Legendiniai Verkiai lietuviams žinomi kaip Krivių Krivaičio Lizdeikos gimtoji vieta. Ne mažiau garsus buvęs ir Verkių dvaras – ilgaamžė Vilniaus vyskupų rezidencija. Verkių dvaro sodyba – tai XVIII a. antros pusės vieningos kompozicijos rūmų ansamblis, sukurtas žymiausių to meto krašto architektų Martyno Knakfuso ir Lauryno Stuokos-Gucevičiaus, deramai ir meniškai įkomponuotas į gamtinę aplinką ir reprezentuojantis vieną vertingiausių klasicistinių ansamblių Lietuvoje.

Stačiašlaitėje Neries ir į ją įtekančio upelio slėnių sankirtoje, aukštai išsidėsčiusioje plynaukštėje įsikūrusią Verkių dvaro sodybą sudarė daugybė pastatų, statytų XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje ir sename parke pabirusių kompaktiškomis grupelėmis. Ansamblis darė įspūdį dėl savo puošnių reprezentacinių rūmų, stovėjusių pietinėje Verkių kalno dalyje ir dėl to puikiai matytų iš tolo.

Šiandien centrinių rūmų vietą mena tik išlikę skliautuotomis lubomis rūsiai Manoma, kad tuometis rūmų valdytojas Radvilos žentas kunigaikštis Liudvikas Adolfas Vitgenšteinas juos nugriovė XIX a. 5-ajame dešimtmetyje. Tuokart rezidencijoje imtasi rekonstruoti rytinę oficiną: prie šiaurinės jos dalies galo pristatytas bokštas ir didelės salės priestatas, prie kito galo prijungta stiklo ir geležies konstrukcijos oranžerija (iki šių dienų neišlikusi). Mažiausiai pertvarkoma buvo vakarinė oficina, dėl to išsaugojusi griežtą klasicistinį stilių.

Verkiai

Šiaurinėje Verkių dvaro sodybos dalyje išsidėsčiusi atskira statinių grupė – ūkinis kiemas, XVIII a. antroje pusėje vadintas olandiškuoju palivarku. Šiandien čia stovi keli šiek tiek pasikeitę pastatai: paštas, tarnautojų namas, kumetynas, karvidė. Tarp šios statinių grupės ir pagrindinės sodybos dalies yra užvažiuojamieji namai (arklidės) ir paviljonas, arba mažieji rūmai – klasicizmo etalonas. Juose šiuo metu įsikūrusi Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija.

Į Verkių rūmų ansamblio teritoriją lankytojus traukia ne tik istorija turtinga ši vieta ar puošnūs dvaro rūmai, bet ir graži gamta, juosianti rūmus iš visų pusių. Stačiuose Verkių kalno šlaituose auga įspūdingi kelių šimtų metų amžiaus, apie 1,5 m kamieno skersmens ąžuolai. Teigiama, jog kadaise čia buvo šventas ąžuolynas - didžiųjų kunigaikščių valda, ilgainiui padovanota Vilniaus vyskupams.

Vėliau šioje teritorijoje, XVIII a. pabaigoje buvo įkurtas dvaro parkas, kurį sudarė žemutinis ir viršutinis parkai. Žemutinis parkas neišliko, o 1786 m. viršutiniame parke buvo pastatytos puikios oranžerijos - jose buvo auginami tropiniai ir subtropiniai augalai, parvežti iš Italijos.

Tuo laikotarpiu, kai Verkių rūmai priklausė L.A. Vitgenšteinui parkas kiek sumažėjo, bet buvo nepriekaištingai tvarkomas ir prižiūrimas, keleriopai praturtinta dendrofloros rūšių įvairovė. Parko lankytojus žavėjo žiemos sodo ir šiltnamių augalai bei puošnūs parko gėlynai, fontanas ir dujiniai žibintai.

Verkiai

Verkių dvaro parkas yra vienas gražiausių (po Palangos parko) suprojektuotas žymaus prancūzų kraštovaizdžio architektų Édouard François André. Verkių parkas iki šių dienų neišsaugojo viso savo buvusio grožio. Dauguma čia augusių retų egzotinių bei vietinių medžių ir krūmų žuvo nuo senatvės arba buvo iškirsti karų, ypač Pirmojo pasaulinio, metu.

Iš svetimžemių augalų čia dar gausiai išliko Verkių parkui išskirtinumą suteikiančių liepų rūšių įvairovė, beveik seniausiems Lietuvoje prilygstantys maumedžiai, veimutinė pušis, didelė vakarinė tuja, platanalapiai klevai, pensilvaniniai uosiai, berlyninės tuopos, pilkieji riešutmedžiai ir kiti. Parko medynuose ir medžių grupėse vyrauja vietinės paprastosios pušys, mažalapės liepos, paprastieji klevai, auga daug ąžuolų, vinkšnų, kalninių guobų, o terasos šlaituose ir Verknės upokšnio krantuose – eglių bei uosių.