Jei visi gyventojai iš čia galiausiai išsikraustys, Beichuanas taps miestu-vaiduokliu. Išgirdus tokį apibūdinimą prieš akis paprastai iškyla apleisto miestelio vaizdas: žolėmis apaugusios dulkėtos gatvės ir tarp dilgėlių pasislėpę suklypę mediniai namai - vieninteliai liudininkai, kad kadaise čia virė gyvenimas, kol baigėsi aukso ar sidabro kasyklų ištekliai.

Evakuacija Beichuano apylinkėse , Kinija
Foto: AFP/Scanpix

Tačiau Beichuanas yra modernus miestas - ir netrukus jis gali tapti moderniu negyvenamu miestu. Beje, jis nebūtų pirmasis.

Beichuanas, Kinija
Foto: AFP/Scanpix

Pasaulyje yra ir daugiau negyvenamų modernių miestų. Kiekvienas jų turi savitą įdomią istoriją. Kai kurių miestų gyventojus išvijo stichinės nelaimės. Kitus miestus, pavyzdžiui, Taivane esantį San Zhi, gyventojai apleido dėl paslaptingesnių priežasčių. Kai kuriuose miestuose, pavyzdžiui, Detroite (JAV), galima aptikti visiškai apleistų ir negyvenamų rajonų.

Humberstone ir Santa Laura, Čilė

Čilėje esantis Humberstone miestas atsirado 1862 m., kai čia įsikūrė salietrą išgaunanti kompanija. Miestas pavadintas brito kasyklų vadovo, padėjusio suklestėti šiam mažam miestui, garbei. Nitratų pramone vertėsi ir Humberstone, ir šalia esantis Santa Laura miestelis. 4-ajame ir 5-ajame dešimtmečiuose šie miestai išgyveno klestėjimo laikotarpį. Nitratai - svarbus trąšu ingredientas, tačiau 4-ajame dešimtmetyje buvo sukurtas pigus sintetinis pakaitalas, ir salietros pramonei atėjo galas.

Sumažėjus salietros paklausai, Humberstone ir Santa Laura miestelių darbininkams prasidėjo sunkios dienos. Gyventojai pradėjo ieškotis darbų kituose miestuose, ir po trisdešimties metų čia beveik nebeliko žmonių. 1961 m. užsidarė paskutiniai gamyklos skyriai, kuriuose dirbo keli likę miestelių gyventojai.

Paskutiniai jų išsikėlė, o šie miestai liko stovėti kaip stovėję. Ilgainiui miestelių gatves, mokyklą ir kino teatrą užklojo storas dykumos smėlio sluoksnis. Gatvėse vis dar stovi suklypę buvusių darbininkų namai, o apleistose gamyklose dulka likimo valiai palikti įrenginiai. Humberstone viešbučio baseine nebėra vandens, tačiau tramplinas dar išlikęs...

Po kurio laiko Humberstone ir Santa Laura prisikėlė naujam gyvenimui, tik ši kartą kaip muziejai. Nors miestai buvo palikti, čia gyvenusios visuomenės dvasia nebuvo užmiršta. Humberstone ir Santa Laura miestų indėlis į pasaulio žemdirbystę yra neįkainojamas. Čilės vyriausybė mano, kad vien faktas, kad miestų gyventojai sugebėjo išgyventi nesvetingoje dykumoje, yra pakankamai svari priežastis šiuos miestus minėti su pagarba.

1970 m. Čilės vyriausybė abu miestus paskelbė nacionaliniais paminklais. 2005 m. jie įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Tai turėtų apsaugoti miestus nuo sugriovimo ir naujų statybų bei užtikrinti jų išsaugojimą ateityje.

Hašimos sala, Japonija

Hašimos sala (Gunkandžima) yra nedidukas, vos 6 ha ploto uolų darinys Nagasakio prefektūroje. Nepaisant mažumo, ši sala beveik šimtmetį buvo pagrindinis Japonijos anglies kasybos centras. Sala išsidėsčiusi ant anglies klodų, kurie driekiasi tolyn į vandenyną. 1890 m. šia salą iš vietinių šeimų nusipirko Mitsubishi korporacija. Štai tada ir prasidėjo Hašimos aukso amžius.

Ši sala yra maždaug 30 km nuo Nagasakio, todėl Mitsubishi vadovybei atrodė paprasčiau saloje pastatyti namų nei kiekvieną rytą plukdyti darbuotojus iš Nagasakio į Hašimą. Vienas po kito pradėjo dygti masyvūs betoniniai daugiaaukščiai. Trūko žemės, todėl jie buvo kiek įmanoma aukštesni. Ankštuose butuose grūdosi kelios šeimos, kaimynai dalijosi tualetais ir virtuvėmis.

Vėliau atsirado kino teatras, gydytojo kabinetas, parduotuvių, restoranų ir barų; sala tapo panaši į normalų miestą. Visą kompleksą siejo požeminiai tuneliai. 1959 m. Hašimos sala tapo tankiausiai apgyvendintu miestu pasaulyje. Ant šio mažo uolų darinio gyveno net 5259 gyventojai.

