Per 8 dienas apvažiuota 12 istorinių vietovių, vienaip ar kitaip turinčių sąsajų su LDK laikotarpiu. Visus, mėgstančius keliauti po piliavietes ir besidominčius viduramžių laikais, kviečiame susipažinti su Ukrainos teritorijoje esančiu LDK paveldu.

Lucko (Liubarto) pilis

Lucko aukštutinė, arba Liubarto pilis, – gynybinių statinių kompleksas Lucke (Ukrainoje). Pilis kartu su greta esančia Šalutine pilimi sudarė gynybinių statinių kompleksą, kelis šimtmečius saugojusį Haličo-Voluinės sostinę Lucką nuo užpuolikų. Nuo 1340 metų iki Liublino unijos (1569 m.) ji buvo svarbiausia Lietuvos kunigaikščių rezidencija Voluinėje.

1429 m. Kunigaikščių rūmuose, kurie neišliko, įvyko Europos valdovų suvažiavimas. Lietuvos istorikai teigia, kad būtent šis suvažiavimas padėjo įtikinti Romos popiežių, kad būtina karūnuoti Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą.

Liubarto pilimi vadinama dėl jos statytojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino sūnaus Liubarto, kuris 1331 m., vedęs Haličo-Voluinės kunigaikščio dukterį Agripiną, davė nurodymą išardytos Lucko medinės pilies vietoje statyti mūrinę.

Aštriu kampu išsikišusiame Stryjaus upės sudarytame pusiasalyje gerai tiko užapvalinta trikampė piliavietė, apsaugota aukštomis sienomis ir gynybiniais bokštais. Upėje buvo įrengti slenksčiai – pakilęs vandens lygis apsunkino galimybes patekti į pilį. 1340 m. Liubartas išrinktas Haličo-Voluinės didžiuoju kunigaikščiu ir perkėlė kunigaikštystės sostinę į Lucką, taip galutinai įsikurdamas pastarajame mieste.

Pilimi ypač rūpinosi Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Jo laikais tvirtovės sienos paaukštintos, pastatytas trečiasis – Valdovo – bokštas, perstatyti Valdovų rūmai. Luckas laikomas pietine LDK sostine.

Po Vytauto mirties pilimi rūpinosi Švitrigaila, kuris medinę pilies dalį galutinai perstatė į mūrinę, iškėlė dar vieną bokštą (vadinamą Švitrigailos). Po Liublino unijos pilis perėjo Lenkijai, o po Trečiojo padalijimo – Rusijos imperijai. Po 1845 m. gaisro pilis sunyko, iš jos plytų buvo pastatyta nemažai gyvenamųjų Lucko namų.

Dabartinis pilies vaizdas – XX a. restauratorių nuopelnas. Pilį nesunku apžiūrėti. Čia 1985 m. įkurtas Valstybinis istorijos ir kultūros draustinis, piliavietėje įsikūrę Dailės ir Varpų muziejai.

Medžibožo pilis

Pietų Bugo ir Bužoko santakoje stovinti pilis pagal geografinę vietovę gavo ir savo pavadinimą – Medžibožas. Manoma, kad medinė pilis šiame taške stovėjo jau Kijevo Rusios laikais, pirmąkart paminėta 1146 m.

LDK valdovus į Medžibožą atvedė kunigaikštis Liubartas, po vedybų ir susitarimų 1325 m. gavęs rytų Voluinės valdą. Apie ją iki šiol byloja Liubaro miestas (buv. Liubartavas) Žitomirsko srityje. 1325–1340 m. Medžibožas tapo svarbia Liubarto rezidencija, nes tuo metu jau buvo stipri tvirtovė.

1340 m. Liubartas savo pagrindinę rezidenciją perkėlė į Lucką, tačiau Medžibožas Lietuvai priklausė iki 1442 metų, kol tvirtovę ir aplinkines žemes perėmė lenkai.

