Tai įvyko dar 2002-aisiais, kai visas pasaulis ruošėsi pasaulio futbolo pirmenybėms Pietų Korėjoje ir Japonijoje. Mano širdis virpėjo – aš ruošiuosi kuprinę ir vykstu į Hamburgo aerouostą, iš kur skrisime į Indiją. Iš ten laivu turėjome plaukti ir aplankyti Singapūrą, Filipinus, Kiniją ir Pietų Korėją.

Taigi, skrydis truko ilgai ir mes (mūsų nauja komanda buvo apie 80 žmonių, kurie turėjo pakeisti ten senąją įgulą) galėjome ne tik nusnausti, bet ir pasižiūrėti keletą filmų ir sočiai kelis kart pavalgyti. Patys įdomumai prasidėjo nusileidus Indijoje. Mes iš Bombėjaus turėjome vietinėmis oro linijomis perskristi į Mormugao oro uostą.

Taigi išlipus iš europinio lėktuvo pasitiko indiškas tvaikas, nešvara ir purvini vaikai. Toks įspūdis, kad išlipai pirtyje.. Vaikai buvo tokie įkyrūs, kad negalėjai praeiti pro juos nieko nedavęs, o davus, negailestingai vienas su kitu susimušdavo. Taigi pirma pamoka – niekada neduok Indijoje vaikams pinigų, jei šalia yra kiti vaikai, kurie tai mato, nes jie pasivedę gavusį vaiką į šoną, ima jį mušti ir atima pinigus.

Mūsų skrydis vietinėmis oro linijomis buvo ir įdomus, ir tuo pačiu bauginantis. Visi buvome įsitempę, nes kai pamatėme kokiu lėktuvu teks skristi, prisiminėme visas žinomas maldas ir poterius. Lėktuvo salone buvo galima įžvelgti plyšius ir nesandarumus. Lėktuvo išorė bylojo, švelniai pasakius, apie ilgą tarnavimo laiką ir nusilupę dažai, vietomis rūdys ar tepaluoti varikliai nieko gero nežadėjo.

Tačiau skrydžio metu tvyrojusią įtampą, kuri buvo akivaizdi vien pažvelgus į mus (o skridome tiktai mes, t.y. europiečiai) kartkartėmis išsklaidydavo indų stiuardesės, kurios buvo be galo malonios ir paslaugios. Labai patiko indų užkandžiai, gausiai pagardinti vietinių pamėgtomis žolelėmis ir prieskoniais. Nors, jeigu atvirai, nežinojome ką valgome.

Taigi, neilgai trukus, nors mums tai truko visą amžinybę, nusileidome Mormugao oro uostę ir lėktuvas truputį pagirgždėjęs, sustojo vietoje. Išlipę buvome vežami vietiniais „prabangiais“ autobusais į laivą. Tokius autobusus gerai žino vyresni Lietuvos rajonų gyventojai. Juos vadina dar „kiauliasnukiais“. O pakeliui buvome „maloniai“ nustebinti kelio kliūtimis – pakelėse arba tiesiog ant kelio gulinčiomis karvėmis.

Karvių nei autobuso vairuotojas, nei kiti eismo dalyviai nelietė. Gink Dieve, šiukštu, nepaliesk vietinio švento gyvio – reikia laukti kol ji pati teiksis nukeliauti kur jai reikia. Todėl mes sugaišome dar dešimčia minučių, kol karvė pasitraukė. Įspūdį padarė tai, kad karvė, palikusi eismo juostą, nutipeno tiesiai prie šalia esančio baro ir įkišusi snukį pro langą, kurie Indijoje nestiklinti, paragavo dviejų indų užsakyto prie alaus maisto tiesiai iš lėkštės. Indai matomai buvo pamaloninti, todėl tik gestikuliavo kažką ir juokėsi.

