Kvapnūs atradimai Koso saloje

Ant penkių eurų vertės gultų išdribę jūrų vėpliai tingiomis akimis žvelgia į sūrią Egėjo jūros žydrynę. Vakarop, lydimi monotoniškos svirplių choro melodijos, jie pamažu slenka pavalgyti ir išgerti. Ryt viskas kartosis iš naujo.

Po savaitės kitos nejučia nudryksta kasdienės buities voratinkliai ir prasivalo chaotiškos galvos. Iš jūros vėplio vėl virstama žmogumi. Daugmaž tokią misiją pavargusiems europiečiams atlieka vienas iš graikiškų perlų – Koso sala.

Laivas dovanų – už ištrauktą ryklį

Žinoma, tokią rutiną visuomet galima paįvairinti. Pavyzdžiui, palaipioti ant griuvėsių – saloje, o ypač jos sostinėje Kose, kaip niekur kitur gausu po kojomis besivoliojančių tūkstančių metų senumo akmenų, kadaise buvusių šventyklos ar amfiteatro dalimis.

Dar yra katės ir ožkos. Pirmosios sfinksų snukeliais spokso į akis ir trinasi į kojas, antrosios užveria vietos kalnų keliukus ir demonstruoja alpinizmo meistrystę. Jiems kompaniją palaiko povai, tiesa, besibazuojantys tik viename miškelyje, vadinamame Plaka.

Išsinuomojus „kibiriuką“ ar motorolerį, Kosas atsiveria visu keturiasdešimties kilometrų ilgiu. Nors besparnio paukščio formos saloje vyrauja skėčiais nusagstyti paplūdimiai, yra ką pamatyti ir be jų. Arba užuosti.

Itin aitrius kvapus skleidžia salos pietuose esantys kalnai, kur vieškelių pakelės skleidžiasi kedrų ir čiobrelių aromatais, papuvusiu kiaušiniu atsiduoda karšto vandens baseinėlis „thermos“, nuolat kupinas turistų kūnų, saldžiarūgščiu aromatu dvelkia miniatiūrinės graikiškos bažnytėlės, kviečiančios uždegti kvakę.

Laukinės gamtos įvaizdį kuria pietvakariuose užtinkamos pajūrio uolos, nuolat masažuojamos vandens purslų. Tokie užlaša ir ant pajūrio kapinaičių, kur mažyčiame sarkofage į tave žvelgia šimtametės graikės akys.

Prasiblaškyti leis pasiplaukiojimas laivu, jo barzdotas kapitonas sveikinasi visomis pasaulio kalbomis ir nuolat šūkčioja yiamas, suprask, į sveikatą. To jis linki įduodamas ir valo ritinį jūrų pūgžliams gaudyti, ir pildamas paties daryto samagono stiklinėlę, ir ruošdamas gausų pikniką atokaus salos užkabario paplūdimyje.

Desertui sukirtus arbūzo ir stryktelėjus nuo laivo pirmagalio į bangas, suvoki, kad tie dvidešimt penki eurai, sumokėti už kruizą, buvo viena geriausių savaitės investicijų. Nusivilti galima nebent dėlto, kad neišlošei iš kapitono laivo – tą jis buvo pažadėjęs, jei vietoj paprasto žuvelioko ištrauksi ryklį.

Pas bobutę – pigiau ir skaniau

Sutemus verta pasidairyti ne turistų numindžiotos knaipės, o kai ko autentiškesnio. Tiesa, kaip minėjo vietos gyventojai, ši užduotis vis sunkėja. Vaikščiojant po Kefalos kaimą, galima užtikti pasiraukšlėjusių vyriškių, įsitaisiusių su ouzo stiklinėmis.

Kažkur šalia bus kišenės dydžio taverna, kur angliškai nemokanti, bet daug ir linksmai šnekanti senolė prikraus pilnus dubenis salotų, skęstančių alyvuogių aliejuje, bei keptos žuvies. Priedo iš orkaitės ištrauks susmegusį, bet šimtu procentų naminį moussaka. O jei dar liko lietuviško santūrumo pėdsakų, atneš šviežių figų ir kvatodama timptels už barzdos. Ir visa tai už dvidešimt eurų trims su alumi.

Kulinarinių nuotykių gerbėjams, o ir kiekvienam, norinčiam „kažko labiau graikiško“, gera vieta yra Zia miestelis, įsikūręs aukštai kalnuose, šiaurinėje Koso dalyje. Be chrestomatinių saulėlydžių, suvenyrų lavinos, tautinių šokių pokių, siaurų gatvelių ir žydrų balkonėlių, čia tiršta tavernų, kur maistas ypač švelnaus skonio ir nėra „english breakfast“ pasiūlos.

Čia kainos, žinoma, jau ne „kaip pas bobutę“, bet nesikandžioja nė varguoliams lietuviams – tipiniai graikų patiekalai, midijos, žuvys, kepsniai, salotos – nuo 4 iki 20 eurų.

Visad giedras, karštas ir žydras Kosas gali būti smagia alternatyva turkijoms ir maljorkoms, nekalbant jau apie motulę Palangą.

Skrydžiai į salą nebrangūs (apie 800 litų su padoriu viešbučiu savaitei), tad nieko keisto, jog lietuviai ima sudaryti vis didesnę atsvarą nuo seno čia plūstantiems anglams, vokiečiams ar rusams. Svarbu, kad turistiniame tautų katile nepasimestų pagrindinis tikslas – deramai pailsinti galvą ir kūną.