Tiesą sakant, atsidurti paslaptingiausioje ir įdomiausioje šalyje, Nepalu vadinamoj, net nesapnavau. Žinojau apie ją labai nedaug: Everestas, Himalajai, Katmandu, šerpai, alpinistų Meka. Štai ir visos mano šito krašto žinios.
Ir tada... Rytas. Žiema. Berlynas. Atsitrenkiau čia netyčia. Sėdžiu, geriu kavinukėje kavą ir pasirodo prieš akis miražas, šimtą metų nematyto bičiulio formoj. Šnekamės apie visagalius atsitiktinumus – savame mieste niekaip nesusitinki, o čia, už tūkstančio kilometrų, neprasilenkei. Netikėtai gaunu klausimą – gal noriu pamatyti šarvuotąjį raganosį Nepale? Atsiradusi laisva vieta prie keliautojų grupelės.
Įsimetu tinkamus drabužius – skrendame į beveik lietuvišką pavasarį. Ir viskas, nuotykis pilnu tempu prasideda. Miuncheno aerouoste susipažįstu su visais kitais kompanionais. Į pasaulio pastogę mus nuskraidins Kataro oro linijų „Airbus“.
Man smalsu nerealiai, kaip gi atrodo arabų stiuardesės? Tikiuosi pamatyti pasislėpusias po juodais hidžabais. Tenka nustebti: simpatiškos mergaitės, gal drabužėliai tik kiek konservatyviškesni. Ir šypsotis joms niekas nedraudžia. Kol skrendame virš Viduržemio jūros, bandau permąstyti, kur dabar trenkiuosi.
Taigi, Nepalas – dviejų Lietuvų dydžio valstybėlė, įsikūrusi tarp Indijos ir Tibeto, gyventojų ten bent devynis kartus daugiau nei pas mus. Turtingas labai sena ir didinga istorija. Kurgi tu jos neturėsi, kai šalimais turi tokius du monstrus Indijos ir Kinijos pavidale. Jeigu jie tavęs nesugebėjo suvalgyti, vadinasi, esi tikrai kietas riešutėlis.
Leidžiamės tarpinėje stotelėje, Kataro sostinėje Dohoje, ir čia mūsų laukia nemalonus siurprizas. Kažkas nutiko su mus skraidinančiu sidabriniu paukščiu, teks luktelti, kol jį pataisys. Mano kelionės kompanionus apima panika, jog žlunga visi planai ir Nepale išsibėgios raganosiai. Manęs jų baimė neveikia.
Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą – atsiranda galimybė užmesti akį į vieną iš turtingiausių pasaulio valstybėlių (valstybe šeštadalio Lietuvos dydžio žemės lopinio neapsiverčia liežuvis pavadinti). Važiuosime laukti kelionės tęsinio į viešbutį. Praeinant pro pasų kontrolės vartus žvilgsnis užkliūna už būrelio vietinių moterų. Pareigūnės. Juodos skaros, uniformuoti švarkai, juodi, iki žemės sijonai ir akmeniniai veidai. Brrr žvilgsniukai, pasakysiu, įstrigo visiems laikams.
Esame apsirengę lengva žiemine apranga, o išėjus į lauką pasitinka kepinanti dykumos saulė. Neriame į kondicionuotą autobuso vidų ir paliekame aerouostą. Pro akis bėga dykumos peizažas: smėlis ir dangus – skaidrus skaidrus, daugybė kaminų su liepsnos fakelais, naftos rezervuarai akinamai baltais stogais, anei medelio ar žolelės, kelias lygut lygutėlis, kaip formulės trasa. Įvažiuojame į Dohą – daugiaaukščiai namai, visi balti, kaip dykumos smėlis, daugybė prašmatnių šviesių spalvų automobilių; beveik nesimato pėsčiųjų, lauke juk karšta, pats vidurdienis, yra ir palmių – kokia miela žalia spalva akinamame šviesume.