Pravažiuojant pro taksistų „rajoną“ buvau nustebintas stipriai sulamdytais taksi automobilių stogais. Taksi automobiliai Indijoje yra kompaktiški mažalitražiai geltoni „vabaliukai“ ir visų stogai – sulamdyti. Vėliau supratau iš kur – taksi vairuotojai ir miega juose, ir gyvena, o dažniausiai, kad būtų patogiau ištiesti kojas, miega ant automobilių stogo. Taksi vairuotojai miega ant stogų, ir tai ne baisiausia vieta miegui, kaip supratau vėliau. Važiuojant pakelėse pilna pristatyta lūšnynų, kuriuose žmonės gyvena kartu su šunimis, apdriskę, nesiprausę, alkani.

Kelionė laivu truko pora savaičių, tačiau nespėjome pajusti, kaip atsidūrėme Singapūre. Singapūras nustebino savo dydžiu, didingumu ir triukšmu. Šitame mieste – valstybėje persipina keletas kultūrų ir tikėjimų. Čia pilna turistų, tačiau nežinai kurie iš jų atvykėliai, kurie ne, nes vietinio „braižo“ tiesiog čia nėra.

Aplankius vietinio indų rajono budizmo šventovę, likau nustebintas vyraujančia atmosfera ir kvapais. Visi prieš įeidami į didelę palapinę primenančią šventovę turėjo nusiauti batus. Taigi pirmasis kontaktas su indišku dvasingumu prasideda nuo padedamo pado ant margo „dieviškojo“ kilimo. Jų niūniavimas ir klupčiojimas atskleidžia gilų dvasinį atsidavimą ir ramybę.

Vėliau, patraukus tolėliau, priėjome trijų tautinių kvartalų sankirtą. Trijose pusėse driekėsi indų, kinų ir arabų kvartalai. Laikrodžiams išmušus aštuonias, pradėjo gausti varpai arabų kvartalo mečetėse ir visur esantys arabai, net ir indų ar kinų kvartale, puolė ant kelių ir ėmė garsiai melstis dusliai giedodami. Tai sudarė nepakartojamą įspūdį ir galima buvo jausti, kaip perbėga šiurpuliukai tau per nugarą.

Tiesa, verta būtų paminėti, kad prieš išlipant į krantą, mūsų kolegas iš vidurio Europos, kurių dauguma buvo vokiečiai, išėjimui į miestą „paruošinėjo“ net tris dienas. Singapūre ypatingai griežti įstatymai ir net už šiukšlės numetimą arba kramtomosios gumos išspjovimą ne vietoje galima „gauti“ dvi savaites arešto ir visuomeninių darbų. Taigi laivas niekieno nelauks, tuo pasirūpins ambasada, kur kelionės lėktuvu atgal į namus išlaidas tektų apsimokėti pačiam. Taigi buvome prigrasinti net nežiūrėti į svetimas moteris, kurios eina kartu su vyriškiu. Jau nekalbu apie užkalbinimą.

Iš Singapūro patraukėme į Filipinus. Išlipę iš laivo Maniloje, nustebome, kiek savanorių turistų, sužinojusių apie laivo vizitą jų mieste, atvyko trims dienoms uždarbiauti taksistais savo nuosavu autotransportu. Sutikę tokį vieną (tiksliau jis pats mus, tik išėjusius iš uosto teritorijos, pasigavo), mes suderėjome kainą už visą savaitgalį. Jo žodžiais kaina buvo – „kiek duosite, tiek bus gerai“.

Filipinuose vidutinis mėnesinis uždarbis buvo ypač žemas, todėl mums pažadėjus keturiasdešimt eurų (buvome keturiese), jo akys išsipūtė ir tai mums leido suprasti, kad tai yra labai gerai.

Turiu pabrėžti, kad filipiniečiai nepriekaištingai šneka anglų kalba, kas yra antroji ir oficiali valstybinė kalba šalyje. Taigi susišnekėjime problemų nebuvo.

