Indijoje lietuvę labiausiai šokiravo policininkų elgesys (FOTO)

Šiame straipsnyje nekalbėsiu apie vietas, kurias reikia pamatyti Indijoje, taip pat nekalbėsiu apie prabangos ir skurdo kontrastus. Pastaruoju metu žiniasklaidoje mirgančios antraštės apie siaubingus grupinius prievartos išpuolius uždavė kitą klausimą – kaip aš, jauna ilgaplaukė, sėkmingai įveikiau Indiją ir net sugrįžau...

Taip pat skaitykite: Romantiškoji Tadž Mahalo istorija. Ar viskas taip ir buvo?

arba: Metafizinis simbolizmas - Indijos šventyklas puošia erotinės skulptūros

Mėnesį trukusioje kelionėje, į kurią leidausi visiškai viena ir ekspromtu, nepajutau nei kruopelės pavojaus. Mano kelionė po Indiją prasidėjo Delio oro uoste, į kurį nusileidau paryčiais. Be plano, be nusistatyto maršruto, tikslų – paryčių prieblandoje išžengiau pro oro uosto duris.

Pirmas pasitaikęs autobusas, rikšos, siūlančios pavežėti - po paieškų pigesnio viešbučio, aš jau duše. Apsigyvenau ir užmigau.

Tik dabar, kai žiniasklaida vis praneša apie nesibaigiančius prievartavimus, supratau, kodėl mano vakariniai pasivaikščiojimai po Delį tapo tik nesėkmingais bandymais. Pabudusi 17 val. vakaro susiruošiau eiti apžiūrėti „Indijos“ – viešbučio darbuotojų pasiteirauju, kur yra pagrindinės miesto centro gatvės, išeinu.

Neslėpsiu, jaučiau šiokį tokį kultūrinį šoką, kai pro mane važiavo „namo dydžio“ ryšulius mindami dviratį tempiantys „perkūdę“ vyrai, aplink čirškėjo kepami kiaušiniai, o prie valgytojų sukinėjosi laisvės pojūčiu besidžiaugiančios karvės. Taip pat buvo keista nesutikti absoliučiai nei vieno baltojo. Pradėjo temti, o aš – viena gražuolė, nusileidusi iš kosmoso klaidžioju...

Paklaidžioti nepavyko – teko susipažinti su kone visais Delio centre tuo metu budėjusiais policininkais, kurie, vos tik mane išvydę, pradėdavo kamantinėti, kur aš gyvenu, kodėl vaikštau po miestą viena, kodėl apskritai čia esu. Įsakmiomis intonacijomis man buvo patariama kuo greičiau grįžti į viešbutį. Tiesa – vieni policininkai patarė, kiti – liepė.

Nesijaučiau nesaugiai, nes dar nebuvo vėlu, o tik tamsu. Žmonių gatvėse daug, kiaušiniai kepa, gyvenimas verda, tad policininkams mandagiai padėkojusi už patarimus, bandžiau vis dėlto apžiūrėti daugiau. Bet nesėkmingai – pradėjau sutikti tuos pačius mane įspėjusius apie nesaugumą policininkus ir iš jų reakcijų supratau – turiu kuo greičiau grįžti į viešbutį, nes jau tampu įtartina...

Kituose Indijos miestuose – nei Džaipūre, nei Udaipūre, nei Mumbajuje, nei visur kitur su policija reikalų neturėjau. Gal ten saugu, pagalvojau... Keliavau traukiniais, autobusais, o atgal į Delį parskridau lėktuvu. Nebuvo akimirkos, kad pasijausčiau nesaugiai. Visi indai buvo labai draugiški, palydėdavo iki „mano“ traukinio, kurį savo jėgomis rasti sugebėdavau ne visada.

Vagystės... Dar prieš kelionę, Lietuvoje, mano kai kurie pažįstami paišė scenarijų, kurio švelniausia dalis iš tokių prognozių „kaip mane indai suvalgys“, buvo tai, jog liksiu be daiktų, be cento. Taip – Indija garsėja vagystėmis ir visi, kas važiuoja traukiniais, savo kuprines ir lagaminus apnarsto grandinėmis su spynomis.

Taip dariau ir aš. Taigi, vienintelė galima apgavystė Indijoje, kuri neįvyko, buvo grandinės pirkimas... Vietiniame turguje nusipirkau JĄ – už 200 rupijų. Tačiau ji buvo plonytė ir lietuviški bei indiški gąsdinimai „saugok daiktus“, privertė atsigręžti į jauną vaikiną Mumbajaus traukinių stotyje, kuris siūlė įsigyti grandinę.

Atsakymas, kad ji kainuoja 2000 rupijų, manęs nesupykdė, o tik labai prajuokino: „Are you crazy?!“ – retoriškai paklausiau jaunuolio. Su šypsena. Suprantu, kad skurdas verčia griebtis „nekaltų“ apgavysčių.

Tai vienintelis dalykas, kuris Indijoje mane vargino – esi vaikščiojantis pragyvenimo šaltinis – baltoji gražuolė, kuri jau tikrai turi pinigų. Į tave rankas tiesiančios su kūdikiais ant rankų motinos, suluošinti tiesiai į tave „šliaužiantys“ neįgalieji, restoranų tualetuose tau rankšluostėlį paduodančios asistentės – visa tai vargino, nes neturėjau galimybės kiekvienam jų duoti pinigų.

