Norėčiau pasidalinti savo kelionės dienoraščiu, įspūdžiais, kuriais prisipildžiau šią vasarą viešėdama legendiniu svetingumu pulsuojančioje paslaptingoje Gruzijoje.
Kutaisi.
Leistis į šią kelionę pradėjome mąstyti jau žiemą, ne vienas draugas buvo aplankęs šią nuostabią šalį ir beabejonės - atsiliepė tik gerai. Atsiliepimai buvo, mano manymu, tikrai pagrąžinti, todėl panorome nuvykti ten patys ir susidaryti nuomonę ne iš plepalų, o tikrų tikriausių potyrių.
Rinkomės skrydį, nes radom tikrai nebrangius bilietus iš Warszawos į Kutaisi. Visada keliaujame autostopu, bet šiuo atveju pagailo laiko - tebūnie keliausime pižoniškai. Ši kelionė – tik Gruzija ir nykščio iškėlimas tik ten. Turim mėnesį laiko atrasti ir pažinti šią šalį, tad pradedam.
Tik atskridus padavė karšto ir tvankaus oro gūsis. Mūsų oda neįpratusi viešėti tokio klimato sąlygomis, labai jau baisiai karšta! Verslininkai „šoferiai“ siūlosi pavėžėti, bet į mūsų planus „taxai“ neįeina, todėl einam ant kelelio pasitikti miestelio. O saulelė birbina, oi kaip birbina.
Viskas taip nematyta, neįprasta ir kitaip – pakelėse krūvos milžiniškų arbūzų ir jų pardavėjų, karvių bandos vidur kelio klibinkščiuoja, neleisdamos pravažiuoti mašinoms, apstu keistų mažų krautuvėlių pakelėse ir tetulių, sėdinčių ant kibirų ir pardavinėjančių persikus. Jei žemėlapis neapgauna, tai – pagrindinis Gruzijos kelias...
Vis dar veikiantys antikvarai.
Tik įvažiavus į miestą - nesuvokiamas chaosas: pypinimai pypinimai ir dar kartą mašinų pypinimai, šaligatviuose sėdi tos pačios tetulytės, tik mieste jos pardavinėja velniai žino ką, kažkokius daiktelius, kažką, kas tikrai neatrodo reikalinga. Na, net nežinau, įsigeidus kokios mažytės nesąmonės tikrai rasi ją pas tą moteriškę.
Kur pasisuksi – ant kiekvieno kampo krautuvės, tačiau tai tikrai ne supermarketai, tokios vietinės reikšmės – konservai, alus, pieno produktai ir duona, na gal dar ir muilo rasi. Bedarbystė veši, reikalai tikrai prasti, kiekvienas savaip sukasi ir bando užsidirbti duonos kąsniui. O juk duona Gruzijoje – svarbiausias patiekalas ant stalo.
Pakelės „krautuvės“.
Mieste tikrai didelis chaosas, bet mes ne iš kelmo spirti ir tikrai prie šito apsiprasim, nors prisipažinsiu, akimirkai buvome sudvejoję, ar ši šalis mums įtiks, labai jau „čigoniškai“ viskas.
Abejojome neilgai, nes išaušus kitos dienos rytui, neramumas kaip mat pradėjo sklaidytis, nes, kur buvęs kur nebuvęs, mūsų kelyje pasirodė svetingasis gruzinas - Tata, kuris jau antru sakiniu mus vadino broliu ir seserimi bei žadėjo kalnus vaišių.
Einam puotauti! Visko per akis: šašlyko, naminio sūrio, duonos.. upės „damašnije vino“ ir koks tūkstantis vyrų. Na, gal ir ne tūkstantis, bet daug. O mergina tik viena – aš.
Kažko ir baugu buvo pasidarę, bet viskas kaip žadėta – vaišės, kompanija ir savi keliai. Tikrai taip ir buvo.
Priekyje Tata ir tūkstantis vyrų. Visi į kadrą nepapuolė.
Plano neturėjome, o kam jis? Į darbus eiti nereikia, laiko apsčiai, tad planus kūrėme bekeliaujant ir pakelėje pešdami papirosą.
Laužus kūrenti sudėtinga nebuvo, mat laužaviečių pilna visur ir tikrai beprotiškose vietose. Šiuo atveju žodis beprotiška – nieko gero. Vieną laužavietę matėm net miške ant šlaito prie paties didžiausio medžio.
Viena iš tų laužaviečių, kuri ne beprotiškoje vietoje, o ten kur ir pridera.
