Metro viduje situacija pasikeisdavo. Justei su vaikais iškart užleisdavo vietą, o kartais ir man. Teheraniečiai rūpinosi, kad būtume drauge. Mieste aplankėme Azadi aikštę, su bokštu daug kartų matytu žinių reportažuose, įlindome į turgų, nuvažiavome iki užimtos JAV ambasados, kur dabar įsikūrusios kareivinės, kurių komplekso sienos išmargintos antiamerikietiškais piešiniais.

To pakako, kad išvargtume pilkame mieste skubančių žmonių masėse. Vakarą mieliau leidome žaidimų aikštelėje daugiabučių namų kvartale, kuriame gyvena mus priėmę Reza ir Sadry.

Kitą dieną, paskutinę Irane, pagal senąjį planą norėjome praleisti kalnuose šalia Teherano. Tai rimti kalnai su aukščiausia Irano viršūne Damavand, kuri stiebiasi į 5670 metrų aukštį ir kurios pikas nuolatos padengtas ledu.
Mes su vaikais pasirinkome paprastesnį maršrutą - kalną Tochal, kurio aukštis 3963 metrai, o to kalno šlaite, daugiau nei trijų kilometrų aukštyje, įrengta ketvirta pasaulyje pagal aukštį slidinėjimo trasa. Iki jos kelia keltuvas.
Tuo keltuvu pakilome ir mes. Šiek tiek pavėlavome pradėti žygį, nes dėl kamščių ir keltuvo paieškų praradome laiko. Iki keltuvo vedė kelias, kuriuo ėjome aukštyn apie valandą. Kuo aukščiau lipome, tuo šalčiau darėsi. Galiausiai prireikė visą kelionę kuprinėje saugotų megztinių.
Pakilę keltuvu dar kopėme aukštyn, kol pasiekėme viršūnę, nuo kurios matėsi smoge paskendęs Teheranas. Viršūnėje gaivino lengvas vėjelis ir vos keli laipsniai virš nulio oro temperatūra. Už kelių keterų didysis Damavand matėsi kaip ant delno, nors iki jo dar šešiasdešimt kilometrų.
Atgal leidomės pėsčiomis. Temo anksti, tad iki saulėlydžio privalėjome pasiekti Teheraną, kitu atveju nakčiai tektų glaustis kalnuose ir nebūtume patekę į savo lėktuvą, išskrendantį ketvirtą valandą ryte. Šalia keltuvo linijos leistis nuobodu, tad kairėje pamatę slėnį, už kurio taip pat švietėsi Teheranas, pasukome juo.
Nusileisti iš beveik keturių kilometrų aukščio užtruko. Vaikai pavargdavo, tad tekdavo juos nešti. Skubėjome, nes nebuvome tikri, ar pavyks nusileisti ir ar spėsime tai padaryti iki sutemų. Pirmąjį žmogų sutikome tik gerokai žemiau, tai buvo piemuo, ganantis ožkas. Jis mus nudžiugino, nes supratome, kad jei piemuo su ožkom čia užlipo, reiškia, nusileisti pavyks ir mums.
Tai buvo mūsų paskutinis nuotykis šioje šalyje. Pasiekę Rezos ir Sadry namus atsipūtėme ir išvažiavome į oro uostą, kur teko atsisveikinti su Persijos žeme.

Pabaigai

Permainos neišvengiamai palies Iraną artimiausiu metu. Jau šiandien laisvės ten yra daugiau nei prieš penkerius metus, o prieš penkerius metus jos buvo daugiau nei prieš dešimtmetį. Į kurią pusę viskas pasisuks - sunku prognozuoti, bet Vakarų pasaulis neturėtų kištis į tos šalies gyvenimą. Ne pagal vieną modelį visos šalys turi būti valdomos - kas galioja ir gali būti pritaikyta vienoje šalyje gali visiškai neveikti kitoje.

Taip kaip nereikia raginti tolimų kultūrų rašyti iš kairės į dešinę bei metus skaičiuoti pagal Grigaliaus kalendorių, taip ir nereikia tikėtis, kad būsi teisingai suprastas, šiandieniniame Irane šnekėdamas apie žodžio laisvę bei moterų teises. Kiekvieniems pokyčiams šalis turi pribręsti pati ir niekas negali pasakyti, kuri santvarkos forma yra geriausia. O naujosios demokratijos šalyse, kaip rodo netolimi istorijos pavyzdžiai, tam nepasiruošę žmonės negeba gyventi.

Iraniečiai - žmonės, keliaujantys po savo šalį. Jų gausu istorinėse ir kultūrinėse šalies vietose. Tuo tarpu visus mūsų sutiktus užsieniečius galima suskaičiuoti ant dviejų rankų pirštų, prie kurių dar reikėtų pridėti sutiktą grupę iš Lietuvos.

Viešbutyje Jazde su mumis pasisveikino lietuviškai. Pasirodo, lietuvių grupei viešbučio administratorė jau spėjo pasigirti svečiais su vaikais iš Lietuvos ir parodė telefonu padarytas mūsų nuotraukas. Lietuvių grupė keliavo organizuotai, autobusu, lankė žymiausias tradicinio maršruto Irano vietas. Palinkėjome vieni kitiems sėkmės ir išsiskyrėme.

Kodėl mes keliavome ne su grupe, o savarankiškai? Todėl, kad norėjome būti savo padėties šeimininkais. Norėjome eiti patys, o ne būti vedami, norėjome ilsėtis tada, kai to norėdavome ir eiti, kai to prireikdavo.

Norėjome keliauti su vietiniais žmonėmis ir šitaip pajusti šalį, o ne matyti besikeičiančius vaizdus pro autobuso langą kaip per televizoriaus ekraną. Norėjome nakvoti pas vietinius žmones ir šitaip pažinti tikrąjį Iraną. Šis pasirinkimas mums visiškai pasiteisino. Juk ne pamatyti kultūros objektai džiugina labiausiai, o sutiktų tolimo krašto žmonių gyvenimo būdo pažinimas ir kiekviename žingsnyje tykantys netikėtumai.

Irane praleidome 12 dienų, kas yra per mažai tokiai dideliai šaliai, bet per tas dvylika dienų nuvažiavome beveik keturis tūkstančius kilometrų bei aplankėme daug miestų, dykumas ir kalnus, o tai yra labai daug tokiam trumpam laikui.

Dėkojame Erikui Visakavičiui už straipsnį ir nuotraukas!


Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (73)