Jau prieš gerą mėnesį studentai pradėjo planuoti, kur kas važiuos, kokius regionus ir miestus aplankys. Na, o štai mūsų tarptautinė draugų kompanija - dvi lietuvės, italas ir korėjietis, nusprendėme aplankyti dvi Turkijos kaimynes rytuose, Kaukazo seses - Gruziją ir Armėniją.

Prieš kelionę nežinojome nieko, išskyrus skrydžių pirmyn ir atgal laikus, kelis objektus, kuriuos norėtume pamatyti, ir poros žmonių, kurie galėtų priimti nakvynei Gruzijos sostinėje Tbilisyje ir Armėnijos sostinėje Jerevane, kontaktus.

Ieškodami pigiausio kelionės būdo nusprendėme skristi iš Stambulo į Trabzoną – miestą šiaurės rytų Turkijoje ant Juodosios jūros kranto, ir iš ten autobusu važiuoti pirmiausiai į Gruziją, o kur tiksliai – nežinojome, tačiau ir nesukome sau dėl to galvų, manėme, kur kelelis nuves, ten ir bus gerai.

Jau nuo pat pirmosios dienos mūsų kelionė klostėsi ne visai sklandžiai. Atsitiko taip, kad lėktuvas dėl labai blogo matomumo (vėliau sužinojome, kad to kaltininkas buvo stiprus rūkas) negalėjo nutūpti Trabzone, taigi apsisuko atgal link Stambulo ir nusileido Samsune, mieste 330 km nutolusiu nuo Trabzono ir daugiau nei 500 km nuo mūsų tikslo – Gruzijos sienos...

Oro linijos suorganizavo autobusą, kuris vežė iki Trabzono, tačiau jo lauke reikėjo laukti kelias valandas... Kai galiausiai įlipome į autobusą, dar buvome pakilios kelioninės nuotaikos, tačiau jau gerokai pavargę, o dar laukė ilgas kelias ir šiek tiek neramino nežinomybė dėl nakvynės.
Trabzone, Turkija

Išvažiavome iš mūsų ketveriukės prakeikto Samsuno 17 val., nors Trabzone turėjome būti 14 val. Vis dėlto linksmai juokavome, kad gerai, jog neturime jokio plano, nes būtų žlugęs.

Autobuse susipažinome su draugišku turku, kuris, išgirdęs mūsų istoriją, pasiūlė važiuoti į Batumį – Gruzijos kurortą ant Juodosios jūros kranto, įsikūrusio visai netoli Turkijos sienos. Esą ten labai gražu ir bus paprasta susirasti nebrangų viešbutuką nakvynei. Šis pasiūlymas mums patiko, taigi nusprendėme ten ir vykti. Trabzone draugiškasis turkas įsodino mus į kitą autobusą, važiuojantį tiesiai į Batumį, ir palinkėjo gero kelio.

Jau gerokai po vidurnakčio privažiavome Gruzijos sieną (dėl to paties stipriojo rūko autobusas važiavo labai lėtai..), pro muitinę praėjome be jokių nesklandumų, jau buvome beveik laimingi pasiekę pirminį tikslą, tačiau nuėjome paskutinius 100 metrų iki oficialiosios Gruzijos ir truputį pakraupome.

Buvo apie 3 valanda nakties, mes, praėję visus pasienio punktus, laukiame privažiuojant savo autobuso, o šalia buriuojasi apie 10 vyrų gruzinų, nežinia ką darančių ten prie tos sienos, dauguma iš jų gerokai įkaušusių ir toliau geriančių alų iš plastikinių puodukų, gretimais užeiga, iš kurios garsiai sklinda rusiška muzika.
Muitinė Turkijos ir Gruzijos pasienyje

Pasirodė, kad tie vyrai yra taksistai, kadangi vienas per kitą pradėjo mums siūlyti nuvežti iki Batumio, o vienas, turbūt pats drąsiausias, laužyta anglų kalba netgi pareiškė: „Batumi, 15 dollars, marihuana in taxi”…

O siaube, galvojam, kur mes papuolėm, apsidairom - visos mašinos senos, (žiguliai, seni surudiję „mersai” ir pan.), keliai duobėti, pakely šiukšlynai, aptriušę, beveik griūnantys namai… Toks buvo pats pirmasis įspūdis apie Gruziją, bet galiu patikinti - vėliau buvo geriau, o kartais netgi kur kas geriau.