Iškart mūsų vairuotojas paklausė kur važiuojam. O antras pagal eiliškumą klausimas buvo, kažkas panašaus į „ar nenorite džigi džigi“. Taigi mums paaiškinus kad mes norime tik pravažiuoti per miesto centrą ir kažkur netoli centro išgerti alaus, vairuotojas paslaptingai nusišypsojo ir patraukė pirmyn. Vėliau mes supratome, kad šalyje klesti prostitucija ir kad vietinės merginos bene vienintelę galimybę užsidirbti turi tik iš jos. Jeigu gatvėje užkalbinsi merginą ir jai pasiūlysi pinigų už aistras, tai jokiu gyvu nebus įžeidimas, tai labiau bus komplimentu.

Vairuotojas nuvežė mus į barą. Užėjus vidun, mes greitai apsisukome ir sprukome lauk, nes palei visą išilginę sieną baro viduje sėdėjo maždaug dvidešimt merginų ir mums tik įžengus vidun, puolė ploti ir šokti. Baro atmosfera buvo raudono apšvietimo persmelkta ir ant baro stalų pastatyti keli striptizo stulpai.

Mūsų vairuotojui dar kartą išaiškinus, kokie mūsų ketinimai, vairuotojas gūžtelėjo pečiais ir paaiškino, kad pas juos čia visur tokia atmosfera ir visi barai vienodi. Tačiau gerai pasukus galvą, jis „prisiminė“, kad yra viena vieta, kur prie mūsų niekas nepristos.

Privažiavus prie Manilos centre esančio restorano, visi sugužėjome vidun. Čia mus pasitiko restorano savininkas ir meiliai ištaręs kelis angliškus žodžius, puolė imti mūsų striukes ir kabinti ant pakabų. Čia baltaodžiai svečiai ypatingai laukiami, kaip ir jų eurai. Restorano apsauginiams buvo pravestas (pabrėžtinai prie mūsų) papildomas instruktažas, kad gintų mumis ir saugotų. Taigi ilgai netrukus, mes jau sėdėjome prie pat scenos esančio staliuko su puikiu vaizdu.

Man užsimanius į tualetą, įvyko tai, ką prisimenu iki šių dienų. Užėjus į tualetą, viduje stovėjo trys vyrai (darbuotojai), kurių vienas buvo pasiruošęs prie kriauklės atsukti man vandenį ir nuplauti rankas su skystu muilu, kitas kaitino rankšluostį ant garų vonelės su žolelių ekstraktu, o trečias ruošėsi daryti masažą man bestovint prie pisuaro. Taigi mandagiai aš trečiojo paslaugų atsisakiau.

Gavę už paslaugas penkis popierinius eurus, jie akivaizdžiai apsidžiaugė ir laukė mano „pasirodymų“ tualete visą vakarą.
Restorano šeimininkas nuo mūsų neatlyžo. Visą vakarą siūlė įvairius gėrimus ir paneles, aišku. Net padarė dideles nuolaidas mūsų užsakomiems alaus buteliukams, kuriuos pirkome tą vakarą. Tačiau raudonųjų žibintų kambarių, esančių restorano antrame aukšte, mums neįsiūlė. Tačiau tenka pripažinti, kad turėjome sumokėti restorano savininkui už pristatytą panelę, kuri pilstė visą vakarą gėrimus, nes kitaip nebūtume turėję ramybės.

Kitą dieną dar aplankėme bananų plantacijas, kuriose auga ananasai (palei žemę) ir kokoso palmės (aukštai) ir paragavome šviežių kokoso sulčių. Vairuotojas nuvežė į laukinį balto smėlio paplūdimį, ryžių laukus ir pelkes, bei vietinį kaimelį, kur joks baltaodis neužklysta. Ten mes buvome sutikti kaip iš kitos planetos.

