Sausio 3-ąją jau stovėjau prie kelionių agentūros durų ir spirgėdama pildžiau dokumentus – juk važiuosiu į Venecijos karnavalą! Pirmąjį pasimatymą su mano svajonių miestu vaizduotė piešti turėjo laiko beveik visą mėnesį. Regis, tik tai ir dariau. Knygyne susiradau italų kalbos pradžiamokslį su CD ir vakarais krimtau „einamiausias“ frazes.

Pilnas lagaminas jau sprogsta koridoriaus gale, o galvoje karštligiškai rikiuojasi sąrašas. Žinoma, svarbiausia – abu fotoaparatai ir pakankamai juostelių. Juk turiu parsivežti visą Veneciją! Susan Sontag ne veltui sakė, kad fotografuodami mes tarsi savinamės vaizdus. Jaučiuosi tarsi planuodama banko apiplėšimą.

Dvi dienos autobuse neprailgo – plaukėme tarsi didžiuliame laive, o gidė linksmino mus visokiomis istorijomis. Be to, nusimezgiau šaliką ir nenubedžiau virbalais kelionės draugės.

Italiją pasiekiame vėlai vakare. Viešbutis vienus pralinksmina, kitus papiktina. Na, ne liukso klasė, bet juk už ją ir nemokėjome. Svarbiausia, kad tarp klozeto ir bidė visgi randame, kur įtaisytas dušas. Miegoti truputį šaltoka, tad visai praverčia miegmaišis – italai taupo energiją, tad dieną ir naktį radiatoriai išjungiami. Bet man tai nerūpi. Negaliu sulaukti rytojaus.

Ryte kaip žąsiukai jau rikiuojamės prieplaukoje, kol gidė su dryžuotomis palaidinėmis „derina“ laivą. Įsitaisau pačiame „garlaiviuko“ viršuje ir gaudau kiekvieną pro šalį pralekiantį vaizdelį. Jeigu nebūčiau tiek užsiėmusi, per tą valandą buvo galima susirgti ir jūros liga.

„Čiao, amore!”,- žybteli balti italo dantys, palydėdami iš laivo. “Čiao!”,- ir aš jau Venecijoje. Kaip ir per kiekvieną pasimatymą mano gyvenime, linksta kojos ir apima virpulys. Kas tarp mūsų yra, Venecija?

Vieniems šis miestas kelia depresiją, kiti juo žavisi. O aš jaučiuosi, tarsi būčiau sugrįžusi namo. Pradedu manyti, kad kažkuriame savo gyvenime čia gyvenau... Godžiai kvepiu orą ir akimis gaudau detales. Kad prisiminčiau tai, ką per tuos kelis gyvenimus buvau pamiršusi.

Venecija

Kaistam priešais krosnį stiklo fabrikėlyje. Gi Venecija dar – ir stiklo karalystė! Meistras (kažkodėl rusas, vardu Ivanas) su žnyplėmis iš raudono gniutulo ištempia ir elegantiškai užriečia arkliuko kojas. Tik niekaip nesuprantu, kaip šis Ivanas perkando visas gudrybes, jeigu visos stiklo gaminimo paslaptys Venecijoje perduodamos iš kartos į kartą (paveldimumo būdu, ne parduodamos!)?

Foto: U.Kaminskaitės nuotr.

Suploju už stiklinį papuošalą 30 eurų ir išbyram visi į Venecijos gatveles. Štai ir pirmosios kaukės! Karnavalo temos kasmet skiriasi. Šiemet tai – „Pojūčiai“. Gal todėl tokie ir mano įspūdžiai – daugiau jausmai.

Nemėgstu sausos informacijos apie paminklus, nors jie labai didingi ir žavūs. Labiau man rūpi pagauti miesto dvasią, paklaidžiojus siauromis gatvelėmis ir pasėdėjus krantinėje, ar bandant pagauti po kauke pasislėpusiojo žvilgsnį.

Šalia Didžiojo kanalo turistus medžioja dryžuotos palaidinės. Mes puikiai tinkame. Sugarmame į gondolas po šešis ir raumeningas italas jau laviruoja tarp visokio plauko laivų. Sako, šito meno jie mokosi net 10 metų.

Venecija, Italija

Nėra ko stebėtis, juk reikia meistriškai valdyti didžiulę gandolą ir dar įvairaus žioplumo turistus. Kadangi saulė man sminga tiesiai į objektyvą, su kolege bandom pasikeisti vietomis. Va taip.

Kelių sekundžių veiksmas man baigiasi keturiomis gondolos dugne, taip ir nuropoju iki savo „teisingos“ vietos, o italas rėkia jau visai nesuprantama kalba. Aprimęs beveik angliškai vardija pro šalį bėgančius objektus. Tai štai kur savo aistrų katilą kurstė Kazanova (gandolininkas jį pavadina „sex machine“, na, kad žinotume, kas toks)!