Nebuvau apvogta ir netgi nejaučiau pasikėsinimų. Nepasitvirtino ir mitai arba tiesa, su kuria man susidurti neteko, jog „lipant iš traukinio ar kitose viešose vietose, kur yra spūstys, būtinai kažkas pasinaudos proga tave paliesti“.

Nebuvau paliesta, buvau tik „išprašyta” – kai Mumbajuje neapsižiūrėjusi įlipau į vietinio traukinio vagoną, kuris skirtas tik vyrams. Keleiviai sužiuro ir mandagiai paprašė, kad kitame sustojime perlipčiau į moterų vagoną, kadangi čia galiu ,,sugundyti” keleivius, jie gali mane pradėti „liesti“. Gerai, traukinys sustojo, aš perbėgau į moterų vagoną. Saugu.

Iš Mumbajaus vykstu į Pietų Indiją – Keralą, kur praleisiu savaitę. Žinoma – visos kelionės metu nuo pat pradžių – dėmėsio daug, pasivažinėjimų po miestą su svetingų vietinių motoroleriais daug, bandymų užmegsti artimesnį ryšį – daug. Bet nei vieno agresyvaus. Jei indas pajuto, jog tai yra ne daugiau nei maloni pažintis, neįkyrės ir nepersekios. O gal aš laimės kūdikis?!

Vienintelis dalykas, kuris sukėlė baimės o gal verčiau - nerimo užuomazgą – situacija susidūrus su Pietų Indijoje esančio Koči aerouosto apsaugos darbuotojais. Atvykau, kaip ir priklauso – anksčiau. Skrisiu į Delį. Tačiau skirtingai nei kitur, į oro uostą įėjus, iš jo išeiti jau negali.

Apie tai mane įspėjo prie durų budintys apsauginiai su dideliais šautuvais. Ką gi, pasivaikštau po oro uosto parduotuves, žiūrinėju – dar valanda iki skrydžio, jau atsibodo. Kitoje salėje randu duris, pro kurias galiu išeiti. Apsidžiaugiu, kad išeiti vis dėlto galiu... Ir kaip vėliau paaiškėja – grįžti – ne, o laukti, kol koks nors kitas „rizikuotojas“ išeis ir aš pasinaudosiu proga įeiti – nėra.

Ką gi, einu ten, pro kur įėjau, turiu įveikt „šautuvus“. Aišku, kad mane prisimena ir pokalbis užtrunka – apsauga aiškina, kad aš pažeidžiau taisykles, jog neturėjau teisės išeiti, o tik skristi. Ką aš.. Apsimetu naivia turiste, kuri nelabai supranta netgi angliškai. Esu įspėjama, kad tai - „paskutinis kartas“. Pabrėžtinai padėkoju ir kantriai laukiu savo lėktuvo.

Delyje vėl teko pabendrauti su policija. Kadangi naktinio ar bent jau vakarinio Delio normaliai pamatyti nepavyko, nusprendžiu – juk paskutinė naktis Indijoje, o ką, viešbutyje sėdėsiu?! Imu taksi, kuriuo važiuoju prie didžiausios Indijos šventyklos. Aišku, nedirba jau ji, bet įdomu apsižvalgyti.

Visai greta šventyklos ant savo prekystalių miega indai prekeiviai. Taip pat miega pasitiesę čiužinius ar tiesiog medžiagos gabalus ant šaligatvių. Nieks į mane per daug dėmesio nekreipė. Grįžtu prie taksi, kuris manęs laukė, atsiskaitau, padėkoju ir atsisveikinu. Dar nusprendžiau miestą apžiūrėti iš rikšos vežimo...

Bet nelabai pavyko, nes pavažiavus vos dešimt minučių, buvome sustabdyti policininko. Parodau savo viešbučio vizitinę kortelę. Policininkas mane iškrapšto iš dviratį minančio rikšos, jam duoda gal 10 smūgių į nugarą su lazda, man sustabdo „Tuk tuką“ – auto rikšą, įsodina, užsirašo jos numerius, pasako, kiek daugiausia turiu sumokėti už kelionę, vairuotoją prigrasina, kad saugiai ir kuo greičiau turiu atsirasti viešbutyje.

Išsigandęs mano vairuotojas veža, nuveža. Vis dėlto likau nesupratusi, už ką buvo padaužytas mane vežęs rikša. Klausiau policininko, bet jis su keista šypsena veide angliškai atsakė taip, jog nieko nesupratau. Iki šiol stovi vaizdas akyse, kaip tas vargšas dviratį mynęs rikša pasilenkęs ant dviračio vairo kenčia kirčius, balsu šiek tiek dejuoja ir nesipriešina.

Būkite saugūs, keliautojai. Indija – šalis, kurioje tikrai vyrauja kontrastai. Čia daug gėrio ir žiaurumo. Bet... Neklaidžiokite Delio gatvėmis naktimis ir viskas bus gerai!

Keliaukite į Indiją su Perpasaulį.lt! Pigiausių skrydžių į Delį pasiūlymų ieškokite čia.