Po įdomaus savaitgalio Filipinuose, mūsų laukė ne ką prastesnis užėjimas į Kinijos Qingdao uostą. Juolab kad tą savaitgalį buvo mano gimtadienis ir aš jį norėjau atšvęsti su savo bičiuliu.
Išėję į Qingdao uosto gyvenamąjį kvartalą, mes susistabdėme taksi, kurie be perstojo dūzgė centrine gatve. Čia paaiškinome vairuotojui, kad norime vykti į Qingdao alaus daryklą ir atšvęsti šventę.

Tačiau, važiuojant ilgokai taksi, pastebėjau, kad jau pro tą patį kvartalą mes važiuojame trečią kartą. Pakėlus skandalą, taksi vairuotojas niekaip nemokėjo anglų kalbos. Jis gestikuliavo ir davė suprasti, kad nežino, kur yra viena didžiausių Kinijos alaus daryklų. Tuomet jis nuščiuvo ir nusišypsojo, ir mes supratome, kad jis surado sprendimą. Tas sprendimas buvo nuvežti mus į universiteto kiemelį, kuris yra dar už kelių kilometrų, kur dauguma studentų moka anglų kalbą ir galėtų jam išaiškinti kelią į mūsų kelionės tikslą.

Taip sunkiai mes pasiekėme alaus daryklą. Beišlipant, mūsų vairuotojas akivaizdžiai buvo nepatenkintas gavusia pinigų suma, nes mes nenorėjome mokėti už priverstinę miesto ekskursiją. Tačiau pradėjus jam gestikuliuoti ir garsiai pykti, mes aiškiai davėme suprasti, kad mes iš Lietuvos ir nesame kuklūs užsieniečiai, negalintys apginti savo tiesos. Parodžius keletą atsakomųjų gestų ir ženklų, mes išlipome iš taksi automobilio, o vairuotojas išvyko su trejais ketvirtadaliais sumos, kurios užsiprašė.

Alaus darykloje išbandėme visą alaus asortimentą ir, kaip nebūtų keista, dešros ar rūkytos mėsos taip pat.

Kitą dieną sugalvojome išbandyti vietinės kinų kvartalo virtuvės ypatumus. Nuvykę į tipinį sausakimšą kinų kvartalą, kur sklinda įvairiausi kvapai ir praėjimui skirtos gatvelės yra siauros ir užbarikaduotos dėžėmis, mes suradome atokią vietelę pietums.

Atsisėdus prie mūsų staliuko priėjo vietinis kavinės šefas ir pasiūlė rinktis maistą iš čia pat esančių akvariumų. Akvariumuose plaukiojo, ropojo ar šliaužiojo maistui „tinkami“ padarai. Mūsų nuostabai, pusės iš jų net nežinojome. Viename iš akvariumų buvo varlės. Varlės buvo gerų dviejų sprindžių (tokio dydžio kaip mažas viščiukas). Šefas liepė išsirinkti, kokią varlę patiekti ant stalo. Mums parodžius pirštu į vieną iš jų, šefas čiupo ją akimirksniu ir parodęs ją mums, nusinešė virtuvėn. Mes dar spėjome padaryti nuotrauką atsisveikinimui su mūsų būsimu maistu.

Tačiau varlės skonis pralenkė visus lūkesčius. Ji buvo labai gardi, kaip jaunas keptas viščiukas. O be to, padažas, kurį mums patiekė prie varlės, buvo be galo skanus... ir kažkaip įtartinai saldžiarūgščiai aštrus. Po valandėlės, mums jau valgant paskutinius varlės likučius, ėmėme jausti stiprų padažo poveikį mūsų burnoms.

Jis buvo apgaulingai aštrus. Aštrumas pradėjo didėti tik po kažkurio laiko ir mums teko gelbėti burnas papildomomis ryžių porcijomis ir alaus bokalu. Neatsimenu, kada taip aštriai būčiau privalgęs, tačiau, kaip supratome, vietiniai čia visada taip valgo ir jokiomis infekcijomis neserga. Tuomet mes išgėrėme po tris bokalus alaus ir suvalgėme papildomai po keturis indelius ryžių, kol aštrumas pagaliau liovėsi.

