežė už miestelio.
Pavėžėjęs apie porą kilometrų užsuko į prie kelio esantį kempingą, kurio kainos mums visai netiko. Turkas, supratęs, kad mes už nakvynę mokėti nesiruošiame, išvežė toliau. Dar už poros kilometrų sustojo šalia pensiono.
Galvojome, čia bus dar baisiau, bet paslaugusis turkas pašnekėjo su savininku ir sutarė, kad mums leistų palapinę pasistatyti jų teritorijoje nemokamai. Padėkoję už pagalbą mums padėjusiam turkui, su juo atsisveikinome. Pensiono savininkas parodė, kur galima pasistatyti palapinę, o vakare maloniai pakvietė pavakarieniauti kartu su didžiule jo šeima.
Ryte susipakavę daiktus atsisveikinome su svetingais šeimininkais ir išvažiavome į Sumelą vienuolyną, esantį už 10 kilometrų. Su visa savo manta akmenimis grįstu takeliu užlipome 300 metrų iki įėjimo į vienuolyną. Kadangi sukorėme ne vieną šimtą kilometrų, kad pasiektume šią vietovę, nepagailėjome sumokėti po 8 TL (12 Lt) už įėjimą. Nors čia pilna turistų, tačiau Sumela vienuolyno viduje buvo jauku.
Pasimėgavę mistine atmosfera dvelkiančiu vienuolynu, kitu keliuku nusileidome žemyn. Ilgai netrukus sustabdėme mašiną. Kaip malonu buvo po ilgo laiko sutikti gerai anglų kalba kalbančius pašnekovus - malonią turkų šeimą iš Stambulo, važiuojančią atostogoms į gimtinę.
Iš jų nemažai sužinojome apie Turkiją, o mes juos nustebinome savo turkų kalbos žiniomis, kurias įgavome tik per pusantro mėnesio. Visą kelią įdomiai prašnekėjus, buvome maloniai pakviesti pas juos pasisvečiuoti Findikli miestelyje. Kadangi mums šis miestelis pakeliui, sutarėme pas juos užsukti po 1-2 dienų.
Žvilgterėję į žemėlapį, pagal įdomiausiai skambantį pavadinimą, pasirinkome Of miestelį, kuriame atsisveikinome su įdomiais pašnekovais. Miestelis neatrodė pats tinkamiausias stovyklavimui, bet mes per daug nesijaudindami, nuėjome prie jūros ir tiesiai ant betoninio molo pasistatėme palapinę.
Visą kitą dieną lijo, todėl iš palapinės išlindome trečią valandą dienos, lietui pasibaigus. Kol džiovinome daiktus, pastebėjome netoliese jūroje nardančius delfinus. Kaip buvo smagu sėdėti ir stebėti vos už 20-30 metrų nuo mūsų iš vandens šokinėjančius šiuos nuostabius gyvūnus.
Jiems nuplaukus, susipakavome daiktus ir į kelią išėjome tik apie ketvirtą valandą popiet. Neužilgo susistabdę mašiną, atvažiavome į Rize miestą. Praėję keletą kilometrų iki miesto galo, pasistatėme palapinę prie jūros, tiesiai už stadiono tvoros. Tik sulindus į palapinę vėl prasidėjo lietus.
Visą naktį lijo, o vienu metu mus pažadino stiprus griaustinis. Ryte pabudome anksti, tačiau dėl vis dar lyjančio lietaus, pajudėti galėjome tik apie 12-ą valandą. Ištaikę „langą“ kuomet trumpam nustojo lyti, greitai susipakavome savo daiktus ir nužingsniavome tranzavimo kryptimi. Pakeliui užklupęs lietus privertė dar gerą valandėlę stabtelėti ir ramiai pasėdėti po parduotuvės stogeliu.
Pagaliau nustojus lyti, stojome ant kelio tranzuoti. Greitai susistabdę du automobilius, nuvažiavome į Findikli miestelį, kuriame tarėmės susitikti su mus nuo Sumela vienuolyno pavežusia šeima. Parašėme jiems e-mail‘ą, tačiau šiandien minėta šeima su mumis susitikti negalėjo.
Susitikimą atkėlėme rytojaus dienai. Eidami pagrindinės miestelio mečetės link, susitikome du keliautojus dviračiais iš JAV. Pora dviračiais pravažiavo Afriką, o dabar važiuoja aplink Juodąją jūrą. Jie keliauja jau apie dešimt mėnesių. Buvo tikrai įdomu pasikalbėti, pasidalinti patirtimi bei įspūdžiais!