Venecija
Foto: AFP/Scanpix

Iš kanalo vidurio viskas atrodo dar kitaip. Šešėliai žaidžia su atspindžiais vandenyje. Namų pamatai apaugę dumbliais ir apkibę juodomis kriauklytėmis. Tačiau vis tiek negaliu įsivaizduoti, kad viskas buvo statoma iš laivelių – regis, Venecija tiesiog vieną dieną iškilo iš vandens – su visais rūmais, bažnyčiomis ir gatvelių labirintais.

Įdienojus iš mažų kiemelių tarsi viduramžių dvasios akmeniniais veidais pradeda lįsti kaukės. Akinančiai raudonos, mėlynos, auksinės, išsiuvinėtos karoliukais, puoštos nėriniais… Užburia žvilgsnį ir nepaleidžia. Išdidžiai pozuoja apspitusiems fotografams, o kur dar žioplių minia – kiekvienas norėtų įsiamžinti su praeities vaiduokliu.

Foto: DELFI (J.Juršienės nuotr.)

Mėlynas neoninis padaras, panašus į gorgoną, pagavo ir mane. Klupinėju priešais, mojuodama savo vieninteliais ginklais – fotoaparatais, o kai atsitokiu, grupės jau ir pėdos atšalę. Kolegė sutinka priekaištingu žvilgsniu. Bet ką gi aš galiu padaryti – esu bejėgė prieš Venecijos burtus. Berods, turime „laisvo laiko”.

Gatvelių labirintai mus praryja tarsi aštuonkojo čiuptuvai. Bet mes atkaklios. Po dviejų valandų surandame reikiamą bažnyčią. Kiekvienas miestas man atrodo šiek tiek panašus į gyvą organizmą, kurio viduriuose tarsi skruzdėlės gyvena žmonės. Venecija – ypatingas skruzdėlynas.

Sukurta sistema, neleisianti Venecijai tvinti

Čia gyvenantys kasdien žaidžia užkrečiantį labirintų žaidimą, o apirusios šimtamečių namų sienos slepia tikrus lobius. Kai kurie jų paslėpti po sunkiomis durimis ir metaliniais užraktais, kiti gi šviečia ir masina užeiti. Parduotuvių vitrinos plieskia ir vilioja išstatytomis grožybėmis. Stiklo papuošalai, dekoruotos kaukės, galų gale – itališkų saldumynų lentynos ir mažos kavinukės.

Neatsilaikome ir mes. Argi galima pajusti iki galo Venecijos skonį, neparagavus jūros gėrybių? Įsitaisome jaukiame restoranėlyje ir netrukus prieš mus garuoja lėkštė spagečių su visokiomis kriauklėmis. Dievų maistas, garbės žodis.

Kuo kvepia Venecija? Jos turgūs kvepia žuvimi, žolelėmis ir vaisiais, daiktų prekyvietes nuspalvina turistų kvepalai, gatvelės dvelkia drėgme, pelėsiais ir nenusakoma nuotaika. O San Marko aikštė kvepia balandžiais – tikrai. Bet tas kvapas, atleiskite, nėra vien tik paukščių išmatų kvapas, kaip pastebi vienas kitas niūresnis atvykėlis. Tai viena iš autentiškos San Marko kvapų puokštės dalis, be kurios turbūt negalima įsivaizduoti Venecijos.

Kaip atrodo Venecija iš aukštai? Iš Kampanilės bokšto jos veidas tarsi oranžinė mozaika, išvagota daugybės kanalų. Aplink tiesiai iš vandens nyra bažnyčių bokštai ir spalvota Burano salos akvarelė, o vandenį tarsi uodai čiuožikai raižo mikroskopiniai laiveliai.

Kokią ją dar šiandien girdžiu, sėdėdama ir rašydama savo kelionės įspūdžius? Tai melodinga italų greitakalbė, kuomet jie šūkauja abipus kanalų, ramus vandens teliūškavimas į grakščias gondolas, su balandžiais žaidžiančių vaikų klegesys, bokšto laikrodžio dūžiai San Marko aikštėje. Ir gatvės muzikanto virpinamos elektrinės gitaros rauda, besileidžiant saulei, paskutinį mano viešnagės vakarą.

Palikau Veneciją iškilmingai liūdną. Karnavalas artėjo į pabaigą, gal todėl sustingę kaukių veidai atrodė dar liūdnesni. Atsisveikinti visada sunku. Bet žinau tikrai, kad čia dar sugrįšiu. Kad pabūčiau su ja tik dviese. Arrivederci, Venecija!