Pabuvojom keletą parų prie nuostabaus ežero kalnų apsuptyje – Shaori. Maudėmės, „čilinom“, mazgojom purvinus drabužius, „kapojom“ karštą maistą, gamintą ant laužo, ir tiesiog džiaugėmės gyvenimu.
Vėlgi šiek tiek drumstė ramybę gruzinų gausa, mat jiems įprasta susiburti pulku ir išlenkti burnelę, užmetus vieną kitą meškerę ant kranto. Deja, gruzinų moterims taip nepasisekė, nes jos lieka saugoti namų židinio.
Daug puodų košės reikia išvirti, kad pamaitintum vyrą, jo draugus, brolius ir tuos nelemtus svečius. Kažkaip šovė mintis, kad gruzinų moterys turėtų nemėgti svečių namuose, priešingai nei jų vyrai dėl aukščiau paminėtos priežasties.
Shaori ežeras puikus ir įdegis netradicinis.
Vedami sukurpto plano, leidžiamės, o tiksliau, kylame aplankyti Kaukazo kalnų. Mes patiklūs, pasitikime žemėlapiu, regim stora linija pažymėtą kelią jame, vedantį pro kalnus. Reiškia - mašinų bus.
Dienai iškulniuojant į Kaukazą, susipažįstame su įtartinai geranoriškais policininkais, kurie siūlo naktį praleisti nuovadoje arba statytis palapinę prie jos, bet pasielgia dar netikėčiau ir nuveža mus kažkur į apleistą, aptvertą spygliuota viela teritoriją, leidžia palapinę ręstis ten ir patruliuoja šalimais kiaurą naktį, kad užtikrintų mūsų saugumą. Esam sužavėti.
Kelionė į kalnus netikėta, nes – PĖSTUTE. Rytas prasideda kaip svajose, sustabdom pikapą – šokam į priekabą ir dardam aukštyn kalnų keleliu. Pasaka, o ne vaizdai. Kažkur po geros valandos kratymosi išsilaipinam ir vairuotojo žodžiai būna tokie – mašinų nuo čia nebesutiksit. Jis sako, jis žino - taip ir buvo. Pėstute ritinomės dvi paras apie penkiasdešimt kilometrų.
Kalnų keleliais bepūškuojant.
Kalnų keleliais bepūškuojant.
Pūškavimui įpusėjus.
Sunkių akimirkų nefiksavome, bet jų tikrai buvo. Ne juokas dviems papiroso ir vyno mylėtojams „alpinistams“ užkopti į 2600km aukštį. Prisipažinsiu, vietomis burnojau ant apgaviko žemėlapio ir ant kalnų didybės - aukštybės, bet pasiekus aukščiausiąjį tašką ir pasileidus žemyn pyktis atslūgo ir ramia ištverminga sąžine galėjome pasidžiaugti pergale su kalnais – ĮKOPĖM!
Aukščiausias taškas pasiektas! Kova su kalnais baigta.
Leidžiantis kalnais žemyn.
Štai mes ir Ushgulyje, pasiekėme Svaneti regioną, kuris, beje, ir paliko didžiausią įspūdį: kalnų didybė, žaluma visur kur tik akys užklys, jaukūs namukai kalnų papėdėse.
Gruzija suskirstyta į daugybę regionų, kurie visi neįtikėtinai skirtingi ir savaip nuostabūs, tai tikrai įdomu, nes Gruzija panašaus dydžio kaip mūsų Lietuva.
Smagumai įsivažiuoja ir pagaliau tenka garbė garsiosios čiačios palaižyti, vaišina jauna porelė, su kuria nei bum bum nesusišnekame. Žavu, kai kalbos barjerą kompensuoja kūno bei gestų kalba. Gal ir čiačia prisidėjo, velniai ją žino.
Ushguli.
Šiaip su gruzinais bendravome rusų kalba, angliškai neteko, bet gal dėl to, kad senimas buvo nuolatinė mūsų pašnekovų kompanija. Prieš apsilankant Gruzijoje nelabai teko bendrauti savo laužytu rusų kalbos šedevru, kurio vengiau mokykloje, bet prasilaužėm. Rusų kalbos mokytoja man paplotų. Viskas įmanoma, kai bendrauti nori. Mokykitės vaikai! Mokykitės vaikai kalbas!
Jau kažin kelintą sykį žmonės atveria mums savo namų duris ir kviečiasi vaišėms, bei nakvynei. Vieni pasisiūlė ir savo arklį paskolinti, kad tik apžiūrėtume apylinkes. Labai intriguojantis pasiūlymas, bet nesiryžome rizikuoti nei savo, nei vargšo arklio gyvybe.
Kažkur, nepamenu kur, vairuotojas sustabdęs mašiną parodė.
