Vis dėlto, kaip paaiškės beveik pusės metų amžinos kelionės Kipre (geriausius skrydžių pasiūlymus rasi čia) metu, saulė saloje kartais ir „užtemsta” - mielųjų salos gyventojų šypsenas neretai pakeičia savanaudiškos grimasos, tavo atlyginimas taip ir lieka boso kišenėje, o tuomet atsiranda galimybė visavertiškai - dieną ir naktį klausytis egzotiško palmių šlamesio ant jūros kranto.
Lieki vienas su savo charakteriu, stiprybėmis ir silpnybėmis bei pasirinkimu: kaltis plaustą namo ar dar pabūti.
Yra keturios darbo paieškų galimybės: vadinamosioms įdarbinimo agentūroms Lietuvoje sumokėti už įdarbinimą, (imti mokestį už įdarbinimą yra nelegalu, tad dauguma jų įstatymą apeina teikiant vadinamąsias konsultavimo dėl įdarbinimo, vertimų paslaugas), vykti į šalį „va bank” ir vietoje susirasti darbą, internetu kontaktuoti tiesiogiai su darbdaviais Kipre arba su Kipro įdarbinimo agentūromis, darbo birža.
Išvydus skelbimą Kipro interneto portale, jog šeimos viešbučio kavinei Kipre skubiai reikalinga padavėja, nedelsdama nusiunčiu savo gyvenimo aprašymą ir jau po kelių dienų sulaukiu teigiamo atsakymo. Būsimam darbdaviui patvirtinu, jog man šis pasiūlymas tinka ir pasiteirauju, kuriai dienai geriausia pirkti skrydžio bilietą.
Kaip vėliau paaiškėja, „skubiai reikalinga” – tai tik neapgalvotas žodžių žaismas. Darbdavys pažada pagalvoti ir pranešti per artimiausias dienas, tačiau po savaitės nesulaukus atsakymo ir vėl pasiteiravus, paaiškėja, jog saloje dar ne sezonas ir būsiu informuota tuomet, kai atsiras daugiau turistų... Tai buvo virtualus, bet nemažai apie neprognozuojamą pietietišką charakterį pasakantis ir įspėjantis susidūrimas su kitokios kultūros atstovu.
Neturėjau laiko laukti, kol kažkada, neaišku kada prasidės sezonas. Vėliau, jau būnant Kipre, kai netekau darbo ir ieškojausi kito, elektroniniu paštu pasiteiravau to paties darbdavio, galbūt jo viešbutyje jau sezonas prasidėjo. Informavau, kad jau esu Kipre.
Atsakymo sulaukiau greitai, kad ieškoma darbuotoja, bet, kadangi gavęs daug gyvenimo aprašymų, norėtų gauti mano nuotrauką – ir tuomet išsirinks. Turėdama omeny pirmąjį susidūrimą internetu, nusprendžiu, jog vis dėlto neprasidėsiu su laiko tempiku. Atrašau, jog neturiu laiko laukti, darbo reikia čia ir dabar. Maniau, jei būčiau tikrai reikalinga, pasikviestų tiesiogiai į pokalbį. Juo labiau kad mano gyvenimo aprašymas buvo su nuotrauka ir labai nebloga.
Antrasis bandymas rasti darbą internetu buvo sėkmingas ir jau per dvi savaites mano egzotiškas užmojis buvo įgyvendintas. Vietinė Kipro įdarbinimo agentūra, kuri neima jokių mokesčių už įdarbinimo paslaugas, taip pat skubiai ieškojo padavėjos mažame miestelyje esantiems kavos namams.
Trumpai, bet aiškiai aprašytame darbo pasiūlyme buvo informuota, kad tai vienas izoliuočiausių kampelių Kipre, kuriame nėra naktinio gyvenimo, jog tai mažas kaimelis kalnuose, ant jūros kranto.
Darbo sąlygos buvo tradicinės, tokios, kurias siūlo dauguma Kipro darbdavių: 8-10 darbo valandų per dieną, dvi išeiginės per mėnesį, 650 eurų atlyginimas ir dar beveik tiek pat arbatpinigių per mėnesį, apgyvendinimas ir maistas nemokamas. Mėgstu gamtą, noriu prie jūros, todėl su būsimaisiais bosais pabendravusi ir susipažinusi video pokalbio per Skype metu, nusiperku bilietą iš Lietuvos į Kiprą ir išskrendu.