Štai ir dvidešimties aukštų viešbutis stūkso mūsų belaukdamas. Įžengus į didžiulį holą atsiduri tūkstančio ir vienos nakties pasakų pasaulyje. Prašmatnus kambarys su per visą sieną esančiu langu. Užmetu akį į vaizduką pro jį. Ten manęs laukia už poros šimtų metrų esanti mečetė. Net nenumaniau tada, jog tokia kaimynystė greitai pradės veikti psichiką. Niekas nežino, kada tęsime kelionę, tenka tupėti viešbutyje, klausantis nenutrūkstamo musulmonų maldos gaudesio, nuo kurio neapsaugo jokios viešbučio sienos.
Šitą ūžesį kartas nuo karto paįvairina muedzino skardus kvietimas naujoms maldoms. Gali sau ir ištisai melstis, jei patinka, juk už tave dirba naftos pinigai. Toks štai ir išliko man prisiminimas apie Katarą. Mano neišmanėliškas protas nėra pajėgus suvokti, kaip ten galėtų vykti toks didžiulis renginys, kaip Pasaulio futbolo čempionatas. Toks futbolo žmonių pasirinkimas rodo, jog Korupcija yra didi ir nenugalima.
Vėlų vakarą iškeliaujame toliau, palikdami reklamų neone paskendusią Kataro sostinę. Besišypsančios stiuardesės vis siūlo pledus, šiltas kojines, akiraiščius, ausų kamštukus, skanėstus... Įdienojus pasirodo ir Himalajai su galutiniu kelionės tikslu – Katmandu.
Pirmas įspūdis, pamačius Himalajus iš viršaus, tai daugybė pilkos ir rudos spalvos su kai kur baltuojančiomis sniego kepurėmis. Jausmas galingas, nes jau esi nusiteikęs tam, jog atsiduri aukščiausiuose Žemės kalnuose.
Lėktuvas įlaviruoja tarp kalnų ir tu jau ant tvirtos žemės, nieko tame nusileidime baisaus nebuvo, kaip nuteikinėjo kai kurie bendrakeleiviai. Baisiau yra kitkas, jog jautiesi pasimetęs laike ir erdvėje. Šitoje vietoje visiems panašiems keliautojams duočiau patarimą – nedaryti to, ką mes darėme, o ramiai apsigyventi kur nors viešbutuke ir porą – trejetą dienų aklimatizuotis; vis vien per jas nelabai ką rodys akys. Mes gi, kadangi visur vėluojame, iškart iškeliaujame gaudyti įspūdžių.
Atsirenkame savo bagažą.
Dar oro uoste esame užpuolami minios nešikų, taksistų ir, net nežinau, dar kokių paslaugų siūlytojų. Mums nieko nereikia, nes pagal idėją turėtų pasitikti iš anksto užsakytas taksi. Taip ir yra, esame laukiami. Pirmoji „Namaste“ procedūra ir bematant kaklus papuošia gėlių girliandomis, matyt, tai ženklas kitiems palikti mus ramybėje.
Nuo dabar per visą Nepale praleistą laiką „Namaste“ per parą bus daug daug kartų, tiek, kiek turėsime reikalų su vietiniais gyventojais (o dažnai ir su kitais keliautojais). Tai pasisveikinimo, padėkos ir atsisveikinimo veiksmas. Jis atrodo taip: suglausti prie krūtinės delnai, šypsena veide, palenkta galva ir „Namaste“ žodis.Iš pradžių šitas ištisinis bendravimo atributas atrodo egzotiškai, vėliau tampa kasdienybe, o kelionės pabaigoje jis jau bus gerokai pakyrėjęs.