Toliau keliaujame Juodosios jūros link. Laikas išsimaudyti šiltame jūros vandenyje, bent taip apie vandens temperatūrą atsiliepia vietiniai. Apsiprausti irgi reikia, juk vanduo kūno švarinimui šioje kelionėje – prabanga, o karštis įžūlus kaip niekad, metas pasidžiaugti vandens pramogomis.
Drįsiu pasakyti, kad Juodoji jūra kupina pavojų, pavojus numeris vienas – pašėlusiai didžiulės bangos. Pavojus numeris du – akmenuotas pajūris. Besimaudant susidūriau su abiem pavojais – verčiausi kūliais ne sykį, romantiškai susidurdama su „minkštais“ pajūrio akmenimis.
Batumi pajūris.
Apsilankome visuose trijuose pajūrio miestuose – Poti, Kobuleti ir Batumi. Beje, viešint Poti mieste, vėlgi teko pasidžiaugti dėdės policininkų draugija ir paslaugumu, negana to, kad palapinę statėmės šalia nuovados ir prie tos pačios nuovados vakarojome, dar ir sutranzavo mums mašiną. Tikrai taip – sutiko mus bebalsuojant ir ėmėsi darbo už mus (vairuotojas, kurį sustabdė dėdės policininkai, patenkintas nebuvo, su mumis nešnekėjo). Na, jie patys mums viską pasiūlė, nieko neprikiši.
Batumis kaip ir priklausytų kurortiniam miestui – perdėtai išgražintas, bet gan jaukus buvo.
Batumi.
Besiilsint akmenuotame Batumio pajūryje, romantiškai palydint saulę, kur buvusi kur nebuvusi užklupo netikėta audra. Patvinsta visos Batumio gatvės, nes kažkas tikrai pamiršo ar nepanoro įrengti nuotekų sistemos, tai mėgaujamės reginiu, kaip skęsta mašinos, gatvėje chaosas, pravažiuoti nėra kaip ir dar mudu, abu šlapi nuo galvos iki kojų, brendam į sausesnį rytojų.
Nieko neliko, kaip tik „šlifuoti“ šlapias Batumio gatves, slėptis nuo lietaus, kalbinti benames kates ir paslapčiomis gurkšnoti čiačią, kurią „papigiai“ įsigijome Mestijos mieste. Besislepiant nuo lietaus po mažu krautuvėlės stogeliu išnyra mūsų herojus ir kviečiasi pas save nakčiai.
Rūkė sau žmogelis balkone, akį patraukė du šlapi jaunuoliai su kelioninėmis kuprinėmis, tai panoro pasikviesti pas save į svečius. Lova buvo puri puri, karališko dydžio ir kvepėjo švara bei skalbimo milteliais.
Tolesniuose planuose – Vardzia, kalnų urvų gyvenvietė, išskobta 12-13a., bet nei nespėjus išeiti iš pajūrio kurorto, susipažįstam su sovietinių laikų ginklų bunkeriuose sargu. Suprantu, kad nesuprantant, nes ir mes patys nesupratome, ką jis ten saugo, bunkeriai tai tušti buvo, pats aprodė. Na, bet vis tiek buvo smagu, įsimintina ir panašaus scenarijaus kaip ir visos nakvynės svečiuose: pokalbiai, vaišės, vynas ir tostai, na, ir dar tūkstantis uodų, kuriuos barbariškai ištaškėm ant vargšo sargo sargavietės sienų.
Tuščiasis saugomas bunkeris.
Urvai įspūdingi, niekada nesu tokių ar panašių į juos mačiusi. Užburiantys ir neįtikėtinai žavingi vaizdai. Įėjimas kaštavo tik tris larius (apytiksliai penkis litus), tai dar labiau nuspalvino išvyką. Šiais kapitalizmo viešėjimo laikais, maža kur už „piataką“ nueitum, juo labiau į vieną labiausiai lankytinų įžymių vietų. Neišdraskė kišenės išvyka, neišdraskė.
Vardzia. 12-13a.
Ilgai Vardzijoje neužsibuvome ir kėlėme sparnus sostinės link – Tbilisio. Balsuoti sekėsi puikiai, kaip ir visą šią kelionę. Neteko susidurti su jokiais sunkumais iškeliant nykštį. Galima tiesiog eiti keliu ir vis tiek koks smalsuolis netrukus sustos. Pas juos taip įprasta, ne tranzavimas įprastas, o pagalba kitam.
Balsuojam.
Naktis turguje!..