Dabartinį pilies vaizdą XVI–XVII a. suformavo Seniavskiai, valdę tvirtovę nuo 1540 metų. Pilies kiemas – 0,75 ha, pilis išplėsta į vakarus, pastatyti Riterių ir Šiaurinis bokštai. 1586 m. pastatyta gotikinių bruožų turinti bažnyčia. Vėliau pilis perėjo į Čartoriskių rankas ir XIX a. pasiekė savo galybės viršūnę.

Šiuo metu piliavietei apsaugoti įkurtas istorinis-kultūrinis draustinis „Mežybiž“, veikia muziejus, kuriame įrengtos Golodomoro (Badmyrio), ukrainiečių nacionalinių drabužių, Voluinės krašto etnografinė ekspozicijos.

Podolės Kameneco pilis

Pietinis Lietuvos didžiųjų kunigaikščių atramos punktas plečiant savo įtakos ribas – Podolės Kamenecas. Tai viduramžių gynybinių statinių kompleksas Smotričės upės sudarytos kilpos sąsmaukoje.

Ši išskirtinė upės vieta, primenanti graikišką raidę omega (Ω), pasižymi stačiais (30–40 m aukščio) uolėtais krantais, kurie sudaro natūralius gynybinius įrengimus. Į kompleksą įeina Senoji pilis ir vėliau pristatyta nedidelė Naujoji – ji nuo užpuolikų saugojo privažiavimą prie tvirtovės.

Po 1362 m. Mėlynųjų Vandenų mūšio Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas Podolės sritį atidavė valdyti lietuvių kunigaikščiams Karijotaičiams. Jiems ir priskiriama miesto akmeninės tvirtovės statyba. Manoma, kad pilis pastatyta 1362–1373 m., o 1374 m. ji pirmą kartą paminėta kunigaikščio Jurgio Karijotaičio rašte.

Po Vytauto Didžiojo mirties miesto bajorai suėmė jo paskirtą Kameneco seniūną Joną Daugirdą ir užgrobė valdžią. Tarp Lietuvos ir Lenkijos įsiplieskė karas dėl Kameneco ir visos Podolės bei Voluinės. Jau 1434 m. pilyje įsitvirtino Lenkijos Karūnos įgula. Silpstant Abiejų Tautų Respublikai, 1672 m. pilį užėmė turkai, vėliau – rusų kariuomenė.

Šiuo metu Podolės Kameneco senamiestis ir pilis – įspūdingas architektūrinis kompleksas, kurį saugo Nacionalinio istorijos ir architektūros rezervato statusas. Pilis minima kaip vienas iš 7 Ukrainos stebuklų ir gausiai lankoma turistų. Gegužės 17–18 dienomis, kai lankėmės mieste, Podolės Kamenecas šventė miesto dieną, pilyje veikė kelios atvežtinės parodos, o tvirtovės statiniai vakare suspindo ypatingomis šviesomis.

Chotyno pilis

Apie 30 km į pietus nuo Podolės Kameneco įsikūręs Chotynas – XIII–XVIII a. statytas karinių gynybinių statinių kompleksas.

Tvirtovė išsidėsčiusi Dniestro upės vingyje. Ovalo formos kieme iškilę Pietvakarinis, Komendanto, Rytinis ir Šiaurinis bokštai. Pats galingiausias ir neprieinamas buvo Šiaurinis bokštas, kuriame gynėjai būtų saugūs, net jei priešas užimtų tvirtovę. Vėliau buvo įrengta Šv. Elenos ir šv. Konstantino cerkvė, Komendanto rūmai bei kareivinės, iškastas šulinys. Į pilį patenkama iš pietų pusės, per pakeliamą tiltelį.

Pati vietovė garsi 1621 m. įvykusiu Chotyno mūšiu, kuriame jungtinė Abiejų Tautų Respublikos kariuomenė, vadovaujama Lietuvos didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus ir remiama Ukrainos kazokų (vadai Petras Sahaidačnas ir Jokūbas Borodavka), atrėmė daugiatūkstantinę turkų kariuomenę.

Turkai, kovose praradę apie 42 tūkstančius karių, buvo priversti sudaryti taiką ir atsitraukti. Jų žygis į Abiejų Tautų Respubliką ir Vakarų Europą buvo sustabdytas.