Keliauk į Kroatiją su Perpasaulį.lt! Geriausių skrydžių pasiūlymų ieškok čia.

Tik įvažiavus pamatėme, kad Kroatija - visai kitokia nei Slovėnija. Čia jau žymiai karščiau ir sausiau. Miškai žemesni, skurdesni ir dygūs. Įspūdingo dydžio tiltai bei viadukai taip pat kėlė nuostabą. Pavažiavus keliolika kilometrų nuo Rijekos, išlipome prie kelio į garsiąją Krk salą.

Buvo tik apie penkta valanda vakaro, todėl nusprendėme pavažiuoti toliau. Nors eismas buvo nemažas, bandymai sustabdyti mašiną buvo bevaisiai. Taip tuščiai karštyje prastovėjome apie tris valandas.

Jau pradėjo temti, todėl nebeliko nieko kito, kaip įsikurti kažkur šalia. Susiradę nedidelį keliuką vedantį nuo kelio į žemaūgių medžių miškelį, paėjome juo ir suradę jaukesnę vietelę įsikūrėme. Naktis pasitaikė šilta, todėl pirmą kartą kelionėje palapinės nedengėme viršutiniu tentu. Nakvynė su vaizdu į žvaigždes visai patiko.

Rytą papusryčiavę ir susipakavę daiktus išėjome į kelią. Šį kartą nusprendėme pakeisti tranzavimo vietą. Net taip padarius teko palaukti apie gerą valandą, kol susistabdėme mašiną. Vairuotojas važiavo į netoliese esantį Crikvnica miestelį, bet tuščias stovėjimas karštyje jau išvargino, todėl sutikome pavažiuoti nors ir tiek.
Selce miestelis, Kroatija

Vairuotojas išleido mus ne Crikvenicos, o Selce miestelyje, esančiame pora kilometrų toliau. Tik išlipus jame supratome, kad tai ne mūsų skonio vieta, nes kur pasisuksi, aplink vien „matracininkai“. Dėl varginančio karščio ir didelio noro atsigaivinti, nebekreipėme dėmesio į aplinką ir pirmą kartą išsimaudėme gaivioje Adrijos jūroje. Tikra palaima!

Kol išsimaudėme, pavalgėme ir pasinaudojome nemokamu internetu, jau pradėjo vakarėti. Paėję už miestelio, susistabdėme mašiną. Ir šį kartą vairuotojas važiuoja į šalia esantį miestuką, bet jau reikėjo ieškoti nakvynės vietos ir mes sutikome su juo pavažiuoti.

Išlipę prie Novi Virodolski miestuko, pasukome į šalia esantį miškelį ir paėję kelis šimtus metrų įsikūrėme. Nusprendėme vėl statyti tik vidinę palapinės dalį.

Apie trečią valandą nakties mus pažadino traškėjimas netoli palapinės. Pagal skleidžiamą garsą jautėsi, kad aplink slankioja nemažas žvėris... Kai išgirdome visai šalia šnopavimą, gulėti permatomoje palapinėje, pasidarė nejauku. Net labai...
Stovyklavome po atviru dangumi

Gyvūno nematėme, bet pagal šnopavimo garsą supratome, kad esame sekami meškos, kurių, beje girdėjome, šiame regione yra nemažai. Prisiminę, kad geriausias būdas atbaidyti žvėris yra triukšmas, pradėjome vis garsiau kalbėti ir barškinti įvairius daiktus: Sigis peiliu daužė per puodą, o Gerda akmeniu trankė per plastmasinį vandens butelį...

Kartais atrodė, kad triukšmas atbaido žvėrį, bet tik nustojus triukšmauti tai iš vienos, tai iš kitos pusės pasigirsdavo akmenų barškėjimas, krūmų traškėjimas arba garsus šnopavimas. Taip „koncertavome“ apie porą valandų, bet tik išaušus įtartini garsai nurimo ir supratome, kad žvėris pasitraukė. Gavome progą nusnūsti dar keletą valandų.

Ryte susipakavome daiktus ir išėję į kelią gan greitai susistabdėme mašiną. Jauna draugiška vokiečių porelė išleido mus už 20 kilometrų esančiame Senj miestelyje ir atidavė nemažą gabalą rūkyto jautienos kumpio, kurį jiems įdavė tėvai. Geras kumpis! Valgėme jį dvi dienas.