Pradėjus vakarėti išėjome ieškoti nakvynės. Truputį paėję nuo miesto centro, ant Juodosios jūros kranto radome puikią aikštelę, kurioje ir įsikūrėme. Šią naktį lietaus nesulakėme.
Atsikėlus anksti ryte, dangus buvo giedras. Kaip malonu, po penkių darganos dienų vėl išvysti saulutę! Išsimaudėme šiltoje jūroje, susipakavome daiktus ir išėjome į Findikli miestelio centrą. Sužinoję, kad jau abu turime Australijos vizas, nusipirkome lėktuvo bilietus į šį žemyną ir pradėjome tartis dėl susitikimo su šeima, pakvietusią mus į šį miestelį. Kai ši šeima ir šiandien negalėjo su mumis susitikti, nutarėme daugiau jų nebevarginti, susitvarkėme kitus organizacinius reikalus ir pasistatėme palapinę vakarykštės nakvynės vietoje.
Iš ryto išsimaudę jūroje, neskubėdami susikrovėme daiktus ir apie 12-ą valandą pradėjome tranzuoti. Pirmas šią dieną mums sustojo taksi automobilis ir nemokamai pavežė apie 100 kilometrų iki Artvin miestelio. Tai jau trečiasis šioje kelionėje mus nemokamai vežęs taksi.
Dar trimis automobiliais kilome ir leidomės kalnų keliais kol pasiekėme Tortum ežerą. Ant ežero kranto nutarę pasistatyti palapinę, sustabdėme mus vežusį vairuotoją ir išlipome. Prie ežero nusigauti nebuvo taip lengva, kaip atrodė iš pradžių. Teko šiek tiek paklampoti į ežerą įtekančios upės dumblėtais krantais, o prie ežero radome nemažai išplautų šiukšlių, tačiau vieta buvo graži.
Kol Gerda ieškojo kito, lengvesnio išėjimo, kad ryt galėtume išeiti į kelią švarūs, Sigis įkūrė stovyklavietę jau kažkieno suręstoje akmenų užuovėjoje, nes ežero slėnyje siautėjo stiprus vėjas. Nusiprausę ir pavakarieniavę jau susiruošėme miegoti, bet netikėtai sulaukėme svečių. Mūsų aplankyti atėjo trys turkai su vaišėmis.
Gerą pusvalandį bendravome turkų kalba, bei vaišinomės jų atnešta „Fanta“ bei pyragu. Turkams išėjus, nuėjome miegoti. Vidurnaktį pažadinti įsivyravusio visiško štiliaus, išlindome iš palapinės apsidairyti. Buvome pakerėti gilaus, begalę žvaigždžių ir žvaigždelių nusagstyto rugpjūčio dangaus…
Atsikėlę, sočiai papusryčiavome ir išsimaudę ežere vakar atrastu kitu takeliu, nužingsniavome kelio link. Greitai susistabdėme automobilį, kurio vairuotojas pakeliui pavaišinęs arbata ir sočiais pietumis, nuvežė mus prie Irano ambasados Erzurume.
Irano ambasadoje sutikome šveicarų porelę, kurie jau šiandien gavo vizas. Jie mums nusakė, kur už miesto rado tinkamą nakvynės vietą ir, jei norime, pakvietė mus ten pat apsistoti. Pamanėme, kad būtų tikrai malonu daugiau pabendrauti, bet pirmiausiai reikėjo susitvarkyti Irano vizas.
Šiek tiek luktelėję ambasadoje, gavome anketas ir po 75 eurų mokėjimo lapelius. Darbo diena jau ėjo į pabaigą, o mokėti reikėjo tik eurais, todėl gerokai pralakstę tądien išsiaiškinome ką ir kaip daryti, o galutinai sutvarkyti reikalus galėjome tik rytojaus dieną.
Vakarėjant dar šiek tiek apžiūrėjome miestą ir patraukėme ieškoti šveicarų porelės nurodytos nakvynės vietos. Paklausinėję žmonių ir susistabdę vieną automobilį, kurį vairavo lenkiškai kalbantis turkas, nesunkiai radome tą vietą. Taip pat greitai susiradome ir mūsų naujuosius draugus šveicarus Katją ir Chrisą.