Krauname savo mantą į Tata markės mikroautobusiuką. Beje, spėju, jog būtent šios indiškos mašinų markės yra didžioji dalis Nepalo automobilių parko, pradedant lengvaisiais ir baigiant sunkvežimiais. Esu taip atitrūkęs nuo realybės, jog bandau atsisėsti į vairuotojo vietą; visai iš galvos išgaravo, kad eismas čia vyksta pagal britišką variantą. Užmetu žvilgsnį į kitus pakeleivius ir ten vaizdelis panašus: pasimetę Azijos šurmulyje veidai, veikiami kelionės, laiko ir aukščio skirtumų nuovargio.
Įvažiuojame į sostinę Katmandu, tikrą skruzdėlyną. Su dideliu skurdo atspalviu, juk Nepalas yra viena iš neturtingiausių pasaulio valstybių. Apie šio miesto įspūdžius papasakosiu baigiantis kelionei, tada turėjome progą pora dienų po jį rimčiau pašliaužioti. Dabar gi per šitą chaoso miestą braunamės į Nepalo pietus, į Indijos pašonę, į terajus. Taip vadinasi tropinės pelkėtos džiunglės kalnų slėniuose. Taip kad ši maža šalis turi labai įvairų gamtos peizažo spektrą.
Kol įveikinėjame miestą, padarau du atradimus, tinkančius visam Nepalui. Pirmenybę eisme turi gyvūnai, ypač karvės, kurios čia, kaip ir pridera hinduistiniam kraštui, yra šventos ir neliečiamos. Daug jų bastosi po Katmandu gatves. Kita keistenybė – dviaukščiai namai (išliko prisiminimas, jog tokių dauguma, neskaitant pačio miesto centro). Tikriau jų stogai – jie plokšti, uždengti paprasta skarda ir paramstyti nemažais akmenimis.
Paliekame miestą ir prasideda kelionė neišpasakyto įdomumo kalnų serpantino keliu. Ohoho tai reikaliukas. Kelias siauras, eismas didelis: dažnai du automobiliai neprasilenkia, praleidinėja vieni kitus. O šalimais, tiesiog per kelis centimetrus, visada gali pasigrožėti bedugnių vaizdu. Kad ir kokiu save geru laikau vairuotoju, šituo keliu noro pavairuoti šitame gyvenime man tikrai nekils.
Pagaliau iš kalnų nusileidome, galima lengviau atsidusti; nebereikia galvoti apie skrydį į prarają. Prasideda lyguma ir miškai, įvažiavome į Karališkąjį Čitvano nacionalinį parką. Po beveik keturių valandų kelionės atsiduriame mums reikalingame kempinge – Gaida Wildlife Camp („Gaida“ nepalietiškai reiškia raganosį).
Išlipus iš automobilio pasitinka neišpasakyta tyla. Po tiek valandų trukusios ištisinės automobilių signalų kakofonijos iš laimės nuo tylos norisi užstaugti.
Kempingas susideda iš keliolikos medinių namukų, kuriuose ir gyvensime. Viduje viskas tvarkinga, yra dušas su tualetu, interjeras niekuo nenusileidžia lietuviškiems viešbutukams. Su kitais patogumais sudėtingiau. Elektra būna tik anksti ryte. Karštas vanduo tik tam tikromis nustatytomis valandomis. Vienas atskiras namukas yra valgykla.
Pradeda temti, kiekvieno namelio gyventojai vakarui gauna po žibintą. Esame įspėjami sutemus po lauką nemaklinėti.
Tamsus paros metas Nepale – laukinių žvėrių metas. Vakarienės šįkart atsisakau, po tokios ilgos kelionės nebenoriu nieko. O šiaip maitina puikiai: tris kartus per dieną švediškas stalas su visiems skoniams pritaikytu asortimentu.
Dar pirmą vakarą prasideda laukinės gamtos pažinimas. Nugriuvus į lovą, ant lubų ir sienų matai bebėginėjančius visai nemažus driežiukus gekonus. Vis lauki, kada bent vienas ant tavęs šlumštelės, bet jie nekrinta. Taip ir užmiegi kasvakar besiklausydamas, kaip jie duodasi po kambarį.