Išlipę Senj miestelyje, susiradome informacijos centrą, kuriame, kaip taisyklė, yra nemokamas internetas. Ten mus užkalbino plepus vengras- kroatas Ander. Su juo pašnekėjome apie Kroatiją, žydus, bei dar mažiausiai dešimčia temų.
Sveti Juraj miestelis

Sužinojome, kad Kroatijoje laukinis stovyklavimas draudžiamas ir kad tokie turistautojai gaudomi, bei bauduojami. Mūsų tai nenudžiugino, bet žinojome, kad savo keliavimo būdo nekeisime. Po to Ander pasiūlė mus pavėžėti į už dešimt kilometrų esančią nedidelę gyvenvietę šalia jūros, kurioje jis atostogauja su šeima.

Ten pažadėjo parodyti porą apleistų namų, kuriuose, jeigu patiks, galėsime apsistoti. Nuvažiavus iki minėtos gyvenvietės, Ander prisiminė, kad užsiplepėjęs su mumis užmiršo šeimai nupirkti maisto, todėl važiuos į už kelių kilometrų esančią Sveti Juraj miestuko parduotuvę ir jeigu norime, galime važiuoti kartu. Kadangi maisto reikėjo ir mums, sutikome.

Miestukas mums patiko, nes jame jautėmės lyg būtume vieninteliai turistai. Atsisveikinę su Ander, patraukėme prie jūros. Paėję į miesto kraštą, radome jaukią maudymosi vietą, kurioje ir praleidome karščiausią dienos dalį.

Atsigaivinę nusprendėme važiuoti toliau. Pora mašinų pavažiavę trumpus atstumus, atsiradome netoli Prizna miestelio. Jau saulė leidosi, todėl reikėjo pradėti ieškoti nakvynės vietos.
Prizna, Kroatija

Ją radome ant kalno esančiame apleistame vienkiemyje. Perlipę akmenų sieną, apleistoje teritorijoje pasistatėme palapinę ir pasigrožėję nuostabiu saulėlydžiu nuėjome miegoti. Buvo ramūs, kad bent šiąnakt, meškos mums netrukdys...

Ryte greitai susiruošę išėjome į kelią. Nors vieta atrodė puiki tranzavimui, joje tuščiai prastovėjome apie tris valandas. Saulė kepino, nebuvo nė mažiausio šešėlio, todėl trys litrai geriamo vandens ištirpo akimirksniu...

Po trijų valandų tokio laukimo mums sustojo pagyvenusi vokiečių pora, kuri važiavo į Karlobag miestuką, esantį už 20 kilometrų. Kokį malonumą mums suteikė mašinoje esantis kondicionierius. Nesinorėjo kepinant saulei vėl stovėti kelyje, todėl karščiausią dienos dalį praleidome miestelyje ir prie jūros.
Kroatija

Apie šeštą valandą vakaro, paėję į miestuko galą pradėjome tranzuoti. Po geros valandos prie mūsų sustojo „Golfukas“, kuriame sėdėjo trys jauni vokiečiai, o daiktų buvo užkrauta iki stogo. Jie pasakė, kad pabandys mus sutalpinti.

Po 20 minučių trukusio talpinimo proceso, mes jau toliau važiuojame Kroatijos pajūriu. Hannes, Tarek ir Philip, buvo ką tik mokyklą baigę jaunuoliai, ekonominiu biudžetu važiavę į Kroatiją atšvęsti vieno iš jų gimtadienio. Pavažiavę iki Starigrad nutarėme kartu įsikurti nakvynei ir išsivirti vakarinę.

Pravažiavę miestelį, pasukome į nuošalesnį keliuką. Ten palikome mašiną ir paėję kelis šimtus metrų įsikūrėme. Nutarėme, kad nakčiai palapinių nestatysime ir miegosime po atviru dangumi. Sudėjome kartu turėtus produktus ir išsivirėme bendrą vakarienę.
Kempingas, Kroatija, pajūris

Dar truputį pasėdėjome ir sugriuvę į vieną vietą nuėjome miegoti. Naktį prabudome nuo šnarėjimo. Ši kartą kaimynystėje prie numesto kaulo darbavosi organizuota vilkų grupė. Pašvietus jų pusėn ciklopu, vilkai išsilakstė. Daugiau tą naktį mūsų ramybės niekas nebedrumstė.

Ryte vokiečiai pavežė iki Rovanjska miestelio, kur su jais ir atsisveikinome. Paėję iki autostrados pradžios gan greitai susistabdėme rumuną, kuris jau dešimt metų gyvena Kroatijoje. Jis pavežė iki Zadaro miesto.