Šie keliautojai taip pat išsiruošė į kelionę metams laiko, todėl metė savo darbus ir iškeliavo nuosavu autobusiuku po pasaulį. Katja ir Chrisas savo stovykloje pavaišino vakariene. Buvo tikrai malonu ir labai įdomu pabendrauti su tokį pat požiūrį turinčiais keliautojais. Savo palapinę pasistatėme netoli šveicarų autobusiuko. Visą naktį aplinkui vaikščiojo iš kažkur atklydusi karvių banda ir rupšnojo žolytę.
Atsikėlėme anksti ryte. Papusryčiavęs Sigis ištranzavo į miestą vizų reikalų tvarkyti. Teko nemažai paplušėti, kol išėjo išsikeisti turkiškas lyras į eurus. Pasirodo, kad retas bankas keičia valiutą, o tie kurie keičia, prašo kažkokio kodo, kurį, pasak jų, turėjome gauti įvažiuodami į šalį. Nesąmonė! Bandant išsiimti pinigų iš vieno bankomato, Sigis tris kartus sugebėjo suvesti neteisingą PIN kodą ir taip užblokuoti kortelę...
Draugų pagalba iš Lietuvos, susisiekėme su savo banku, kuris pažadėjo paros bėgyje atblokuoti kortelę. Prabėgiojus Erzurum mieste ne vieną dešimtį skirtingų bankomatų ir bankų, pagaliau pasisekė surasti banką, kuriam užteko parodyti tik pasą, kad galėtum išsikeisti pinigus.
Sumokėjus už vizas, šeštą valandą vakare jas jau turėjome savo pasuose. Vakare simboliškai su gitara ir alumi, bei naujaisiais draugais šveicarais smagiai pavakarojom.
Šiandien Gerda nusprendė, kad užtenka Sigiui vaikščioti kudlotam ir ėmėsi jį kirpti. Valandą paplušėjus su žirklėmis, pasimatė rezultatas. Katja ir Chrisas naujosios Sigio išvaizdos neišsigando, todėl Sigis ramiai su jais išvažiavo į miestą.
Gerda, likusi stovykloje, susipažino su čia atvažiavusia piknikauti turkų šeima ir buvo jų sočiai privalgydinta. Nežinia ar tai susiję su nauja Sigio išvaizda ar ne, bet jis, sutvarkęs reikalus Erzurum mieste, keturis kilometrus iki stovyklavietės parėjo pėsčias, nes šiandien jokio automobilio susistabdyti nepavyko. Na o grįžęs Sigis vakarienę virėsi tik sau pačiam, nes po turkiško vaišingumo Gerdai nė kąsnelio nebesinorėjo.
Vertėtų paminėti, kad mūsų stovyklavietė yra daugiau nei 2 kilometrų aukštyje, todėl vakarais ir naktimis čia jau šaltoka, nors dieną saulutė šilumos nepagaili. Sugulus miegoti prie mūsų palapinės vėl atklydo karvių banda, kurią, norint gerai išsimiegoti, vėl teko pravaikyti.
Šiandien sekmadienis, todėl į mūsų stovyklos vietą jau nuo ankstaus ryto pradėjo rinktis piknikauti turkų šeimos. Aplink neliko nei vienos laisvos vietos. Iš draugų šveicarų Sigis pasiskolino gitarą, nes jau senokai buvo begrojęs. Galbūt dėl muzikos o greičiausiai dėl vaišingumo, iš visų pusių piknikaujantys turkai nešė mums maistą. Tą dieną valgyti sau nebesigaminome.
Kadangi mūsų stovyklavietėje buvo beveik visi reikalingi patogumai, niekur iš jos skubėti nesiruošėme. Per šias dienas susitvarkėme per kelionę pasidėvėjusią įrangą, užlipome į netoliese esantį iš pažiūros aukščiausią kalną, bendravome su Katja ir Crisu ir tiesiog ilsėjomės.
Atsikėlę anksti ryte išsidžiovinome nuo vakarykščio lietaus sušlapusius daiktus, bei juos susipakavome. Išėjus į kelią net nespėjome iškelti rankos, kai mums sustojo autobusiukas, kuris nuvežė mus į Erzurum miesto centrą. Ten pasinaudoję paskutinėmis nefiltruoto interneto galimybėmis išjudėjome Irano sienos link…
