Įprasta sakyti, jog gyvenimas yra kelionė. Arba priešingai – kelionės yra gyvenimas. Kartu tai pabėgimas nuo supančios aplinkos, suteikiantis galimybę į savo gyvenimą pažvelgti iš šalies. Grįžęs tu niekada nebebūsi toks pat, koks buvai vakar.
Vos praėjus porai mėnesių po išvykos, jau imi sirgti naujos kelionės ilgesiu, nostalgija. Bent tiek, jog išlieka datos, faktai, vietovių vardai ir fotografijos, kurios įspūdžius paverčia brandesniais.
Juos fermentuojant visai kitaip žvelgi į, rodos, dar tave neseniai supusią aplinką, kurią kartais priartini namų įvaizdžiui. Turkijoje sutikti lietuviai virš pusės milijonų gyventojų turintį Eskišehiro miestą gretino Vilniui – šiuolaikiškas, kupinas studentų ir gyvybės, o pagrindinė gatvė primena Gedimino prospektą.
Tačiau didžiausias skirtumas, kuris neleidžia pamiršti, kad esi Turkijoje – nuolatinis triukšmas ir gyvybė. Šis miestas visada pripildytas įvairiausių garsų: būgnai, kylantys ir besileidžiantys lėktuvai, emocingai save išreiškiantys žmonės. Net jei čia esi vienas, niekada nesijausi vienišas.
Įsiklausykime. Kam reikalingas žadintuvas, jei netoliese – oro uostas, kuriame nuo pat ryto pradeda leistis ir kilti mokomieji lėktuvai. Keletą kartų per dieną tenka ištverti tokį triukšmą, kurio net ir norint neįmanoma perrėkti. Be būsimųjų pilotų bandymų, čia vykdomi ir Turkish Airlines skrydžiai – Stambulą galima pasiekti bet kurią dieną, išskyrus šeštadienį, o keletą kartų per savaitę ir Briuselį.
Kai esi ne savo noru išverstas iš lovos, pats metas pasimėgauti stikline vandens. Ir štai – vandens sunkvežimis atvyksta! Jis apvažiuoja visą Eskišehirą tuo pačiu maršrutu. Kartais kelionė užtrunka ir iki pietų, o ją nuolat lydi dažnai grojama erzinanti melodija.
Nebesant ištroškusiu pats metas patenkinti dvasinius poreikius. Iš mečečių garsiakalbių maldas galima išgirsti 5 kartus per dieną, kai kada skaičius gali pasiekti ir septynis. Ilgainiui prie tokių garsų gamos pripranti ir jau net nebepastebi. Svečioje šalyje turi gerbti tave supančias tradicijas. Manoma, jog nuolatinė malda padeda atsikratyti nuodėmingų dalykų ir tų, kurie savyje slepia blogį.
Atėjus metui iškelti koją iš namų, reikia būti atsargiam. Eismo taisyklės čia negalioja. Nesvarbu, kokia šviesoforo spalva dega, derėtų apsidairyti ir perprasti vietinių vairavimo stilių – susikaupimas ir atsargumas nepamaišys.
Kartais turkai atrodo labai lėti, nes visuomet visur vėluoja, tačiau gatvėse atsiskleidžia tikrasis temperamentas. Greitas ir agresyvus automobilių manevravimas suteikia miestui dar daugiau gyvybės. Ir nors dažnai galima išgirsti greitai stabdomų mašinų stabdžių cypimą per tris mėnesius neteko susidurti nė su viena avarija. Nerašytos taisyklės, kurias perpranti ilgiau apsistojus, yra daug veiksmingesnės.
Žinoma, neįmanoma pabėgti nuo europietiškos kultūros – atrakcionų parke karaliauja populiarioji Michel Teo daina „Ai se eu te pego“. Lengva ir įsimenanti melodija daugumą pakerėjo paprastumu. Vis dar nesuprantu populiarumo paslapties, bet nejučia imi ją niūnuoti – jos neišmokti, kai tenka išgirsti apie 10 kartų per dieną, neįmanoma.
Karštis, triukšmas, įvairiausi garsai – tik potyrių pradžia. Daug kas priklauso ir nuo to, kokiu metų laiku atvykote. Rugpjūčio mėnesį, ramadano metu, garsų įvairovė pasipildo dar vienu trofėju – mušamo būgno garsais naktį.
Ramadanas – mėnuo, skirtas kūno ir sielos apvalymui. Tai yra devintasis mėnuo musulmonų kalendoriuje. Žodis „ramadanas“ arabų kalboje reiškia „karštąjį metų laiką“. Jis šventuoju mėnesiu kalendoriuje paskelbtas, kai ramadano metu pranašui Mahometui buvo apreikštas Koranas.
Kadangi mėnulio kalendoriaus ciklai nesutampa su saulės, ramadano laikas kasmet skiriasi maždaug 11 dienų. 2011 metais ramadanas pradėtas rugpjūčio 1–ąją. Praeitais metais jis prasidėjo liepos 20 dieną. Ramadano pabaigoje (po 29 arba 30 dienų nuo jo pradžios) švenčiama Eid ul–Fitr. Tądien po rytinių maldų musulmonai rengia puotas kartu su šeima ir draugais. Daugumoje musulmoniškų valstybių šios dienos yra visuotinės atostogos, kurios tęsiasi tris dienas.
Iki tol kavinėse gerokai sumažėja žmonių, gatvėse padaugėja prašančių išmaldos. Gyvenimas dieną beveik nevyksta. Jie negali mylėtis, turi pamiršti žalingus įpročius ir, žinoma, nevalgyti bei negerti iki aštuonių vakaro. Būtent tada ir prasideda tikrasis veiksmas. Žinoma, ne visi paiso tradicijų.
Nesilaikyti ramadano gali žmonės, kurie turi išlaikyti visą šeimą, dirba sunkų fizinį darbą, nėščios moterys ir vyresnio amžiaus žmonės. Taip pat tai priklauso ir nuo to, kiek šeima yra religinga.
Nejučia pajunti, jog artėja trečia valanda ryto ir vienintelis dalykas, kurio norisi – tai miegas. Nors kai kurios tradicijos po truputį miršta, tolumoje gali išgirsti būgnus. Dabar išlikę tik keletas vadinamųjų ramadano būgnininkų.
Tradicija siekia Otomano imperijos laikus, kurios dėka dar viena triukšmo dozė garantuota. Vyrai, laikydami rankose būgnus, kelia visus iš patalų arba tiesiog primena, jog atėjo laikas paskutiniajam valgiui Sahun. Žmonės nejučia iškiša galvas pro langus, vaikai prabunda, pradeda mojuoti ir nakties ramybė išsisklaido taip pat netikėtai, kaip ir buvo susikūrusi.
Tai miestas, kuris niekada nemiega.
Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