Graži pradžia
Oro uoste pasitinka darbdavys, džentelmeniškai mano namo dydžio lagaminą tempia iki automobilio ir pradedame beveik dviejų valandų kelionę Kipro Šiaurės link, į kaimelį, kuris yra netoli turkiškosios Kipro pusės.
Žvalgausi pro langą, jau temsta, o draugiškai nusiteikęs bosas pasakoja apie kaimelio grožį, gryną orą jame ir kai kuriuos buvusius darbuotojus, kuriems nebuvo priimtinas ramus gyvenimas, todėl išvyko dirbti į triukšmingus kurortus. Bosas pabrėžė savo supratingumą. Tuo pat metu nepamiršo paminėti merginos, kuri, įsimylėjusi vietinį kaimo gyventoją, pradėjo išeidinėti į gastroles beveik kiekvieną vakarą, o tai nepatikę kavinės verslą turintiems vyrui su žmona.
Šią istoriją supratau kaip perspėjimą, jog ne viskas bus toleruojama, net jeigu kalbama apie laisvalaikį. Vėliau kalba vėl išsirutuliojo apie gyvenimo kaimelyje privalumus, jo grožį, darbdavys paminėjo, jog mano kambarys bus antrame namo aukšte. Taip pat pasakojo, koks jis geras kulinaras, kaip kartu su darbuotojais visi draugiškai sėdi prie vieno stalo ir valgo jo pagamintą maistą.
Artėjant sienos-demarkacinės linijos link, kuri Kiprą dalina į graikišką ir turkišką pusę, bosas paprašo mano paso, kad galėtų užregistruoti atvykimą. Tuomet prisimena istoriją, kaip viena būsimoji/jau buvusi darbuotoja pareiškusi, jog į jo rankas neatiduos savo paso.
Aplink – kalnuotos apylinkės su daug posūkių, jau tamsa, beveik nematyti automobilių nei jokios civilizacijos, o galvoje išnyra kai kurių žmonių Lietuvoje ištartos frazės, kad Kipre „tave parduos”. Lieka du pasirinkimai: principingai laikytis įvairių institucijų perspėjimų niekada ir niekam nepatikėti savo asmens dokumento ir išvysti iš pirmo žvilgsnio nuoširdaus ir gero žmogaus mimikos pasikeitimus bei nuliūdimą parodant nepasitikėjimą ir sugriaunant tariamai užsimezgusį nuoširdų ryšį, bet nerizikuoti.
Arba vaidinti betarpišką pasitikėjimą, palinksėti galva, kad kvaila buvo mergina, nepasitikėjusi žmogumi… Ir tamsoje, kalnuose, nežinomybėje, automobilyje su nepažįstamu žmogumi likti be asmens dokumento…
Abejonę – duoti ar neduoti savo pasą, sustiprino ir mintis – o koks jo prisiminimų pagrindas apie dokumento duoti nenorėjusią merginą? Kodėl jam yra skirtumas, jei iki pasienio registracijos langelio mergina su pasu rankose būtų nuėjusi kartu?
Juk taip ir turi būti. Tačiau jis – bosas, su ironija veide man pasakoja apie jį beveik šokiravusią „istoriją apie nepasitikėjimą”, laukia mano reakcijos ir aišku – paso.
Įstrigusi apelsinų kaime
Atvykus į miestelį, įsukame į automobilių stovėjimo aikštelę ir suprantu, kad tai jau paskutinis sustojimas. Iš kitoje namo pusėje esančio „tarnybinio įėjimo” į didelį dviejų aukštų namą, pasitikti išeina vidutinio amžiaus tobulo grožio stilinga moteris, kuri yra boso žmona, tvarkanti visus kavinės reikalus ir neretai taip pat aptarnaujanti kavinės klientus.
Susipažįstame, pasiimu savo daiktus ir esu palydima į savo kambarį, kuriame ištinka kažkas panašaus į šoką...
Apie tai - kitame straipsnyje rytoj.
***************************************************
Jei ir Tu esi dirbęs užsienyje ar gali pasidalinti kelionių patirtimi, parašyk mums: info@perpasauli.lt
Vienam istorijos autoriui, su kuriuo susisieksime asmeniškai, dovanosime knygą „Azija be sienų"!