Paskutinis tuo metu Azijos uostas, kurį mes turėjome aplankyti, buvo Incheono uostas. Pietų korėja tuomet karštligiškai ruošėsi pasaulio futbolo čempionato varžyboms su Italais, kurios turėjo vykti čia pat. Mes sumastėme, kad mums taip pat būtų įdomu jas pažiūrėti, tad ilgai nelaukę, tą savaitgalį, sutarėme su vietiniu uosto darbuotoju, kad mums aprodys vietinius įdomesnius kampelius ir nuves iki futbolo stadiono. Šio pietų korėjiečio nuomone, mums labai reikėjo išbandyti jų mėgiamą nacionalinį patiekalą – skrudintą aštuonkojį. Na, mes, nelabai įsivaizduodami kas tai yra, leidome paeksperimentuoti su mūsų skrandžiais.

Įėję į daugiaaukštyje įsikūrusią kavinę, nustebome pamatę, kad salėje esantys staliukai yra ir normalaus dydžio, ir žemų, kur valgyti gali tik atsisėdus ant žemės. Visur stalo vidury buvo įrengtos viryklės atvira ugnimi maisto ruošimui. Mums užsakius aštuonių kojų padarą, atėjo kavinės darbuotoja ir ėmė čia pat, prie mūsų kapoti salotas, daržoves ir patį aštuonkojį.

Aštuonkojui dar bespurdant ir konvulsiškai bedrebant, buvo pakurta ugnis ir truputį pakaitinus ant jos visą turinį, mums buvo liepta valgyti. Valgyti reikia (net privaloma) dar tuomet, kol aštuonkojis yra gyvas ir iš savęs leidžia kažkokias sultis. Taip mums buvo paaiškinta. Tą popietę įsiminsiu ilgam, kai burnoje styro kąsnis jūros padaro, o nuryti jo niekaip nepavyksta.

Einant į futbolo rungtynes, turėjome prisitapatint prie vietinių sirgalių (nors vietinių gyventojų, o ypač merginų dėmesio ir taip nestokojome..). Todėl nusipirkome raudonus marškinėlius su užrašu „Be the reds“, kokius turėjo visas stadionas ir visas, kaip tuo metu atrodė, miestas. Regis, italų futbolo sirgalių tuomet ir nebuvo arba jie nublanko prieš visą raudoną masę.

Juokingiausia buvo tai, kad mes susitarėme su bičiuliais iš laivo nepasimesti ir jei kas nutiktų, susitikti prie vieno iš apšvietimui skirtų stulpų. Tačiau mes buvome ten tokie milžinai (palyginus su jais), kad visi mums buvo iki pažastų, ne daugiau.

Žinoma, kad tą kart įvyko stebuklas ir Pietų Korėja laimėjo varžybas. Vėliau to vakaro pabaigos nebeatsimenu, tik žinau tiek, kad ėjome švęsti į vietinį naktinį klubą ir bičiulis iš uosto mus dosniai vaišino.

Dar įsiminė didžiuliai skraidantys futbolo kamuoliai, dydžiu sulig oro balionu, kybančiu virš galvos. Ir, žinoma, kačiukų ir šuniukų parduotuvės, kur, kaip mums paaiškino vietinis draugas, žmonės eina nusipirkti kaip delikatesą vakarienei ar savaitgaliui.

Netrukus buvome parskraidinti į Frankfurtą prie Maino. Buvome visiškai išsiilgę savo lovų ir ramybės, bet įspūdžiai, susirinkti kelionėje neišblėso dar daugelį metų.

Keliautojau! Kviečiame atsakyti į žemiau esančius klausimus ir mėnesio gale išrinksime vieną laimėtoją (su juo susisieksime asmeniškai), kuriam padovanosime universalųjį Barselonos „TOP 10“ vadovą!

Dalintis
Nuomonės