Sustabdėm prekeivį, su daržovėmis bei vaisiais traukiantį link sostinės, bet užsuksiantį į milžiniško dydžio turgų, kuriame naktį pasikraus prekių ir išvyks anksti rytą Tbilisio pusėn. Bizniukas sekasi, nes draugas turi visas dvi žmonas. Pasirodo, mes papuolėm į musulmonišką miestelį.
Taigi apie nakvynę turguje - darbas verda, arbata taipogi, prekės sklandžiai kraunamos autobusėlin, naktis darbui netrukdo. Žygiuojam į vietinę turgaus valgyklėlę, stalas jau nukrautas gėrybėmis, vaisiais ir gėrimais, atnešamas ir karštasis patiekalas – dolma, kažkas panašaus į balandėlius, tik mėsa su ryžiais įdarytos paprikos.
Valio! Nevalgau mėsos...
Iš tikrųjų joks čia ne valio, nežinau ką daryti, pasimetusiomis akimis spoksau į „balandėlius“, svarstau. Vaišintojas nepalieka daug laiko svarstymams ir krauna puikiuosius dolma tiesiai man į lėkštę. Ką darysi, valgau, negražu atsisakyti, kai taip žmogus stengiasi tau įtikti. Valgau. Kąsnis nestringa, mėsos beveik nesijaučia, sulesu visus du ir... Nepraėjus nei penkioms minutėms bėgu kažkur į tamsiausią turgaus užkampį.
Organizmas nebuvo patenkintas šia vakariene, nesuprato, ką įmečiau į skrandį, tai nusprendė nieko nelaukus išmesti tą neatpažintą objektą lauk. Daugiau kelionėje mėsos valgyti neteko. Gal ir gerai.
Tbilisis.
Tbilisis. Gal per mažai laiko jame praleidome, gal oras nekoks buvo, bet įspūdžio sostinė nepaliko. Pasirodė niūroka, niekuo neišsiskirianti iš kitų miestų, dar tas labai juokingas naujas modernus tiltas, visiškai nederantis prie gana seno miesto išplanavimo.
Pabuvojome vieną parą ir movėm lauk. Metas apsilankyti Kakheti regione, dar kitaip vadinamame – vyno gamybos sostine. Niekas taip to regiono nevadina, pati sugalvojau, na, bet tikrai - tame regione gimsta vynas.
Degalinė.
Naktį praleidome nepamename tiksliai kur, bet pas senolį, kuris su šeima grėbė šieną. Po sunkių dienos darbų šeimos galva užsuko pas mus prie palapinės atsigaivinti. Vynas kurį ragavome, gardžiausias, kokį teko ragauti - raudonas, tirštas, jei tiesą senolis sakė, tai šios rūšies vyną gėrė pats Stalinas. Dar dėdulė papasakojo, kad per metus pasigamina 500 litrų vyno ir porą šimtų litrų čiačios. Tokie kiekiai ne pardavimui – draugams, giminėms ir svečiams. Regionas nenuvylė savo legendomis apie vynadarius.
Kur buvęs, kur nebuvęs ir Josifas Stalinas pasirodo.
Ir kitą dieną apsistojame pas svetingų gruzinų šeimyną. Patys į jų namus nesiveržiame. Pamatė, pakvietė – nevalia atsisakyti. Ką čia nevalia – neįmanoma atsisakyti.
Ragavau pasakiško kaimiško patiekalo – džiondžiolio. Nuo kažkokio medžio, kuris mūsų gimtinėje neauga, nuskabomi žiedai ir marinuojami – pasaka, ne maistas.
Sužinome ir įdomų faktą apie Gruzijos mokyklas. Kiekvienas vaikas, atėjęs į pirmą klasę, gauna laptopą. Visiškai tikrą, nediduką kompiuterį.
Pusryčiams – pomidorai, duona, sūris, agurkai – visa, kas užauginama ir pasigaminama ūkyje.
Zhinvali ežeras prie Ananuri pilies.
Paminėsiu ir didžiąją Gruzijos ydą – šiukšlių kalnus pakelėse. Apsiteršę kaip reta. Besiilsint prie ežerėlio, vandenyje buvo matyti ne žuvys, o plūduriuojantys „bambaliai“. Labai apmaudu, kai šitaip niekinamas toks neišpasakyto turtingumo grožis.
Apie Lietuvos ir Gruzijos santykius: gruzinai iš tikrųjų nuoširdžiai mėgsta lietuvius. Visi puikiai žinojo, kur yra Lietuva (ne taip, kaip kartais būna Vakarų Europoje), nemaža dalis sovietų laikais čia tarnavo. Kariuomenėje, ne virtuvėje.