Ne visi Hašimos gyventojai čia gyveno savo noru. II-ojo pasaulinio karo metu Japonijos vyriausybė šioje saloje įsakė dirbti kinų ir korėjiečių darbininkams. Nuo 1939 m. iki 1945 m. anglies kasimo šachtose po Hašimos sala žuvo net 122 iš 500 korėjiečių.

Po karo salos darbininkų gyvenimai smarkiai pagerėjo. Atsirado modernių prabangos dalykų, tokių kaip televizoriai ir radijo imtuvai. Pastatytas kino teatras. Salos gyventojai ant namų stogų net pasodino sodus, kuriais kruopščiai rūpinosi. Tačiau Hašimos aukso amžius netruko ilgai. Vietoj anglių dažniau pradėjus naudoti naftą, 1974 m. sausį Mitsubishi paskelbė uždaranti šachtas. Jau balandžio mėnesį iš salos buvo išplukdyti paskutiniai gyventojai, o sala uždaryta.

Pasivaikščiokite po Hašimos salą


Žiūrėti didesnį žemėlapio vaizdą

Dabar saloje galima rasti tik liekanų, liudijančių, kad kažkada čia, ant nesvetingų uolų, stovėjo tankiai apgyvendintas miestas. Gydytojo kabinete vis dar stovi rentgeno aparatas ir apžiūros kėdė su virš jos įtaisyta lempa. Daugiaaukščių namų koridoriuose mėtosi sulūžę vaikų žaislai. Miestą jungiantys tuneliai vis dar atviri, tik jų sienos dabar išmargintos grafitais. Seni televizoriai ir jų stovai - jų buvusių savininkų egzistavimo įrodymas.

Salos statiniai yra neįtikėtinai geros formos, turint omenyje, kad jie stovi apleisti jau daugiau nei 30 metų. Kai kurios sienos sutrūkinėjo ir aptrupėjo, tačiau betoninės struktūros vis dar tvirtos. Namuose nebėra langų, koridorių su balkonais turėklai yra avarinės būklės, tačiau kompanijos biurai vis dar stebėtinai gerai išsilaikę.

Miestas, ši apleista vaiduokliška sala, ir toliau tyliai stovi, skalaujama vandenyno bangų, o vieninteliai jos gyventojai yra klaidžiojančios katės ir vienas kitas nelegalus lankytojas. Galbūt ateityje salą aplankys daugiau turistų, nors Japonijos vyriausybė tikisi, kad Hašimos sala bus įtraukta į pasaulio paveldo sąrašą.

Centralija, Jungtinės Valstijos

Kažkada Centralijos mieste (Pensilvanija, JAV) gyveno beveik 3000 gyventojų; čia veikė parduotuvės, bažnyčios, viešbučiai ir barai. Šis praeityje klestėjęs miestas buvo įkurtas 1866 m. už pelną, gautą iš Pensilvanijos anglių kasybos. Tiesa, ši anglis vėliau tapo ir miesto sunykimo priežastimi.

1962 m. miesto darbininkai, atviroje šachtoje degindami šiukšles, netyčia padegė antracito anglies sluoksnį. Netrukus ugnis išplito į požeminius anglies klodus, kilo milžiniškas požeminis gaisras. Miesto gyventojai ne vienerius metus bandė jį užgesinti, tačiau nesėkmingai.

Buvo išbandytos įvairios gesinimo taktikos: bandyta iškasti degančią anglį, vandeniu aplieti rusenančias anglis, bet gaisras buvo nesuvaldomas. Valdžia nusprendė, kad vienintelis būdas išsaugoti miestą - tai iškasti daugybę griovių, kurie izoliuotų degančius plotus. Tačiau dėl nepaprastai didelės darbų kainos šie planai taip ir liko neįgyvendinti.

1981 m., kai gaisras liepsnojo jau 20 metų, miesto gyventojams galiausiai trūko kantrybė: po 12-mečio berniuko kojomis tikrąja ta žodžio prasme prasivėrė žemė. Jam pavyko įsikabinti į medžio šaknį. Iš 45 metrų gylio duobės, pilnos nuodingo anglies monoksido, jį išgelbėjo pusbrolis.

1982 m. Centralijos gyventojų perkėlimui vyriausybė skyrė 42 milijonus JAV dolerių, taip pripažindama, kad pastangos gelbėti miestą yra bergždžios. Daugelis miesto gyventojų pasinaudojo šiuo pasiūlymu ir išvyko. Centralijoje liko vos 20 gyventojų, kurie tapo skvoteriais namuose, kurie kadaise jiems teisėtai priklausė.

Centralija 2013-aisiais


Žiūrėti didesnį žemėlapio vaizdą

Valdžia uždarė pagrindinį kelią (Route 61) į miestą, nukreipė eismą kita linkme ir degantį miestą bei paskutinius jo gyventojus sėkmingai atskyrė nuo likusio pasaulio. Tos miesto gatvės, kurios neapaugo žolėmis, yra sutrūkinėjusios ir duobėtos, o pro plyšius iš po žemių veržiasi nuodingos baltos dujos. Daugelis pastatų sudegė arba buvo nugriauti, kad neužsidegtų. Išliko tik miesto kapinės ir keletas namų, kuriuose ir glaudžiasi likę keli miesto gyventojai.