Galiausiai sulaukėme savojo autobuso ir toliau važiavome link Batumio. Naktį Batumis atrodė gana įspūdingai: visą laiką važiavome pakrante, apsodinta palmėmis ir apšviesta visomis spalvomis, vėliau prasidėjo dideli iš tolo šviečiantys viešbučiai. Tačiau miestas buvo visiškai tuščias, aišku, buvo gili naktis, bet vis tiek tikėjomės išvysti nors vieną paklydėlį ar bent vieną pravažiuojančią mašiną, tačiau visame mieste nesimatė nė gyvos dvasios, tik tie didžiuliai apšviesti viešbučiai… Pasijutom šiek tiek nejaukiai.
Batumis, Gruzija

Bet išties kraupi akimirka buvo tada, kai autobuso vairuotojas mus keturis, beje, vienintelius keleivius, važiavusius nuo sienos iki Batumio, paleido vidury miesto beveik 4 val. nakties nepažįstančius nei miesto, nei žinančius, kur praleisime naktį, ir tą pačią sekundę, kai išlipome iš autobuso, visame mieste išsijungė visos šviesos.

Autobusas sau ramiai nuvažiavo, o mes taip ir likome stovėti toje pačioje vietoje visiškoje tamsoje ir visiškoje tyloje. Ačiū Dievui, likimui, o galbūt elektros tiekimo kompanijai, po 5 minučių miestas vėl nušvito ir mes patraukėme link matytų didžiųjų viešbučių. Įsivaizdavome, kad nakvynės kaina viename iš jų turėtų būti tikrai nemaža, tačiau apsistoti vis tiek kažkur reikėjo, o ypač po tokios ilgos kelionės...

Priėjome vieną iš viešbučių, mus pasitiko gerokai nustebintas naktinių klajūnų (visgi ne sezono metas) viešbučio darbuotojas ir mandagiai pranešė, jog nakvynės kaina vienam žmogui – 50 eurų. Iš mūsų nuliūdusių veidų suprato, jog tokia kaina ne studento kišenei ir paprašė eiti paskui jį. Tada pirmą kartą pasireiškė gruzinų geraširdiškumas – tas vyrukas palydėjo mus iki mažo viešbutuko, kur nakvynę nusiderėjome iki 10 eurų. Pagaliau - lova!

Kitą dieną puikiai pailsėję patraukėme apžiūrėti miesto. Iš karto pasiėmėme ir savo kuprines su daiktais, kadangi nusprendėme praleidę dieną Batumyje patraukti toliau į Gruzijos gilumą link sostinės Tbilisio.
Batumis, Gruzija

Batumio pakrantė išties graži ir puikiai sutvarkyta, tačiau visas likęs miestas tuo metu buvo iš esmės rekonstruojamas, daugybė gatvių išraustos, klojama nauja asfalto danga. Numanėme, kad labai greitai šis kurortas gali tapti patrauklia užsienio turistų poilsio vieta. Batumyje aplankėme ir turizmo informacijos centrą, kuriame mus maloniai priėmė puikiai angliškai kalbanti darbuotoja.

Moteris papasakojo apie Batumį bei jo apylinkes, nurodė lankytinas vietas, o išgirdusi, kad jau šį vakarą mūsų ketveriukė planuoja palikti gražųjį Batumį ir patraukti link sostinės, patarė mums užsukti į mažą, bet labai garsų miestuką Boržomį. Taip taip, tą patį, iš kurio kilęs to paties pavadinimo žymusis mineralis vanduo.
Batumis, Gruzija

Kalnų apsuptas Boržomis – dažnai turistų lankoma vieta, taigi manėme, jog atvykę nesunkiai rasime viešbutuką nakvynei, kitą dieną apžiūrėsime miestą, o vakare iškeliausime į Tbilisį. Batumio turizmo informacijos centro darbuotoja patikino, jog patogiausia iki Boržomio važiuoti nedideliu, bet greitu mikroautobusu, vietinių meiliai vadinamu „maršrutka“. Pagal jos skaičiavimus Boržomį turėjome pasiekti per 3 valandas, taigi suplanavome Batumį palikti 19 val, kad Boržomyje atsidurtume dar gerokai prieš vidurnaktį.

Po paskutinio nuotykio ieškant nakvynės Batumyje visai nenorėjome antrąsyk atsidurti nepažįstamame mieste vidury nakties... Tačiau išėjo ne visai taip, kaip mes tikėjomės.

Batumio autobusų stotyje mus vėlgi pasitiko ne visai blaivūs vairuotojai ir vėlgi įkyriai pradėjo siūlyti savo paslaugas, panašu, kad ten taip įprasta... Beje, su vairuotojais būtina atkakliai derėtis, kartais bilieto kainą galima nusiderėti pusiau. Kelionės metu teko gerokai prisiminti rusų kalbą, kadangi vyresnė karta angliškai beveik nekalba, tačiau rusiškai – kuo puikiausiai.

