Tuo tarpu tokiais meno kūriniais padabintus kaimiečių namukus supa didingi Himalajai.
Taip savo pasakojimą pradeda Iva Skoch, rašytoja, netrukus pristatysianti knygą apie sekso kultūrą skirtingose pasaulio kraštuose. Butanas - vieta, kurios ji jokiu būdu negalėjo aplenkti, rinkdama medžiagą savo veikalui.
Taip pat skaitykite: Merginos iš Lietuvos nepabijojo apkeliauti Indiją - ir tai tik pradžia!
Tiek ji, tiek vyresnioji jos palydovė tapo vienomis iš 30 tūkst. laimingųjų, tais metais aplankiusių nuošalią kalnų valstybę, įsikūrusią tarp Indijos ir Kinijos. Valstybę, kurios valdžia niekada nepasižymėjo pastangomis pakelti šalies bendrąjį vidaus produktą (BVP) - šis praktiškai visos Butano istorijos metu buvo vienas žemiausių pasaulyje - tačiau vietoje ekonominės veiklos strategijos, sukūrė BVL (bendrosios vidinės arba nacionalinės laimės) sąvoką, ir perkėlė savo politinius prioritetus nuo ekonominės prie holistinės bei psichologinės Butano gyventojų gerovės užtikrinimo.
Tie mokslininkai, kurie sutinka, kad būtent Butane gyvena laimingiausi žmonės pasaulyje, retai bent iš tolo bandydavo įžvelgti tam tikrų sąsajų su tuo, kad šios valstybės gyventojai savo dienas leidžia milžiniškų jų namų sienas (ir ne tik) puošiančių falų apsuptyje. Tačiau tam tikrą ryšį čia galima įžvelgti.
Visų pirma, Butanas laikomas paskutine budistų valstybe pasaulyje. Nors budizmas išpažįstamas ir daugelyje kitų šalių, būtent čia budistai ne tik sudaro absoliučią daugumą - kitą tikėjimą išpažįstančiųjų ar ateistams save priskiriančių šioje kalnų valstybėlėje sunku ir su žiburiu rasti.
Mokslininkai sutinka, kad būtent dėl šios religijos ir dėl didelės jos išpažinėjų koncentracijos Butane, šios šalies valdžiai pavyko sukurti savitą jos gyventojų laimės „receptą“ - juk vargu ar kas nors geriau už budistą supras, kad pinigai laimės neatneša.
Pagal pasaulinį gerovės indeksą sureitinguotoms ir dėl pirmos vietos juo pagrindu sudarytame tope besivaržančioms Vakarų Europoms šalims Butano budistų laimės aukštumas su tokiu biudžetu, kokiu tenkinasi ši Himalajų valstybė, jokiu būdų nepavyktų pasiekti. Ir ar pavyktų apskritai? Šis klausimas lieka atviras.
Būtent budizmas atvedė į Butaną ir falų kultą. Drukpa Kunley (1455 – 1529) – „Dieviškas pamišėlis iš drakono giminės“, buvo didysis Mahamudra valdovas budistų senuosiuose papročiuose ir vienas svarbiausių Tibeto šventųjų, kuris savo falu šventino žmones ir siekė išvaduoti juos iš apgaulingo pasaulio pažadindamas jų budistinę prigimtį.
Jis buvo žinomas dėl savo seksualinių ritualų ir beprotiškų palaiminimo metodų, kuriais troško pažadinti sutiktuosius didesniam supratimui ir išlaisvinti juos iš tradicinės moralės saitų.
Sakoma, kad jis kovojo su įvairiais demonais ir velnio dvasiomis. Vienoje budistų legendoje menama, kai jis nugalėjo moteriškos lyties demoną „suduodamas jam savo peniu per veidą ir nutildydamas jį". Sutriuškinęs demoną „dievišku seksualiniu žaidimu“, „Dieviškasis pamišėlis" jį pavertė gerąja dvasia.
Nuo tada žmonės Butane, paskutinėje budizmo karalystėje, garbina falą, kuris tapo Butano gyventojų namų interjero ir eksterjero dalimi.
Iš dalies, žavu tai, kad priešingai, negu mūsų vakarietiškam protui galėtų padiktuoti išankstiniai nusistatymai, falas čia menkai asocijuojasi su vaisingumu ar bendrąja, materialiai išmatuojama vietos gyventojų gerove. Sąsaja tarp jo, vietinių gyventojų būdo ir jų išpažįstamo tikėjimo galėtų padėti atvykėliams iš šiek tiek dešiniau žemėlapyje išsidėsčiusių valstybių geriau suprasti, kas suteikia Butano gyventojams tiek laimės, nepaisant prastų jų šalies ekonominių rodiklių.
Taip pat verta paminėti, kad Butano ekonomikos pagrindą iki šiol sudaro pajamos iš turizmo - kiekvienas, iš užsienio čia atvykęs pažintiniais tikslais, privalo sumokėti iki 250 dolerių (apie 650 litų) už kiekvieną šalies teritorijoje praleistą parą. Nepaisant to, Butano valdžia griežtai reguliuoja turistų srautus, kad apsaugotų savo piliečius nuo „neigiamos įtakos iš Vakarų“.
Paradoksalu, bet falų vaizdais ant kiekvieno namo sienos priblokšti vakariečiai retai suvokia, į kokią konservatyvią visuomenę jie pateko - net susituokusios poros itin vengia čia pasirodyti, susikabinusios už rankų viešumoje, jau nekalbant apie apsikabinimus matant pašaliniams. Tad, jų manymu, nepadoriais piešiniais „besižavintys“ užsieniečiai vargu ar akimirksniu gali suvokti, kaip aukštai užkelta juos atlikusių žmonių moralės kartelė.
Keliautojau! Kviečiame atsakyti į žemiau esančius klausimus ir mėnesio gale išrinksime vieną laimėtoją (su juo susisieksime asmeniškai), kuriam padovanosime universalųjį Barselonos „TOP 10“ vadovą!