Krioklys sudarytas iš 275 protakų, kurių aukštis siekia iki 80 m. Visos krioklių sistemos ilgis 2,7 km. Tarp atšakų – daugybė salų. Ypač įspūdinga krioklio dalis yra vadinamoji „Velnio gerklė“ – U formos 150 m pločio ir 700 m ilgio klifas, kurio kraštais krenta milžiniška vandens srovė.
Igvasu krioklys pirmą kartą aplankytas europiečių XVI a. Krioklio atradėju laikomas ispanų konkistadoras Alvar Núñez Cabeza de Vaca, 1542 m. keliavęs iš Santa Katarinos salos į Asunsjoną. Kriokliui buvo suteiktas Šv. Marijos vardas.

Krioklys ir nacionaliniai parkai (tiek Brazilijos, tiek Argentinos) yra įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą (1984 m. Argentinos dalis, 1986 m. – Brazilijos). Igvasu krioklys itin lankomas turistų. Jis pasiekiamas iš Puerto Igvasu Argentinoje, Foz do Iguasu Brazilijoje ir Siudad del Estės Paragvajuje. Krioklys laikomas vienu iš įspūdingiausių gamtos darinių.

Vienas dalykas, ką iš karto pastebės kiekvienas, atvykęs pasidžiauti gamtos stebuklu dar vadinamu Igvasu kriokliais, yra tai, jog ties kiekviena pakopa jie atrodo vis kitaip. Geriausias vaizdas priklauso nuo to, kas konkrečiai kriokliuose jus žavi labiausiai.

Jeigu nori pamatyti tikrąjį šių krioklių grožį ir didybę, turistai jų apžiūrai turėtų skirti mažiausiai pusantros dienos – krioklius apžiūrėti tiek iš Argentinos, tik iš Brazilijos pusės. Tad, norint pasimėgauti viskuo, ką siūlo šis gamtos stebuklas, teks aplankyti net dvi valstybes.

Argentinos pusėje turistai turi galimybę pasigrožėti ne vienu panoraminiu krioklių vaizdu. Be to, smalsuoliai kvapą gniaužiantį vandens srautą ir apylinkes apžiūrėti progų turės nuo pačios krioklių viršūnės. Brazilijoje apžiūrėti minėtuosius krioklius tiesiog būtina – būtent iš Brazilijos pusės atsiveria unikalūs ir akimis sunkiai aprėpiami krioklių panoraminiai vaizdai.

Argentinai priklausančioje Igvasu krioklių pusėje yra du skirtingi pažintiniai takai: 1) po žemuosius krioklius ir 2) po aukštuosius krioklius. Pastarasis pažintinis takas driekiasi siaurais tilteliai, kuriais eidami turistai gali apžiūrėti, kaip kriokliai atrodo iš viršaus.

Takas po žemuosius krioklius artimiau supažindina su šiais natūraliais gamtos stebuklais ir suteikia proga pasigrožėti šiais iš geriausių pozicijų. Būtent šiame take darytos įspūdingos fotografijos puošia ne vieną Igvasu kriokliams skirtą atviruką ar turistams parengtą katalogą.

Į kelionę tiek vienu, tiek kitu pažintiniu taku geriausia leistis ryte. Brazilijos pusėje tekanti saulė suteikia puikiausią apšvietimą. Apžiūrėti vadinamąją Velnio gerklę geriausia po pietų, nes tada saulė mažiausiai pakilusi virš krioklių. Jeigu ryšitės ją apžiūrėti ryte, jus paprasčiausiai akins saulė ir nepamatysite pusės grožio.

Brazilijoje esančią krioklių dalį apžiūrėti taip pat patariame ryte, kol saulė kyla jums už nugaros ir atsiveria aiškiausias vaizdas. Taigi apžiūrėti kriokliams iš visų pusių reikia geros pusantros dienos. Aišku, jeigu tik leidžia galimybės ir nespaudžia laikas, prie Igvasu krioklių neprailgs nei viena praleista valanda ar diena.