Galiausiai, nekantraudami išvysti dar vieną gražų Gruzijos miestą, pajudėjome iš Batumio. Turėjome išlipti Charšurio mieste, nuo kurio iki Boržomio jau tik apie 30 km, kadangi tiesioginis autobusas nevažiavo.

Tikriausiai geroji Batumio turizmo informacijos centro darbuotoja apsiskaičiavo, kadangi mūsų kelionė ne itin patogia „maršrutka“ užtruko gerokai ilgiau negu 3 valandas. Galbūt dėl to, kad ilgas kelio atkarpas teko lėtai važiuoti siaurais kalnų keliukais. Taigi Charšuryje išlipome jau po vidurnakčio, supratome, kad ir vėl atsidursime nepažįstamame mieste nežinodami, kur apsistoti, vidury nakties.

„Maršrutkos“ vairuotojas mus perspėjo, kad autobuso iš Charšurio į Boržomį jau nebus ir patarė važiuoti ten taksi arba susirasti hostelį ir pernakvoti Charšuryje. Nusprendėme pataupyti (visgi su taksi važiuoti 30 km, net ir 4 asmenims, net ir Gruzijoje, pakankamai brangu) ir pasilikti Charšuryje.

„Maršrutka“ mus paleido prie degalinės, kurioje kaip tik stovėjo taksi – pasisekė! Taksi vairuotojas nuvežė mus iki vienintelio miestelyje esančio viešbutuko, tačiau pasirodė, kad tą naktį jame buvo dingusi elektra (nieko naujo...), taigi mūsų priimti negalėjo. Ką gi, teko su tuo pačiu taksi važiuoti 30 km į Boržomį. Pasitaikė išties šaunus vairuotojas, tai supratome jau Boržomio miestelyje.
Boržomis, Gruzija

Jis mažiausiai valandą vežiojo mus po visus viešbučius ir hostelius bei derėjosi su jų administratoriais padėdamas surasti pigiausią, nors kainą už taksi paslaugas buvome sutarę iš anksto. Vienu momentu, kaip ir mes nusivylęs didelėmis nakvynės kainomis, netgi pasiūlė pernakvoti savo namuose, tačiau galiausiai, apie 2 valandą nakties, pavyko rasti labai tvarkingą viešbutuką už studentui priimtiną kainą. Ir vėl baigėsi laimingai.

Kitą dieną apžiūrėjome garsųjį Boržomį. Gamta išties įspūdinga, miestelis tiesiog įsispraudęs tarp miškingų kalnų. Tačiau tiesiog prašyte prašantis remonto darbų. Atrodo, niekas netvarkyta nuo seniausių Sovietų Sąjungos laikų. Didžiausia miestelio pažiba – Boržomio mineralinio vandens parkas. Ten ir praleidome didžiąją dienos dalį.

Smagiausia buvo tada, kai po 3 km žygio kalnų keliuku palei tekančią upę, grožėdamiesi gamta pasiekėme natūralaus terminio vandens baseiniuką po atviru dangumi. Na, nebuvo tas vanduo toks karštas, koks norėjome, kad būtų, tačiau pakankamai šiltas. Apsidairėme – aplinkui tik mes keturiese, žmonių ir pačiame parke sutikome tik keletą, o paskutiniuosius porą kilometrų įveikėme vienui vieni.

Oro temperatūra apie 10 laipsnių šilumos, vanduo baseinėlyje gerokai šiltesnis, nusprendėme – nepasinaudoti proga ir nepasipliuškenti būtų tiesiog kvaila. Krykštaudami sušokome į šiltą baseiną kalnų apsupty, tai buvo viena iš smagiausių visos kelionės akimirkų, kurios tiesiog neįmanoma pamiršti. Pasimaudę palikome baseiną džiuginti kitų retų lankytojų ir nužygiavome atgal į miestą, laukė kelionė į sostinę Tbilisį ir nauji nuotykiai.

Patarimas keliautojams: net jei ir seniai jau nesate avantiūroms neabejingi studentai, pabandykite nors kartą smulkiai nesusiplanuoti kelionės, pasiduokite įvykių tėkmei, būkite atsargūs, tačiau pasitikėkite keliu, kuris jus veda, nusiteikite daugybei nuotykių ir mielų naujų pažinčių, būkite tikri – patirsite kelionę, kurios nepamiršite visą gyvenimą. Gero kelio!

Dalintis
Nuomonės