Visi mus gyrė, sveikino ir labai džiaugėsi sutikę PRIBALTIKOS gyventojus. Drąsiai galim teigti, kad tai pirma šalis, kada galime nesibaimindama dėl kaimynų lietuvių cirkų svetur, pasisakyti, kad esame iš Lietuvos. Sakydavome tai pasididžiuodami.
Uplistsikhė.
Apsilankėme ir senojoje sostinėje – Mtskhetoje. Vėl susipažįstame su sargu, šįsyk su tikresniu, kuris iš tiesų kažką saugo. Ne paslaptis – jis irgi buvo vyndarys.
Visą dieną lietus pylė kaip iš kibiro, todėl pusdienį leidome apleistame nebaigtų statybų pastate. Užsiėmėme labai naudinga veikla – gliaudėme saulėgrąžas. Populiarus užsiėmimas Gruzijoje. Vakare pūškavome su traukinuku iki Uplistsikhės, dar vienos kalnų urvų gyvenvietės, suręstos šeštame amžiuje.
Kelionė eina į pabaigą. Liko savaitė, todėl dar apsilankėme Goryje, Borjomyje. Pastarasis labai patiko. Info centre mandagus darbuotojas suteikė absoliučiai visą naudingą informaciją apie miestą, žemėlapyje sužymėjo, ką galime pamatyti, kiek kas kaštuoja ir ką čia nuveikus. Borjomis priminė mūsų Druskininkus.
Vaikščiojome po išpuoštą, išblizgintą milžiniško dydžio Borjomio parką. Mineralinis, pasivadinęs miestelio vardu - nemokamas. Pilk kiek širdis geidžia – šilto ar šalto. Parke matyti daug laužaviečių, tad sprendimas, kur praleisime naktį, aiškus. Parke pūpso ir šilto mineralinio versmės baseinėlis, kainuoja vieną larį ir veikia kiaurą parą. Turškėmės „mineralkėje“ visas tris valandas - gera, šilta.
Mineralinio baseinėlis.
Kitos dienos rytą klibinkščiavome į Borjomio nacionalinį parką – dar porą dienų „čilinsim“ gamtos apsuptyje. Planas, deja, neišdegė, nes nacionaliniame parke praleisti naktį kainuoja penkis larius. Apsiskaičiavome, kad dvi paros – dvi dešimtys pinigų – ne, grįžtam į tą patį parką, kur praleidome naktį prieš.
Borjomis.
Penkios dienos liko šioje nuostabioje šalyje ir, kur buvę, kur nebuvę, iš Turkijos mūsų draugai atkeliauja į Batumį. Reikia susitikti – čiačios kuprinėje visas litras.
Pasileidžiant Juodosios jūros pusėn – vėl apsilankome dar ir Zestaponi miestelyje. Žemėlapyje pažymėtas tokiu pavadinimu, bet iš tikrųjų pavadinimas Zestafoni. Ech, tas apgavikas žemėlapis...
Užsukome į vietinės reikšmės turgavietę, nusipirkome iš senolio pomidorų kilogramą ir užbaigėme vakarą tiesiai už jo prekystalio. Sunki diena nusimatė kitą rytą, bet Batumyje atsiduriame žaibišku greičiu - vėl pajūris. Tinkamės su draugais, vaišinam gėrybėmis, kurias įsigijome Zestafonėje, dalinamės kelionių įspūdžiais, linksminamės dvi paras, okupavę gabalą pajūrio, leidžiame jiems pažinti Gruziją, atsisveikiname ir išsiskirstome į skirtingas puses.
Iš tikrųjų į tą pačią pusę, bet anaip skambėjo paslaptingiau.
Besišildant nušalusias kojas.
Vienas, du, trys – oro uostas – namai.
Taip greitai ir užsibaigė mūsų mėnesio kelionė pažinti Gruziją. Daug ko nepaminėjau, daug ką ir nutylėjau, bet vis tiek išperėjau netrumpą rašliavą. Manau, įžeisčiau šitokią nuostabią, kupiną nuotykių kelionę, ją sutalpinusi į vieno lapo rašinėlį.
Iki šios dienos širdį drasko jaukūs prisiminimai apie vasarą, todėl jais dalinuosi su jumis. Šaunių jums kelionių ir nuotykių linkiu, jeigu ką, visada galite apsilankyti nerealioje Gruzijoje ir įsitikinti, ar tik aš „neskiedžiau“.
Odeta Š.
Kviečiame įvertinti rašinį!
------------------------------------------
Šis rašinys yra konkurso „Mano atostogų atradimai“ dalis. Dalyvauk ir tu ir laimėk kelionę į Tunisą dviems!