Zadare teko nemažai pavargti, kol susistabdėme kitą mašiną. Kaip nekeista, ji irgi galėjo mus pavėžėti vos 20 kilometrų. Išlipę Sukošan miestelio gale dar pabandėme stabdyti mašinas, bet po valandos tuščio stovėjimo, nusprendėme porai dienų pailsėti ir apsistoti kempinge.
Gražiausia iki šiol turėta nakvynės vieta

Kainos čia jau žymiai mažesnės, o be to jau reikėjo išsiskalbti, bei patiems normaliai nusimaudyti. Šiame kempinge pirmą kartą kelionės metu suvokėme ko užtenka išgyvenimui, o kas jau yra komfortas…

Pailsėję pora dienų kempinge vėl grįžome į kelią. Tą dieną mums pasisekė susistabdyti vos dvi mašinas ir nuvažiuoti tik apie 70 kilometrų iki Šibenik miesto. Nustebome sužinoję, kad šalia šio miesto, ant Krka upės pastatyta pirmoji hidroelektrinė, kurios dėka į Šibenik miestą pradėta tiekti elektra daug anksčiau nei į Londoną, Vieną ar Paryžių. Paėję už miesto, ant jūros kranto su nuostabiu peizažu, įsikūrėme stovyklavietę, kuri buvo bene gražiausia iki šiol turėta nakvynės vieta.

Kitą dieną sekėsi kur kas geriau. Trimis sustabdytomis mašinomis nusigavome iki Omiš miestelio. Iš paskutinės mus pavežusios merginos sužinojome sunkaus tranzavimo Kroatijoje priežastį. Pasirodo, kad prie pusantrų metų šioje šalyje įvyko incidentas, kur kažkoks tranzuotojas nužudė jį pavežusį vairuotoją.

Nuo to karto kroatai labai vengia paimti pakeleivius. Kadangi vietiniai tranzuotojai vietinių neima, lieka užsieniečiai, bet jie dažniausiai čia važiuoja atostogauti ir būna užsikrovę daiktais kone iki stogo.
Ir į tokį daiktais pripildytą automobilį sugebėjome tilpti

Jau gerokai vakarėjant mes pradėjome galvoti apie nakvynės vietą. Kad išvažiuotume iš Omiš miestelio, pabandėme susistabdyti mašiną. Neilgai trukus mums sustojo trys jauni kroatai, kurie ir nuvežė iki Ploče miestelio.

Šią dieną, priešingai nei per prieš tai buvusias dienas Kroatijoje, sugebėjome įveikti virš 200 kilometrų! Nejaugi mums ir vės pradėjo sektis? Į Ploče miestelį įvažiavome jau visai sutemus. Geras laika pradėti ieškoti nakvynės vietos… Patraukę į miestelio pakraštį ir neilgai klaidžioję, susiradome ramią nakvynės vietą alyvmedžių sodelyje.

Anksti ryte grįžome į Ploče miestuką papusryčiauti. Pavalgę paėjome apie porą kilometrų iki kelio. Gan greitai susistabdėme vietinį, kuris mus pavežė iki Opuzen mietelio galo ir išleido degalinėje.

Nors vieta atrodė puiki tranzavimui, bet niekaip nesisekė susistabdyti pakeleivingos mašinos. Po dviejų valandų prie mūsų sustojo automobilis. Dideliam Sigio nustebimui tai buvo Andre - jau gerai mums pažįstamas vengras!

Jis su savo kolega važiavo į Dubrovniką, būtent ten, kur mums ir reikia. Niekada negalėtum pagalvoti, kad kažkur Kroatijoje įmanoma susitikti pažįstamą vairuotoją, kuris sustojo net tavęs neatpažinęs!

Gera valanda važiavimo ir mes jau Dubrovnike. Gražus miestas, net labai, nors ir pilnas turistų. Ilgai neužsibuvome, nes dar tądien planavome pasiekti Juodkalniją. Iki geros tranzavimo vietos teko nemažai paėjėti.
Keltuvas Dubrovnike (Kroatija)

Ten susitikome ir pašnekėjome su jauna keliautoja iš Suomijos. Ji viena autostopu keliauja iš Budapešto į Stambulą, iš kur lėktuvu skris į Indiją. Tada porą mėnesių planuoja pakeliauti po Indiją, Laosą bei Vietnamą.

Pasišnekėję stojom stabdyti mašinų. Po kokio pusvalandžio suomė susistabdė mašiną, o dar už minutės susistabdėme ir mes. Po aštuonių dienų keliavimo po Kroatiją su vairuotoju anglu palikome šią karštą, nuostabaus grožio ir labai turistų mėgstamą šalį.
Dubrovnikas